Vieną 2022 m. dieną vilnietė Gabrielė Garbaliauskienė apsigynė baigiamąjį darbą ir gavo 10, o kitą dieną tyrimo metu medikai netikėtai jos galvoje aptiko kraujagyslės aneurizmą. Visgi moteris LRT.lt pasakojo, kad patyrus sunkų išbandymą ir po jo pasikeitus planams jai pavyko imtis to, apie ką seniai susimąstydavo – įkurti širdžiai mielų daikčiukų parduotuvėlę.
Trijų vaikų mama Gabrielė ir dabar jaučia smegenų aneurizmos operacijos pasekmes, todėl nuolat susimąsto, koks trapus yra gyvenimas. Visgi nuo rugsėjo vidurio ji pradėjo naują gyvenimo etapą: priima lankytojus jaukiame salone sostinės Vokiečių gatvėje, kuriame prekiauja įvairiais nišiniais kvepalais.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Prieš keletą metų Gabrielė patyrė aneurizmos operaciją, po kurios liko liekamųjų reiškinių.
- Moteris buvo suplanavusi imtis siuvimo verslo, bet dėl pablogėjusios koordinacijos ir regėjimo tai tapo pernelyg sudėtinga.
- Sužlugus ankstesniems planams, Gabrielė atidarė kvepalų parduotuvę, kuriai pradžią davė jos asmeninė kolekcija.
- Ji pastebi, kad kvepalai turi daug galių, pavyzdžiui, gali priminti atostogas ar pirmąją meilę.
Salonui pradžią davė jos asmeninė kolekcija. Patalpų sienas mėlyna spalva moteris nudažė pati ir lentynas surinko savo rankomis (kitą dieną po šio darbo jas labai skaudėjo), atlikti kitus remonto darbus padėjo šeimos vyrai.
Dar prieš kelerius metus 38-erių metų moteris turėjo visai kitokių profesinių planų. Ji buvo baigusi ekonomikos ir bankininkystės studijas, pagal specialybę dirbo banke ir buhalterijoje, tačiau abejojo, ar tie darbai skirti jai. Vėliau ji išėjo ilgų motinystės atostogų – jos atžaloms dabar 12, 10 ir 7 m. „Atostogaudama“ su trimis mažyliais mama svarstė, ką norėtų veikti toliau.
Kai mažajam sūnui buvo 9 mėnesiai, ji nutarė baigti dar vienus mokslus bei pradėti su tuo susijusią veiklą. Kadangi dar vaikystėje mėgo siūti, ji ėmė studijuoti mados technologijas ir verslą Vilniaus kolegijoje, o vėliau planavo imtis viršutinių drabužių verslo – šis darbas būtų apėmęs ir skaičius, ir kūrybą, ir jai atrodė labai mielas širdžiai.
Vietoje diplomų įteikimo – į operacinę
Pasak Gabrielės, mokytis kolegijos dieniniame skyriuje ir rūpintis trimis nedideliais vaikais buvo nelengva, nuovargis buvo nuolatinis palydovas, tačiau dėstytojų ir artimųjų palaikymas neleido pasiduoti. Vieną dieną, kai tebuvo likę keli mėnesiai iki studijų pabaigos, moteris skubėjo iš namų į kalėdinę vaikų darželio šventę. Tuomet ji persišaldė, pajuto, kad pradeda skaudėti vieną veido pusę. Skausmams nepraėjus, gydytojai skyrė jai magnetinio rezonanso tyrimą (MRT).
Šio tyrimo metu jos galvoje ir aptikta didelė aneurizma. Tai – kraujagyslės sienelės išsiplėtimas, atsirandantis dėl sienelės susilpnėjimo ar pažeidimo ir galintis bet kada trūkti, o tada kraujas išsilieja į smegenis ir gresia patys blogiausi scenarijai. Šis darinys Gabrielės atveju nebuvo susijęs su peršalimu, bet buvo labai grėsmingas, didelis ir susiformavęs pavojingoje galvos vietoje.
Taigi buvo būtina operacija. Ji paskirta tą dieną, kai kolegijoje buvo įteikiami diplomai.
Būklė – panaši kaip po insulto
„Prieš operaciją buvau labai išsigandusi, nes iki tol jaučiausi visai sveika, tik pavargusi, o pasirodė, kad viskas yra labai trapu – nežinojau, ar pabusiu tokia, kokia buvau iki tol, ar vaikai neliks be mamos... Juk operuojama bus ne šiaip kas, o mano galvos smegenys. Kita vertus, bandžiau save raminti, kad savaitę pagulėsiu ligoninėje ir keliausiu sau namo“, – atsiminė pašnekovė.
Vis dėlto kelionė po operacijos nebuvo tokia paprasta – teko susidurti su netikėtomis komplikacijomis ir ligoninėje praleisti 3 savaites, po to sekė reabilitacija. Nuo ilgo laiko lovoje po operacijų kurį laiką net atsisėsti buvo sunku, smarkiai susilpnėjo raumenynas. Be to, Gabrielę kaip moterį slėgė tai, kad kurį laiką ant veido buvo didžiulė mėlynė, ji jaudinosi, kad išvaizda gali trikdyti vaikus.
Vėliau apytikriai metus nuolat jautėsi galvos svaigimas, pusiausvyros išlaikymas buvo kitoks nei iki tol, paprasti veiksmai reikalavo daugiau pastangų. Reikėjo daug kantrybės ir darbo su savimi. Gydytojai sakė, kad tokia savijauta primena būklę po insulto, tačiau Gabrielė stengėsi į viską žiūrėti kaip į dar vieną etapą, kurį galima įveikti.
Dabar jos fizinė ir dvasinė būklė žymiai geresnė, bet yra ir liekamųjų reiškinių. Liko smarkiai ir negrįžtamai susilpnėjęs regėjimas viena akimi. Tačiau ji išmoko su tuo gyventi ir džiaugtis kasdienybe. „Tiesiog turiu būti atidesnė lipdama laiptais ar atlikdama kai kuriuos veiksmus. Taip, slidinėti kalnuose ar žaisti teniso jau turbūt negalėčiau, bet atradau kitų veiklų ir supratau, kad gyvenimas vis tiek gali būti visavertis ir gražus, nors ir trapus“, – šypsosi Gabrielė.
Svajonė sugriuvo, bet akys vėl žiba
Po operacijos dėl nusilpusio regėjimo viena akimi pasikeitė ir moters smulkiosios motorikos įgūdžiai – darbai, reikalaujantys kruopštumo bei tikslumo, tokie kaip kirpimas, siuvimas, tapo sudėtingesni, todėl Gabrielė suprato, kad planus imtis su drabužių siuvimu susijusios veiklos teks užmiršti (ar bent jau atidėti neribotam laikui). „Tai man buvo labai skaudu – atrodo, statai, statai savo svajonių pilį, ir staiga viskas sugriūva, o tu lieki be jokio plano visiškoje nežinioje“, – prasitarė pašnekovė.
Tuomet ją draugai pakvietė padėti jiems elektroninės prekybos versle, kuris ją labai sudomino ir įtraukė. Taip pat moteris jau kurį laiką domėjosi kvepalais, tik seniau jų turėdavo nedaug, po kelis buteliukus – na, neprisipirksi gi jų kažin kiek. Laukiantis kvapų nesinori, besirūpinant mažais vaikais taip pat ne kvepalai galvoje. Bet pastaraisiais metais, kai šeima ūgtelėjo ir tempas sulėtėjo, atsirado laiko įdėmiau patyrinėti parfumerijos pasaulį, ji leido sau įsigyti gerokai daugiau aromatų.
Visgi kai padaugėjo rūpesčių, vaikus išleidus į mokyklą, Gabrielė pavargo ir nusprendė kurį laiką pailsėti, su darbu draugų įmonėje atsisveikino ir kreipėsi į Užimtumo tarnybą. „Pasirodė, kad ten siūlomi įdomūs mokymai – mokoma elektroninės komercijos, pritaikant dirbtinį intelektą. Kurį laiką mokomės tikrai rimtai, nuo ryto iki vakaro. Praktinė užduotis ten buvo sukurti savo elektroninę parduotuvę, ir aš, kadangi kartais jau parduodavau kvepalų, nusprendžiau kurti jų elektroninę parduotuvę“, – pasakojo Gabrielė.
Kartu ji pradėjo domėtis galimybėmis bendradarbiauti su įdomiais tiekėjais, atgabenti į Lietuvą nišinių, retų, čia dar neparduodamų kvepalų. Ir jos elektroninė prekyba pamažu įsibėgėjo.
„Pasakiau sau, kad man ši veikla labai miela, tad mėginsiu tobulėti. Nesvarbu, kokia bus veiklos eiga, įgytos žinios man bus naudingos ateityje, bet kuriuo atveju tai yra žingsnis į priekį. Ir draugės dabar sako, kad ši veikla man tikrai tinka, nes, kai pasakoju apie kvepalus, mano akys žiba“, – sakė pašnekovė.
Kvapai perkelia mus kitur
Paklausta, kuo būtent jai patinka kvepalai, Gabrielė sako, kad galbūt prisideda tai, kad jos (kaip ir jos mamos) uoslė labai gera, tiesiog „šuniška“. Paauglystėje mergina net svajojo vykti į užsienį ir įgyti parfumerio specialybę.
„Kvepalai mane žavi tuo, kad jie turi galios sukelti mums emocijas ir tarsi nukelti mus kažkur kitur. Uosdamas gali prisiminti atostogas, savo vaikystę ar pirmąjį pasimatymą. O štai vienas gamintojas netgi žada polisensorinę patirtį: kiekvienas jų kvapas yra suderintas su jam sukurta muzika“, – pasakojo pašnekovė.
Savo mėgstamiausią kvapą kolekcininkei įvardinti nelengva, nes pasirinkimas labai priklauso nuo nuotaikos, taip pat ir nuo sezono – juk „dūminės odos“ natos šiltą vasaros dieną gali dusinti, o orams atvėsus norisi šiltesnių kvapų ir nebetraukia citrusinių vaisių gaiva.
Visgi tarp savo mėgstamų kvepalų moteris minėjo „Map of Heart“ (Nr. 4, „Peace“ ir Nr. 5, „Valour“), „Maison Ameirro“ linijos kvapą „Séduction Royale“, „Zoologist“ „Dragonfly“. Ją traukia ir įvairūs nestandartiniai kvapai, tarkim, „Diptyque Kyoto“ burokėliai su rože ir smilkalais. Yra ir mylimų gamintojų, pasitelkiančių pomidorų lapų, pieno, žirnelių kvapų natas.
Dabar arba niekada
Pradėjusi dirbti ir įsivažiavusi su elektronine prekyba kvepalais, Gabrielė pradėjo svajoti ir apie fizinę parduotuvėlę – juk kvapas yra toks dalykas, kurį žmonės nori ir turi pajusti gyvai, nors neretai ir perka prekę, vien remdamiesi aprašymu. Be to, ir jai pačiai labai norėjosi gyvai bendrauti su klientais, nes matydavo, kokios laimingos būdavo moterys po kvepalų renginių, kuriuos ji organizuodavo per gimtadienius ar mergvakarius.
Šį birželį Gabrielė sužinojo apie galimybę išsinuomoti tinkamas patalpas sostinės Vokiečių gatvėje, tik reikėjo apsispręsti labai greitai, nes buvo ir kitų norinčiųjų. Nors buvo baisu, moteris pasiryžo, pasakiusi sau: „Dabar arba niekada.“ Žinoma, išsinuomojus patalpas reikėjo investuoti laiko ir pinigų, kad jas pritaikytų savo veiklai. Norėjosi, kad tai būtų ne dar viena standartinė parduotuvė, o jauki vieta, kurioje apima jausmas lyg svečiuojantis pas gerą draugą.
Nors rugsėjį jos nišinių kvepalų butikas „La Vie Parfumée“ atvėrė duris, dar laukia nemažai neužbaigtų darbų. „Dar viskas labai šviežia. Natūralu, jog apima abejonės, kaip viskas klostysis ir ar šis sprendimas pasiteisins, bet jaučiu, kad dabar darau būtent tai, ką noriu daryti, ir esu savo vietoje. Motyvuoja ir išsikelti tikslai pristatyti Lietuvai įdomius produktus, kurių dar niekas neturėjo (tai kol kas palieku paslaptyje). Rodos, tampu geresne savo versija – dirbu daug, bet namo grįžtu labiau pasiilgusi savo vaikų, o kai dirbdavau iš namų, jie kartais ir vargindavo, todėl norėdavosi trumpam pabėgti“, – sakė Gabrielė.
Kitiems ji nori pasakyti, kad jeigu užklumpa sunkumai, atsiranda bėdų su sveikata, o iki tol kurti profesiniai planai žlunga, tai nereiškia, kad gyvenimas baigėsi – galbūt jis gali pakrypti jums dar palankesne linkme. Būtent taip ji jaučiasi dabar.
Tiesa, pašnekovė prisipažino, kad nors pati dabar turi didžiulę, didesnę nei 200, kvepalų kolekciją, būna ir tokių dienų, kai jai atrodo, kad visgi neturi tokio aromato, kokio tądien norėtųsi.
