Psichine liga sirgusios mamos netekęs Audrius Skačkauskas: reikia užkirsti tam kelią

Panevėžietis žurnalistas, rašytojas Audrius Skačkauskas nusiteikęs LRT.lt atvirai papasakoti apie savo mamos ligą ir jos netektį, nes nori paviešinti skaudžią problemą: pasak jo, kai kurie psichikos ligoniai savo ligų nepripažįsta ir gydymosi atsisako, o tuomet jų artimieji niekuo negali jiems padėti, nes įstatymai yra ligonių pusėje. Audrius įsitikinęs, kad dėl netinkamų įstatymų jis prarado savo mamą, kuriai buvo 75-eri. Gydytojas psichiatras Mykolas Marcinkevičius pripažino, kad iš ligonių artimųjų skundų apie jų rūpesčius girdi nuolatos.

Audrius svarsto, jog prie jo mamą Danutę prislėgusių sveikatos bėdų galėjo prisidėti nelengva jos vaikystė – mama ją paliko auginti seneliams, kurie buvo griežti, o mergaitė dėl to jautė didelę nuoskaudą, išlikusią visą gyvenimą.

Vėliau žmonės pašnekėdavo, kad moters sunkus charakteris. Ji dirbo sporto instruktore, organizuodavo varžybas, ir vieną savaitę būdavo energinga bei nusiteikusi visiems padėti, kuo tik gali, o kitą savaitę kolegos sakydavo, kad geriau jai nesipainioti po kojomis.

„Darbas buvo jai labai svarbus, bet prieš išėjimą į pensiją jame kilo problemų, o gal ir pati pensija ją paveikė – ir išryškėjo jos bėdos. Būdavo, kokią savaitę ji vien guli lovoje ir nieko nenori. Įtarėme jai depresiją. Kreipėmės į medikus, Vilniaus Ąžuolyno klinikoje jai diagnozuotas bipolinis sutrikimas“, – pasakojo vienturtis sūnus.

Buvo skirti vaistai, tačiau medikams buvo labai sunku parinkti tinkamus. Moters gyvenime depresijos epizodus, kai ji nieko nedarydavo, vis keisdavo euforija, kai ji kurdavo nerealius planus, o labiausiai tai pasireikšdavo jos noru viską pirkti – ko reikia ir ko nereikia.

„Taip mes gyvenome devynerius metus. Mes su žmona prie mamytės nuotaikų bangavimo savotiškai įpratome – kai jai būdavo depresija ir ji tik gulėdavo, nuveždavome jai maisto, kai euforija – mėgindavote duoti patarimų, kad nepridarytų, ko nereikia. Ir vis, kai būklė pablogėdavo, veždavome ją pas gydytojus, kurie paguldydavo ją į skyrių, pakeisdavo vaistus, kuriam laikui lyg ir pagerėdavo, o paskui vėl kartodavosi tie atkryčiai. Ilgiausias ramus periodas truko 5 ar 6 mėn.“, – pasakojo Audrius.

Jis buvo suskaičiavęs, kad mama Vilniaus Ąžuolyno klinikoje gulėjo net 32 kartus, taip pat ji lankėsi Panevėžio, Naujosios Vilnios ligoninėje.

Nusprendė, kad vaistai kenkia

Paskutinį kartą sostinės gydymo įstaigoje moteris lankėsi 2022 m. rudenį. „Praėjus dviem mėnesiams po grįžimo ji man prasitarė, kad nebegeria vaistų – jos palatos draugė jai išaiškino, kad chemija kenkia, neva vaistai ir paguldo ją į lovą. Bandžiau aiškinti, kad taip daryti negalima, juk gydytojai žino, kas jai reikalinga, ir tada ją ištiko pirmasis pykčio priepuolis“, – pasakojo Audrius.

Po to jis susisiekė su mamą gydžiusiu psichiatru, kuris pasakė, kad vaistų nutraukimas tikrai kenkia, gali išsivystyti psichozės. Tačiau moters įkalbėti toliau juos gerti nei sūnui, nei jo paprašytai vietinei psichiatrei, nei jos draugėms nesisekė.

Moteris gyveno namelyje, kuriame vasarą kartu su ja pagyvendavo ir sūnus su žmona, ten buvo jų daiktų. „Vieną dieną mama man paskambino ir liepė išsivežti daiktus. Kai atvažiavau, ji atrodė tiesiog paklaikusi, ant manęs šaukė, neva aš noriu ją nunuodyti, mojavo lazda ir labai keikė (nors seniau visai nesikeikdavo)“, – prisiminė Audrius.

Išsigandęs motinos elgesio jis iškvietė greitąją pagalbą, kartu atvyko ir policija. „Jiems atvykus mama tarsi persimainė ir bendravo normaliai. Jaunas policininkas bandė gražiai ją kalbinti, kad važiuotų pasitikrinti sveikatos – sakė, kad psichiatras ją apžiūrės, ir tiek. Paėmė ją už rankos, ji lyg ir sutiko eiti kartu, bet paskui apsisuko, įbėgo į namus ir užsirakino. Paskui dar parašė pareiškimą, kad tas policininkas panaudojo smurtą ir paėmęs už rankos ją sužalojo“, – pasakojo Audrius.

Atrodė, kad ją seka

Netrukus policijos ir medikų vizitai pas moterį tapo kasdienybe – juos yra kvietęs sūnus, o paskui ir kaimynai. „Pradžioje kaimynai mane kaltino tuo, kad aš mamos nenuraminu, bet paskui pamatė, kad ji kartais tampa neadekvati ir mane užsipuola, o aš nieko negaliu padaryti – tada jau patys kviesdavo policiją“, – pasakojo jis.

Moteris kaimynus kaltino noru jai pakenkti, tad atsikėlusi naktį garsiai paleisdavo radiją ar daužydavo geležinius daiktus. Ji teigė, kad jie visur yra įtaisę stebėjimo kameras ir ją seka. Kaltino, neva prie tvoros pastatė aparatą, kuris neleidžia vienam iš dviejų jos šuniukų išeiti į kiemą (nors iš tiesų šuniukas jau buvo senas ir vaikščioti nenorėdavo). Kaimynus ji puldinėjo, tarkim, aplaistydavo vandeniu, sykį šunų ekskrementais apmėtė jų automobilius.

Man rodos, ir ji pati šviesesniais momentais suprasdavo, kad elgiasi neadekvačiai, bet tamsioji pusė vis paimdavo viršų.

Sūnų ji kaltino tuo, kad jis nori ją uždaryti į ligoninę tam, kad pasisavintų jos namelį.

Atvykus pareigūnams ar medikams, moteris aprimdavo arba tiesiog užsirakindavo namuose – pareigūnai paskėsčiodavo rankomis ir pasakydavo, kad nieko negali padaryti. Priverstinio gydymo negalima taikyti tol, kol moteris nieko nesužalojo ar nesugadino svetimo turto.

Audrius su žmona nuolat jautė įtampą, kamavo negera nuojauta, kad nesigydanti ligonė, kurios būklė tik blogėja, gali nežinia ką padaryti sau ar kitiems, tačiau rasti bendros kalbos su ja neišėjo. Pašnekovas pasakojo, kad kurį laiką jis su mama bandė bendrauti vien su meile – nekreipdavo dėmesio į tai, kad ji jį koneveikdavo, o pirkdavo jos mėgstamą tortą, apmokėdavo mokesčius ir nesiveldavo į ginčus. Bet vienas psichiatras jam pasakė, kad tokiu atveju, kai dėl visko kalta liga, meilė nepadės. Tačiau ką daryti, kai ligonis gydytis nesutinka, ir specialistai negalėjo patarti.

Psichiatrinės ekspertizės išvadų tenka laukti

Įtampa tęsėsi apie dvejus metus. Galiausiai kraujo praliejimo buvo neišvengta. Moteris ėjo keliuku ir pamačiusi atvažiuojantį kaimyno automobilį trenkė per jį lazda, vyras išlipęs papurškė dujų balionėliu, o tada ji trenkė jam lazda, sužalojo ranką.

„Policijai jie abu surašė pareiškimus. Tada užsisuko teisiniai procesai, pagal kuriuos žmogų jau galima paguldyti į ligoninę be jo sutikimo. Bet sistema yra tokia, kad kol tyrėjai vykdo apklausas, apklausia liudytojus, viską užrašo, užtrunka kelis mėnesius. Tada teismas skyrė mamai ambulatorinę ekspertizę Rokiškyje, kur turėjo būti nuspręsta, ar jai reikia priverstinio gydymo – bet tai irgi užtrunka kelis mėnesius, tad visas procesas užsitęsia apie pusę metų“, – aiškino Audrius.

Per tuos mėnesius moters būklė smarkiai blogėjo, kiek sūnus suprato, jai vis kažkas vaidenosi. Kartą pas mamą užsukęs Audrius rado keliems asmenims padengtą stalą, nors ji buvo viena, o ji kalbėjo apie ją lankančius, pro langus ateinančius mirusius giminaičius.

„Tąsyk ji pati atrodė išsigandusi savo regėjimų. Pradėjau ją kalbinti, kad važiuotų į ligoninę ir nuo viso to pasislėptų – ir ji sutiko. Atsigulė į Panevėžio ligoninės psichiatrijos skyrių, kai buvo likęs mėnuo iki psichiatrinės ekspertizės Rokiškyje – medikai sakė, kad tą mėnesį ją ir palaikys ligoninėje“, – pasakojo Audrius.

„Kai ją ten lankiau, ji vis tiek sakydavo, kad mes ją apgavome ir uždarėme. O gydytojas man pasakė, kad vargu ar galima jai padėti, nes per dvejus metus smegenyse įvyko negrįžtami procesai – galima buvo viską sutvarkyti per pirmuosius kelis mėnesius“, – pasakojo Audrius.

Galiausiai policijos ekipažas moterį nuvežė į ekspertizę Rokiškyje, specialistai su ja pabendravo ir ją išsiuntė namo laukti išvadų, kurios atėjo po gero mėnesio – kai panevėžietė jau buvo mirusi.

Galiausiai vaistai nebepadėjo

„Iš ekspertizės ją ekipažas parvežė atgal ir atidavė man, nuvežiau ją namo. Ligoninėje ji buvo praleidusi mėnesį, o daugiau laiko gydymui neskiriama – nesvarbu, kokia žmogaus būsena, jis gali daryti, ką nori“, – konstatavo Audriaus.

Moteris jai skirtus vaistus vartojo, bet tai nebepadėjo. „Paskutinę dieną, kai ją lankiau namie, ji vėl pradėjo man grasinti. Pasakiau, kad maisto ir vaistų turi, tad tegul ji pasilieka viena, kitą dieną pas ją tikrai nevažiuosiu“, – sakė Audrius.

Kitos dienos vakare jis visgi nuvažiavo iki jos namų, nes nuojauta kuždėjo, kad to reikia, bet jau buvo per vėlu. Moteris buvo prieš save pakėlusi ranką – komos būklės ji nuvežta į ligoninę, kur kitą dieną, 2024 m. sausio 26-ąją, mirė.

Išvada, kad moteriai turi būti taikomas priverstinis gydymas, atėjo, praėjus mėnesiui nuo jos mirties.

„Tuos negerus dalykus, kuriuos mano mama darė, darė ne ji, o jos liga. Man rodos, ir ji pati šviesesniais momentais suprasdavo, kad elgiasi neadekvačiai, bet tamsioji pusė vis paimdavo viršų“, – pabrėžė rašytojas.

Panašių situacijų netrūksta

Audrius tikrai nebūtų norėjęs viešinti savo skaudžios patirties, bet jis mano, kad apie tai reikia kalbėti ir imtis priemonių, nes su tokia problema susiduria anaiptol ne jis vienas.

Sunkiuoju gyvenimo etapu, kai nežinojo, ko griebtis, Audrius pasidalijo išgyvenimais feisbuke (ten turi 12 000 stebėtojų) ir sulaukė kelių dešimčių žinučių nuo žmonių, kurie susiduria su panašiomis problemomis dėl sergančių artimųjų.

„Vieni žmonės rašė, kad su psichikos ligoniu šeimoje vargsta jau 15 metų. Kai jis pradeda siautėti, sulaužo baldus, jį priverstinai paguldo į ligoninę, ten jis pageria vaistų, kiek aprimsta, bet grįžęs vaistus gerti atsisako ir tai vėl kartojasi, o artimieji gyvena nuolatinėje įtampoje... Viena pagyvenusi moteris man prisipažino, kad ji tokia pati kaip mano mama – tik kai mato, kad sūnūs iškvietė greitąją pagalbą, ramiai sėda ir važiuoja į ligoninę, nes žino, kad jau kažko prisidirbo, nors dažnai neatsimena, ko. Grįžusi namo ji vaistų vėl nebegeria, nes ta pakili manijos būsena labai vilioja...“ – pasakojo Audrius.

Pasak jo, jis ir iš ne vieno psichiatro girdėjo, kad būna atvejų, kai jie mato, jog žmogaus būklė labai sudėtinga ir viskas tik blogės, bet jų rankos surištos, nes žmogus gydymo atsisako. „Tikrai reiktų kažką daryti, kad ligoniams ir jų artimiesiems būtų lengviau. Girdėjau, kad užsienyje yra mobiliosios komandos, kurios, jei psichikos liga sergantis žmogus neateina kartą per mėnesį ar du pas gydytoją išsirašyti vaistų, važiuoja pas jį į namus ir aiškinasi, kas nutiko. Ir pas mus buvo siūlomas toks projektas, gal tai nors kiek pagerintų situaciją“, – vylėsi pašnekovas.

Gydytojas pripažįsta: gali kalbėtis su dievais, bet nesigydyti

Apie priverstinę hospitalizaciją ir su tuo susijusius niuansus papasakojo Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro direktorius psichiatras Martynas Marcinkevičius.

Jis pabrėžė, kad įstatyme aiškiai išdėstyta, kad priverstinė hospitalizacija galima tuomet, kai žmogaus būklė atitinka dvi pagrindines sąlygas:

1) Žmogus turi būti blogos psichikos būklės (jis nebūtinai turi sirgti sunkia liga, kartais ir žmones, kurie diagnozės neturi, gali tekti hospitalizuoti, pavyzdžiui, dėl savižudybės grėsmės).

2) Jis turi kelti pavojų sau, aplinkiniams ar svetimam turtui.

Šios sąlygos būtinai turi pasireikšti abi kartu. Vadinasi, jei žmogaus būklė prasta, jis kalbasi su dievais ir nesuvokia realybės, bet nieko blogo kitiems nedaro ir kaimynų automobilių nedaužo, jo hospitalizuoti prieš jo valią negalima.

Būna situacijų, kai žmogui net sunku atsikelti iš lovos ir nusiprausti, o vizitas pas gydytoją jam prilygsta Heraklio žygdarbiui.

Jeigu minėtos dvi sąlygos yra ir žmogus atvežamas į psichiatrijos ligoninę, yra numatytas 3 dienų hospitalizacijos terminas. Gydytojai per 48 val. privalo kreiptis į teismą ir ilgiau nei 3 dienas gydytis be sutikimo žmogus bus paliekamas tik su teismo sprendimu. Teismas gali skirti iki 30 d. trukmės gydymą (jeigu per tą laiką nepagerėja, medikai turi teisę prašyti hospitalizaciją pratęsti).

„Ši tvarka yra aiški ir griežta, ji panaši daugelyje Europos šalių. Čia mes susiduriame su dviem priešingais poliais – žmogaus teisių atstovai kalba, kad priverstinių hospitalizacijų turėtų išvis nelikti arba likti minimaliai, o kita pusė, kurioje dažnai būna pacientų artimieji, dažnai piktinasi, kad mes neguldome į ligoninę žmogaus, kurio psichinė būklė yra bloga“, – aiškino M. Marcinkevičius.

Jis pripažino, kad būna ir taip, kad specialistai mato, kad žmogui reikalingas gydymas, ir artimieji to prašo, bet jei žmogus nesileidžia įkalbamas ir neatrodo pavojingas, jo hospitalizuoti niekas neturi teisės – net ir tokiu atveju, jei jam psichozė ir jis aplink save mato marsiečius.

Būna ir priklausomų nuo alkoholio ar narkotikų žmonių, kurių artimieji labai nori, kad jie gydytųsi, nes jie tiesiog nyksta akyse, bet jie sako, kad jiems viskas gerai ir toks gyvenimas – jų reikalas.

„Būna tikrai sudėtingų atvejų, kai žmonės dėl blogos būsenos ir patys kenčia, ir jų artimiesiems sunku, bet mes, medikai, turime laikytis įstatymų, kurie tikrai nebus griežtinami, nes Europoje labai svarbus žmogaus teisių aspektas. Be abejo, iš medicininės pusės tai yra problema, nes negaunančio gydymo žmogaus būklė toliau blogėja ir gali visko nutikti“, – sakė M. Marcinkevičius.

Ką daryti artimiesiems?

Ką psichiatras patartų artimiesiems ligonio, kurio būklė jiems kelia didelį nerimą, bet gydymas netaikomas? „Vieno recepto nėra, nes žmonių būklės būna labai įvairios, tarkim, jei žmogui psichozė, jis gali visai negirdėti, ką šneka aplinkiniai, nes gyvena pasakų pasaulyje. Jei žmogui gili depresija, be abejo, reiktų kuo daugiau su juo kalbėti ir skatinti gydytis – būna situacijų, kai žmogui net sunku atsikelti iš lovos ir nusiprausti, o vizitas pas gydytoją jam prilygsta Heraklio žygdarbiui. Be to, depresijai dažnai būdingas savęs nuvertinimas, kai žmogus jaučiasi niekam tikęs – tuomet reiktų jam akcentuoti, kad jis jums reikalingas. Su priklausomais žmonėmis galima elgtis griežčiau, kartais tai duoda efektą, o kitų reiktų nepalikti vienų ir stengtis juos įkalbėti gydytis“, – aiškino M. Marcinkevičius.

Dar jis patarė tais atvejais, kai kyla agresijos epizodas, pagalbą kviestis čia ir dabar. Jei gyventojai rašys laišką savivaldybei, kad vienas kaimynas pro langą mėtė baldus ir galėjo kitus sužaloti, bet situacijos aiškinimasis užtruks mėnesį, ar tėvai skųsis, kad paauglys prieš 3 mėnesius bandė žudytis, teismas sprendimo dėl priverstinės hospitalizacijos tikrai nepriims.

Ligonių bendruomenės pripažįsta pagalbos poreikį

Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos vadovas Vaidotas Nikžentaitis sakė, kad iš esmės jų bendrija ir jos vienijamos 27 bendruomenės, dirbančios su psichosocialinę negalią turinčiais žmonėmis, neneigia, kad kartais priverstinė hospitalizacija reikalinga. Buvo atlikta šių bendruomenių vadovų (daugelis jų taip pat turi tokio tipo negalią) apklausa, kuri parodė, kad 90 proc. jų sutinka, kad kartais to reikia.

„Tik mes siūlome tai vadinti ne priverstiniu gydymu, o būtinosios psichosocialinės pagalbos teikimu. Būna ligų, kurioms paūmėjus žmogus tampa neadekvatus, jis nesuvokia savo veiksmų, o gydymo atsisako – tuomet būtinoji pagalba reikalinga jo paties labui. Galima šią situaciją palyginti su ta, kai žmogus gatvėje nualpsta, įtariamas insultas – jam pagalba taip pat bus suteikiama be jo sutikimo“, – sakė V. Nikžentaitis.

Jis pastebėjo, kad žmonių, kuriems pasireiškia psichikos sutrikimai, gydymas gali būti daug sudėtingesnis nei fizinių simptomų – būna nelengva atitaikyti reikiamus vaistus, kartais vieni vaistai pernelyg slopina ar aktyvina, kiti neleidžia užmigti ir pan.

Tačiau yra įrodyta, kad gydymas tikrai reikalingas: be jo 80 proc. atvejų ligonių būklė tik blogėja. Tarkim, žmogus, kurio ligos simptomai neatrodė sunkūs, vis dažniau veliasi į konfliktus, pradeda kelti grėsmę, o gal namuose jis sukaupia kalnus šiukšlių.

Paklaustas, ką mano apie žmogaus teisių gynėjų argumentus, kad priverstinė hospitalizacija iš esmės pažeidžia žmogaus teises, šis pašnekovas pabrėžė, kad tie gynėjai nedirba socialinio darbo ir nėra pajutę, kokia sudėtinga kai kurių tokių šeimų kasdienybė.

„Tik, žinoma, labai sunku užčiuopti, kur yra ta riba, kai psichikos liga sergantis žmogus dar gali spręsti pats, o kada jam reikalinga būtinoji pagalba“, – konstatavo V. Nikžentaitis ir dar kartą pabrėžė, kad toji pagalba labiausiai reikalinga ne aplinkinių, o paties ligonio labui.