Dabar Lazdijų rajone gyvenanti Asta Aleknavičiūtė per dienas užsiima tuo, ko nori: kepa skanumynus ir rūpinasi šiltnamiu, daržais bei vaikais, o kai nori nuo darbų pailsėti, imasi mezginio. Prieš kurį laiką moteris gyveno mieste ir dirbo valstybinėje įstaigoje, bet, kaip ji sakė LRT.lt, jautė, kad tas kelias yra ne jos – taigi ryžosi ieškoti savojo.
Asta gimė ir augo Alytuje. Vaikystėje ji labai mėgdavo nerti vąšeliu ir megzti virbalais, ypač mėgo lininius siūlus – dar besimokydama pradinėse klasėse buvo prinėrusi daugybę servetėlių, kuriomis buvo papuošti jos namai ir apdovanoti visi giminaičiai.
Jau būdama 10–11 metų mergaitė pradėjo iš savo pomėgio uždirbti: nešdavo savo nertus servetėlių komplektus į vietinį tautodailės saloną, be to, jas iš jos supirkdavo viena moteris, kuri jas veždavo į Lenkiją, o iš ten jos iškeliaudavo į Vokietiją. Mergaitei patikdavo turėti savų pinigų, bet visgi nėrė ne dėl jų, o todėl, kad buvo smagu.
Taip pat mergaitė mėgo gaminti maistą, ypač visokius skanumynus. Tiesa, tuo metu, kai ji buvo mokyklinio amžiaus, maždaug 1991–1999 metais, produktų pasirinkimas buvo mažesnis, o galimybės – ribotos.
Visgi kūrybiška mergina pasirinko studijuoti praktišką specialybę: su pagyrimu baigė Lietuvos žemės ūkio universitete žemėtvarkos bakalauro, paskui – nekilnojamojo turto vertinimo magistro studijas.
Vėliau ji dirbo registrų centruose Alytuje ir Kaune, paskui perėjo į „Dzūkijos vandenis“, kur rūpinosi ES projektų įgyvendinimu. Viską, kas priklausė, darydavo kruopščiai ir atsakingai – bet visą laiką jautė, kad tai yra ne visai tai, ko jai iš tikrųjų norisi.
Stačia galva į permainas
„Dirbdama jaučiausi tarsi padėjusi save į šoną – ir galiausiai nusprendžiau, kad užteks. Ryžausi iš esmės pakeisti savo gyvenimą, kad viską susidėliočiau iš naujo – 2016 m. išėjau iš darbo, 2018 m. išsiskyriau su vyru. Galima sakyti, kad stačia galva nėriau iš komforto zonos į diskomfortą – bet manau, kad tai buvo teisingas sprendimas, man mano dabartinis gyvenimas patinka labiau“, – dėstė moteris.
Po skyrybų ji su dviem dukromis liko gyventi sodyboje Lazdijų rajone, Vosbūčiuose, maždaug už 20 km iki Alytaus. Iki tol ji buvo gyvenusi tik miestuose, bet vis pagalvodavo, kad kaime tikriausiai jaustųsi geriau.
Čia Asta augino braškes, agurkus, pomidorus (turėjo didžiulį šiltnamį) ir vis kepdavo tortus bei desertus. Pradžioje juos gamindavo artimiesiems, bet atsirado ir jų pažįstamų, kurie taip pat norėdavo tų skanėstų įsigyti, tad galiausiai moteris įkūrė mažąją bendriją „Saldi palaukė“ ir atidarė savo kepyklėlę, kurioje gamina gardumynus pagal išankstinius užsakymus.
Beje, internete esančių desertų ji nekopijuoja, nemažai idėjų kilo jai pačiai, pavyzdžiui, kaip paruošti originalias dekoracijas, kuriomis papuošia tradicinį „Napoleono“ tortą. Moteris eksperimentuoja tol, kol išgauna tai, kas patinka ir jai, ir aplinkiniams.
Kai dukra ruošėsi priimti Sutvirtinimo sakramentą, kaip tik kone sodybos kieme sirpo žemuogės – na, ir Astai kilo noras šį grožį panaudoti šventiniam tortui. Juolab kad ji stengiasi, jog jos kepiniai būtų kuo natūralesni.
„Pradžioje dirbau labai daug, būdavo, kad miegodavau tik po 2–3 valandas. Prisidėjo tai, kad reikėjo dukras vežioti 20 kilometrų į mokyklą mieste, paskui grįžti namo ir vėl važiuoti jų pasiimti, na, ir malkas žiemai ruošti reikėjo, ir daug kitų darbų buvo, bet nepasidaviau. Ir man pavyko įsitvirtinti, dabar jau miegu daugiau ir turiu klientų, kurie nepatingi atvažiuoti pas mane iš miesto atsiimti užsakymų – labai tuo džiaugiuosi“, – sakė pašnekovė.
Beje, kepyklėlę ji įsirengė buvusioje sodybos lauko virtuvėje, darbo buvo daug – bet nemažą jo dalį moteris atliko savo rankomis. Ji imasi ir vadinamųjų vyriškų darbų, yra tiek visko išbandžiusi, kad, pasak jos, jau jokio darbo nebijo.
Bet ar nebuvo paprasčiau, kai ji tiesiog sėdėjo biure ir galėjo praktiškai visus darbus atlikti kompiuteriu? „Ne, išėjusi iš senosios komforto zonos dabar jaučiuosi komfortiškiau – jaučiuosi atsigavusi. Keliuosi su saule, bet su šypsena veide kimbu į darbus. Kai kas sako, kad aš viena kaime vargstu – bet aš jaučiu, kad tai yra toks gyvenimas, kokio aš noriu“, – pasakojo moteris.
Šventę gali susikurti pati
Kaip jau minėta, Asta ilsisi megzdama – tada ir atsipalaiduoja, ir tolesnius veiklos žingsnius mintyse susidėlioja. Mezga sau, taip pat, jei kas paprašo, nuneria vaikučiams krikšto drabužėlius.
Žiemą jai kilo mintis nusimegzti puošnią baltą suknelę. Ją mezgė be jokios schemos iš savo mėgstamų lininių siūlų, viskas ėjosi kaip iš pypkės, baigė darbą per tris savaites. Suknelė net primena vestuvinę, tiktų ir kitai šventei. „Manęs jokia šventė nelaukė – bet pagalvojau, kad jeigu yra noro, galiu ją susikurti pati“, – pastebėjo Asta.
Prie gražios suknelės ji dar priderino delninukę ir pirštinaites (kad šios gražiai atrodytų, reikėjo itin plono siūlo, tad teko atskirti turimų storesnių siūlų gijas). „Man norėjosi visumos, tad prie suknelės priderinau gretimoje pievoje skintų baltų ramunių puokštę. Vėliau, kai pasidalinau nuotraukomis mezgėjų grupėje, sulaukiau nemažai komplimentų, kad viskas gražu ir išbaigta – tikrai buvo malonu tai girdėti“, – neslėpė Asta.
Pasipuošusi dailiąja suknele birželį ji su dukromis vyko į Druskininkus, ten viena dukra ir padarė fotosesiją, kuri traukė praeivių žvilgsnius. Paskui visos papramogavo ir smagiai praleido laiką. Na, o šventinė puokštė nustebino savo ilgaamžiškumu: namie išstovėjo dar beveik dvi savaites.
„Kaime su tokia suknele nevaikščiosiu, bet norėjau sau įrodyti, kad galiu pabūti ir išskirtinė. Beje, pamačiusi nuotraukas su manimi susisiekė viena moteris, ji norėtų šios suknelės vestuvėms, sutarėme, kad atvažiuos pasimatuoti. Jeigu tiks, mielai ją parduosiu – o sau susigalvosiu kitą mezgimo projektą“, – sakė Asta.
