Neseniai didelio LRT.lt skaitytojų susidomėjimo sulaukė žurnalistės Laisvės Radzevičienės pasakojimas apie sūnaus depresiją – ko gero, skaitytojus sujaudino tai, kad ir žinomų žmonių vaikai neapsaugoti nuo gyvenimiškų sunkumų. Šįkart su portalu savo išgyvenimais atvirai pasidalijo pats Laisvės ir Vytaro sūnus, 21-erių reperis Vincentas Radzevičius (Vinnis).
– Kuo šiuo metu užsiimate, gal ne tik repuojate, bet ir studijuojate?
– Be muzikos, daug laiko skiriu sportui – ypač mėgstu ekstremalias veiklas. Plaukiu vandenlentėmis, žiemą čiuožiu snieglente. Nors oficialiai nestudijuoju – nebaigiau net 12 klasių, mokytis vis tiek nenustojau.
Savarankiškas domėjimasis įvairiomis temomis man tapo įpročiu nuo paauglystės. Kartais tiesiog užstringu ties kokia nors tema – galiu mėnesį skaityti apie vieną specifinį dalyką. Galvoje sukaupta nemažai gal ir nelabai praktiškos, bet įdomios informacijos. Savo žinias nuolat aktyvuoju – kai išgirstu nepažįstamą sąvoką ar frazę, tuoj pat ja pasidomiu. Tokiu būdu nuolat plečiu savo akiratį.
Laikui bėgant viskas ėmė slysti iš rankų: nustojau valgyti, nemiegodavau, nebesusitikdavau su draugais, neatrašydavau niekam. Buvo atvejų, kai tėvai manęs ieškodavo per bendrabučio budėtoją, nes kitaip manęs pasiekti nepavykdavo.
– Kokiomis nuotaikomis šiuo metu gyvenate, ar galite pasakyti, kad jūsų depresija atsitraukusi, ar visgi kažkiek melancholijos likę? Ir kaip jūsų nuotaiką veikia ruduo?
– Kiek save prisimenu, rudens ir žiemos sezonai man visada būdavo sunkesni. Dingsta saulė, anksčiau temsta – tai tikrai stipriai veikia nuotaiką.
Nemanau, kad depresija yra liga, kurią galima visiškai išgydyti. Tai labiau nuolatinis procesas – diena po dienos mokaisi su ja gyventi. Mokaisi atpažinti ir suvaldyti mintis, kurias ji atneša. Tildyti vidinį kritiką, nerimo pilną balsą – tai kasdienis darbas.
Esu be galo dėkingas muzikai – per ją galiu išlieti visą susikaupusį negatyvą. Sportas taip pat padeda labai stipriai. Esu girdėjęs paprastą, bet veiksmingą idėją: norint palaikyti psichinę pusiausvyrą, žmogui kasdien reikia trijų laimėjimų – fizinio, protinio ir kūrybinio. Pasportuoti, paskaityti, ką nors parašyti. Pats stengiuosi tuo vadovautis ir tikrai rekomenduoju visiems pabandyti.
– Koks buvote vaikystėje ir paauglystėje – ką mėgdavote veikti, ar gerai mokėtės? Ir kaip susidūrėte su pirmaisiais sunkumais?
– Nuo pat mažens buvau labai aktyvus, daug sportavau. Maždaug penkerių mane tėtis nuvedė į futbolo treniruotę, ir nuo tada sportas tapo mano kasdienybe. Be futbolo, lankiau plaukimą, karatė, rankinį, sporto salę. Visą tą laiką dar ir plaukdavau vandenlentėmis – tai išliko ilgiausiai. Galiausiai būtent vandenlentės nugalėjo visus kitus sportus ir liko pagrindine veikla.
Mokykloje mokiausi visai neblogai, bent jau iki penktos klasės. Tačiau kai man buvo 12, pirmą kartą pajutau kažką gilesnio – tokį egzistencinį liūdesį, kurio pats nesupratau.
Tuo metu jokios pagalbos nebuvo, o ir pats nežinojau, kaip apie tai kalbėti, tad ilgai su tomis mintimis likau vienas. Viskas pamažu pradėjo keistis – prasidėjo pirmi eksperimentai su tabaku ir kitomis medžiagomis, santykiai su tėvais paaštrėjo. Riksmai, užtrenktos durys, kasdieniai barniai tapo norma. Pykau ant pasaulio, pykau ant jų, bet, tiesą sakant, labiausiai pykau ant savęs.
– Jūsų tėvai – žinomi, pripažinimą pelnę žmonės. Kaip manote, kiek tai veikė jūsų asmenybės formavimąsi?
– Nuo mažens mačiau tėvus kaip be galo darbščius žmones – jie visada dirbo daug, iki šiol yra tikros bitės darbininkės. Jų pavyzdys mane išmokė daug svarbių dalykų: tikėjimo svajonėmis, tvirtos darbo etikos, laisvės ir žinių vertės.
Nuo pat mažens buvau kūrybiškas – mėgdavau dainuoti „koverius“, filmuodavausi, kaip šoku, o vienu metu net kūriau iš LEGO saldainių pardavimo mašinėles ir jų apžvalgas kėliau į „YouTube“. Visada žinojau, kad noriu veikti kažką kūrybiško. Neseniai radau darželio nuotrauką, kur visi laikė skirtingus daiktus, aš buvau pasirinkęs gitarą. Gal tuo metu dar negalvojau, kad būsiu atlikėjas, bet, matyt, pasąmonėje tas potraukis jau gyveno.
– Kada ir kaip tokį kūrybišką jaunuolį užklupo depresija?
– Didelė mano paauglystės dalis – tarsi juoda dėmė. Daug ko paprasčiausiai nebeprisimenu. Kaip ir minėjau, pirmieji depresijos simptomai pasirodė apie dvyliktus gyvenimo metus – prasidėjo nuo nuolatinio liūdesio, kuris, rodos, neturėjo konkrečios priežasties. Patyčios mokykloje ir sudėtingi santykiai su tėvais situacijos tikrai negerino.
Būnant vyru, ypač augant mūsų kultūroje, tokios temos dažnai atrodo tarsi neliečiamos – esi mokomas slėpti, kentėti tyliai, susitvarkyti „vyriškai“. Tačiau laikai keičiasi, o kartu keičiuosi ir aš.
Depresija – klastinga liga, nes ji moka augti iš savęs. Jei neieškai pagalbos, vieną dieną ji tiesiog sprogsta. Ir tas sprogimas dažnai būna atominis. Nuo 12 iki 16 m. pradėjau vis labiau užsidaryti savyje. Nutraukiau daug socialinių ryšių, nustojau rūpintis savimi – tiek fiziškai, tiek emociškai. Tėvams buvo sunku suprasti, kas vyksta, jie manė, kad tai tiesiog paauglystės krizė ar hormonų audros.
Pirmą kartą į terapeuto kabinetą nuėjau būdamas 16-os. Lankiausi pusmetį, paskui nustojau. O 17-os išvykau mokytis į Kauną ir pradėjau gyventi savarankiškai. Žiūrėdamas atgal manau, kad tai buvo ne tiek naujo gyvenimo pradžia, kiek pabėgimas. Pabėgimas nuo gimtojo miesto, nuo aplinkos, kuri skaudino. Gaila, kad tada negalėjau nuspėti, su kuo teks susidurti vėliau.
– Kaip priėjote iki gydymosi Krizių centre? Turbūt buvo baugu pasiryžti ten kreiptis?
– Prieš išvažiuojant į Kauną man jau buvo paskirti pirmieji antidepresantai, tad atvykau su sportiniu krepšiu daiktų ir kuprine vaistų. Apsigyvenau bendrabutyje – staiga atsirado visiška laisvė. Niekas nebežiūri, ką darai, niekas netikrina.
Prasidėjo intensyvesnis žolės rūkymas, bandymai su stipresnėmis medžiagomis. Su kambariokais net varžydavomės, kuris išbuvo neblaivus daugiau dienų iš eilės. Pamokos ėmė nykti iš dienotvarkės, vis daugiau laiko leisdavau vienas, užsidaręs kambaryje. Laikui bėgant viskas ėmė slysti iš rankų: nustojau valgyti, nemiegodavau, nebesusitikdavau su draugais, neatrašydavau niekam. Buvo atvejų, kai tėvai manęs ieškodavo per bendrabučio budėtoją, nes kitaip manęs pasiekti nepavykdavo.
12 klasės viduryje grįžau į Vilnių. Tuo metu svėriau apie 50 kilogramų, buvau visiškai išsekęs – išbalęs veidas, juodos akys. Mano terapeutė tada parašė siuntimą į Krizių centrą. Savo noru tikriausiai nebūčiau ten nuėjęs, bet tai padariau dėl mamos. Ji manęs maldavo, prašė, sapnuodavau naktimis, kaip ji prašo manęs ten nuvažiuoti. Tai ir buvo paskutinis stumtelėjimas.
– Kokias išvadas padarėte gydymo įstaigoje ir kaip dabar rūpinatės savo dvasine sveikata?
– Krizių centras mane tiesiogine prasme pastatė ant kojų ir nukreipė tinkamu keliu. Ten išmokau ne ignoruoti savo sunkumus, o priimti juos ir su jais gyventi. Vienas svarbiausių dalykų, kuriuos supratau, yra tai, kad vaistai gali padėti suvaldyti simptomus, bet tik realūs veiksmai gydo pačią ligą.
Nuo to laiko iki dabar reguliariai lankausi pas tą patį psichologą, kuris man buvo paskirtas dar Krizių centre. Psichoterapija tapo nuolatine mano gyvenimo dalimi – tai ne greitas sprendimas, o ilgalaikis procesas, kuris padeda išlaikyti balansą.
– Dabar apie tą tamsųjį periodą jūs kalbate atvirai, bet prabilti turbūt buvo nelengva?
– Tikrai užtruko, kol pradėjau apie tai kalbėti. Būnant vyru, ypač augant mūsų kultūroje, tokios temos dažnai atrodo tarsi neliečiamos – esi mokomas slėpti, kentėti tyliai, susitvarkyti „vyriškai“. Tačiau laikai keičiasi, o kartu keičiuosi ir aš.
Viena mintis man labai padėjo: tu negali kovoti su tuo, ką pats slepi. Supratau, kad, norint išsilaisvinti iš to, kas slegia, reikia tai įvardinti, apie tai kalbėti. Tą požiūrį pradėjau taikyti visose gyvenimo srityse. Daryti tai, kas baisu. Eiti į tą nepatogumą. Tiesiog žiūrėti baimei į akis ir šypsotis. Pradėti visada sunkiausia, bet su kiekviena diena tai tampa vis lengviau. Man svarbu pasakoti šią istoriją, nes galbūt kas nors ją perskaitęs išdrįs ir pats kreiptis pagalbos.
Įdomu, bet šį požiūrį man padėjo išsiugdyti… vandenlentės. Devynis kartus iš dešimties man būna baisu atlikti triuką – nesvarbu, ar jau moku, ar ne. Bet ten aš išmokau persilaužti. Tas vidinis peržengimas per save persikėlė ir į kitas gyvenimo sritis.
– Ką patartumėte tiems jauniems žmonėms, kurie taip pat jaučia depresijos simptomų?
– Kad ir kaip banaliai skambėtų – jūs nesate vieni. Ir tai labai svarbu žinoti. Prašyti pagalbos nėra silpnumas. Atvirkščiai – tai vienas didžiausių stiprybės ženklų, kokį žmogus gali parodyti. Jeigu manęs tada nebūtų pasiekusi pagalba, šiandien turbūt neturėčiau nei muzikos, nei tokio gyvenimo, kokį turiu dabar. Pirmas žingsnis visada sunkiausias, bet nuo jo viskas ir prasideda.
– O ką pasakytumėte tiems, kurie sako, kad depresija yra tiesiog tinginystė, išsigalvojimas, tiesiog reikia eiti ir veikti?
– Tiems, kurie vis dar mano, kad psichikos ligos – išsigalvojimas ar tinginystė, galiu palinkėti tik sėkmės. Liūdna tiesa ta, kad ne visi žmonės yra pasiruošę keistis ar pripažinti tai, ko nepažįsta, bet tai jau ne mano rankose. Tikiuosi, kad bent vienas žmogus, perskaitęs šį interviu, pakeis savo požiūrį, tai jau būtų didžiulis pokytis.
– Visgi depresija jūsų gyvenime paliko vietos ir repo muzikai.
– Repą atradau gana anksti – pradėjau rašyti būdamas 12-os. Tais pačiais metais išleidau ir pirmą savo kūrinį. Tuo metu buvau labai paveiktas emo-repo judėjimo, todėl mano dainos buvo liūdnos, destruktyvios, kai kurios net artimos suicidinėms temoms.
Suaugusiam žmogui gal ir galėjo kelti šypseną, kai tokio amžiaus vaikas rašo apie gilų skausmą. Bet man tai buvo visiškai tikra. Vos tik parašiau pirmą dainą, supratau: tai yra tai, ką noriu daryti visą likusį gyvenimą. Tai buvo tarsi įsimylėjimas iš pirmo karto.
– Ar Lietuvoje sunku išgarsėti ir įsitvirtinti jaunam atlikėjui? Gal tokiam jautriam žmogui kaip jūs tie sunkumai gali kelti neigiamų minčių?
– Man atrodo, kad sėkmė – labai subjektyvus dalykas. Vienam ji reiškia milijoninę auditoriją, kitam – asmeninį atsigavimą po tamsaus gyvenimo etapo. Mano sėkmė būtų tai, jei mano dainos taptų žmogui draugu tamsiausią naktį.
Lietuvoje tikrai netrūksta talentingų atlikėjų, tad konkurencija didelė. Bet aš stengiuosi su niekuo nekonkuruoti. Kuriu muziką todėl, kad jaučiu, jog privalau tai daryti. Kitaip savęs net neįsivaizduoju. Muziką tiesiog paleidžiu į pasaulį, o kas su ja nutiks – jau nebe mano rankose. Aišku, malonu matyti, kad skaičiai auga, kad žmonės klausosi ir kad juos kažkaip paliečia tai, ką darau. Bet man tai nėra svarbiausia. Svarbiausia – kurti iš vidaus.
– Ar muzika jums padeda pasijausti geriau dvasiškai, o gal kartais kaip tik gali nuliūdinti?
– Akivaizdžiai padeda. Manau, kad bet kokia saviraiškos forma padeda, kai sunku. Menas – tai vienas sveikiausių ir gražiausių būdų išvemti visą negatyvą, kuris kaupiasi viduje.
Kūryba man visada buvo tarsi emocinis iškvėpimas, būdas susitvarkyti su tuo, kas skauda. Kurdamas tikiuosi paimti savo negražias patirtis ir jas papasakoti taip, kad žmonės ten rastų save ir suprastų, kad jie nėra vieni. Ilgą laiką buvau atsiribojęs vienišius ir tokios izoliacijos nelinkėčiau niekam. Štai kelios eilutės iš mano dainų, kurios tiksliai atspindi tuos momentus.
Šita emocija iš desperacijos atėjus – šią eilutę parašiau sėdėdamas ant nepaklotos lovos krašto, ką tik nusivalęs ašaras. Tuo metu slėgė skolos, visi pinigai buvo išleisti svaigalams, o visose banko sąskaitose – minusas. Buvau visiškai palūžęs. Iš tos būsenos gimė daina „Terapija“.
O štai ištrauka iš dainos „Matau pro tavo melą“:
Neklausk tu, kodėl tiek vartojau,
Reikėjo vaistų, kad stovėčiau ant kojų.
Šiose eilutėse paliečiau savo priklausomybės nuo raminamųjų etapą. Ilgą laiką buvau nuo jų stipriai priklausomas. Šiandien tuoj sueis dveji metai blaivybės. Man labai svarbu pripažinti problemą, kad nelikčiau tame etape, kad parodyčiau, jog iš jo įmanoma išeiti. Ši daina turi ir vizualiai stiprų, estetišką klipą – tikiu, kad daugelis ten gali rasti dalelę savęs.
Muzika man yra ne tik garsai, bet ir tikras ryšys tarp žmonių. Ir aš noriu, kad tas ryšys augtų.
