Zarasų rajone gyvenanti Kristina Ballouard LRT.lt pasakojo, kad likimas jos niekada nelepino, ne kartą ir skaudžiai užgavo – bet ji tiki, kad verta nenuleisti rankų ir gali atrasti savo vietą gyvenime. Įmanoma net ir susirinkti save iš gabalėlių, į kuriuos jos gyvenimas, rodos, ne kartą buvo skilęs.
Jau septintus metus iš eilės portalo LRT.lt žurnalistai ir fotografai iškeliauja į žurnalistinę ekspediciją „Aplink Lietuvą“. Šiose įdomiose kelionėse atrandama unikalių žmonių ir išskirtinių jų istorijų, kūrybiškų verslų ir aukštyn kojomis apverstų gyvenimų, įspūdingų muziejų ir gamtos perlų. Visomis šiomis istorijomis dalijamės su skaitytojais portale LRT.lt! Žinote vietų ar žmonių, kuriuos turėtų aplankyti mūsų komanda? Rašykite pasiūlymus el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt!
Kristinos gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis prieš 5 metus, kai 2020 m. gegužės pabaigoje mirė jos vyras Jeanas Noelis. Ji gerai nė nežino, kodėl taip nutiko – jiedu kartu ūkininkavo, augino du vaikus, viskas atrodė gerai, kai vieną dieną jis užsiminė apie prastesnę savijautą, po to dar kelias savaites jautėsi nusilpęs – ir staiga jo nebeliko. Tuo metu buvo pandemija ir Kristina net negalėjo su savo vyru atsisveikinti.
Jų sūnui tuo metu buvo 10 metų, dukrai – 7-eri. Moteris ir dabar prisimena vieną jautrų momentą iš laidotuvių. Jai bestovint šalia velionio tarsi iš aukščiau nusileido suvokimas, kad vyras juos mato ir nori, kad jie per daug neliūdėtų ir gyventų toliau.
„Gal prie to suvokimo prisidėjo tai, kad mes abu buvome tikintys žmonės. Nuo tada aš, rodos, tikrai jaučiu jo globą. Ir su vaikais pasišnekame, kad kasdienybėje jaučiame tėčio palaikymą“, – prisipažino pašnekovė.
Vyrą, su kuriuo pragyveno daugiau nei dešimtmetį, ji į Zarasų rajoną buvo atsivežusi iš Prancūzijos. Jo artimieji dėl pandemijos nė negalėjo dalyvauti jo laidotuvėse.
Darbe pritrūko pasitikėjimo savimi
Kristina gimė ir augo Kretingos rajone. Po mokyklos ji studijavo Kretingoje veikusiame Šv. Antano religijos studijų institute – tuo metu ji buvo labai jautri ir nedrąsi, jautėsi pasimetusi gyvenime, bet Dievas ir tikėjimas, rodos, suteikdavo stiprybės.
Jau tada Kristina pagalvodavo, kad nori dirbti su žmonėmis ir būti jiems naudinga. Ji rado galimybę išvykti savanoriauti į „Arkos“ bendruomenę Prancūzijoje. Tokios bendruomenės, teikiančios pagalbą žmonėms, turintiems intelekto negalią ar ilgalaikių psichikos sutrikimų, veikia ir Vilniuje bei Kaune, o jų ištakos būtent Prancūzijoje.
Tačiau pasirinktas darbas Kristinai pasirodė pernelyg sudėtingas – ji pajuto, kad norėdama dirbti su žmonėmis, turinčiais sunkumų, pati turėtų būti emociškai stipri, o ji tokia dar nebuvo, jai trūko pasitikėjimo savimi.
Tuomet moteris persikraustė ir apsigyveno Bretanės regiono kaimelyje, kuriame buvo įsikūrusi savotiška bendruomenė – paprasta šeima priimdavo pas save pagyventi ir padirbėti ūkyje žmones, kurie norėdavo ramioje aplinkoje pamąstyti apie gyvenimą ar atgauti vidinę ramybę.
Ten gyvendama Kristina išmoko iš šukių klijuoti mozaikas, taip pat sutiko savo būsimą vyrą Jeaną Noelį – jis buvo smulkus ūkininkas, atveždavęs į jų kaimą sodinukų.
Teko iš naujo ieškoti savo kelio
Jau susituokusi Kristina su vyru grįžo į Lietuvą – ir ją traukė į gimtinę, ir vyras, kuris norėjo turėti didesnį ūkį, manė, kad mūsų krašte santykiai tarp žmonių paprastesni ir įsivažiuoti bus lengviau.
Įsitvirtinti visgi nepasirodė paprasta – pradžioje šeima įsikūrė kaime Raseinių rajone, tačiau ten nesijautė gerai. Prisidėjo tai, kad šalia ūkininkavę žmonės savo pasėlius gausiai purkšdavo, o jiems norėjosi viską daryti ekologiškai.
Kai birželį išėjau porai savaičių atostogų, viena miela močiutė pasakė, kad labai laukia Joninių, nes žino, kad po jų aš grįšiu į darbą – tai tikrai paglostė širdį.
Tuomet šeima jau su dviem vaikais nusprendė persikelti į Zarasų rajoną, juolab kad čia Baltriškių kaime yra įsikūrusi Tiberiados bendruomenė – prancūziškai ir lietuviškai kalbantys vienuoliai, o Jeanui Noeliui labai norėjosi turėti su kuo pabendrauti gimtąja kalba.
Atrodė, kad čia įsikūrus viskas bus gerai – tačiau staiga vyras mirė. Jam tuo metu buvo 49-eri, jai – 42-eji.
Kaip jau minėta, su dviem vaikais likusi Kristina dar per laidotuves suprato, kad turi nepalūžti ir gyventi toliau, bet dar nežinojo, kaip tą daryti. Jai reikėjo iš naujo atrasti savąjį kelią. Vienai ūkininkauti būtų buvę per sunku, be to, nesinorėjo likti be vyro sodyboje tarp miškų – tad persikraustė į kitą Zarasų rajono kaimą arčiau žmonių.
Sodyba, dekoruota šukėmis
Tuomet Kristina atsiminė mozaikas, kurių gamybos buvo išmokusi Prancūzijoje. Pasirodė, kad lipdyti įvairias šukes – sudužusių vazonų, paprastų indų ar keraminių plytelių likučius – yra ir gera psichoterapija.
„Tai man padėjo atsigauti. Atėjo pajautimas, kad kaip seną sudužusį daiktą gali prikelti naujam gyvenimui ir jis vėl džiugins, taip ir pats gali atsigauti. Mozaikose lieka užglaistyti tarpai, žmogui lieka randai, bet naujas gyvenimas vis tiek gali būti gražus. Tai buvo tarsi simboliška – klijavau tas šukes ir pati jaučiausi surenkanti save iš duženų, kuriomis buvau pažirusi“, – jautriai kalbėjo Kristina.
Grįždama namo ji kartais rasdavo prie durų paliktų sudužusių lėkščių ar vazų – nė nežinodavo, kas apie jos pomėgį žinančių kaimynų ar bičiulių jas paliko, bet jautė jų rūpestį.
Moteris rengė ir mozaikų kūrimo edukacijas. Jas išbandžiusieji sakė, kad tai veikia kaip meditacija, padeda sustoti ir susimąstyti. Taip pat Kristina prisidėjo prie meniškos Mozaikų sodybos Biržūnų kaime įkūrimo.
Mintis apie tokią menišką vietą kilo jos draugei verslininkei Dovilei, kuri įrenginėjo turizmui skirtą kaimo sodybą. Kad sodyba išsiskirtų iš daugelio kitų ir būtų jaukesnė, sumanė ją papuošti Kristinos darytomis mozaikomis. Jomis dekoruoti prie ežero esančios sodybos baldai, veidrodžiai, šviestuvai ir visa aplinka.
Nuo rugsėjo – į mokslus
Porą metų Kristina kartu su drauge rūpinosi sodyba ir priimdavo svečius. Dviem moterims tai buvo nelengva, nes vis atsirasdavo darbų, kuriuos paprasčiau nudirbti vyrams. Galiausiai jos nusprendė sodybos nuomą sustabdyti, kol apsispręs dėl jos tolesnio likimo.
Kristinai vėl kilo klausimas, ką daryti toliau. Pažįstama socialinė darbuotoja užsiminė, kad jos srityje vis trūksta žmonių, o Zarasų profesinėje mokykloje rengiami individualios priežiūros darbuotojai, tad ji nusprendė pamėginti, juolab kad senas noras dirbti su žmonėmis ir būti jiems naudinga niekur nebuvo dingęs.
Nuo praėjusio rugsėjo pašnekovė kibo į mokslus. Beje, profesinėje mokykloje moteris dėl savo amžiaus nepasijuto nejaukiai – jos pasirinktoje specialybėje dauguma studentų jau nebe jaunuoliai, nemažai jų jau dirba šioje srityje, tačiau dabar prireikė įgyti diplomą.
Vos pradėjusi mokytis Kristina pamatė skelbimą, kad „Senjoro“ organizacija ieško individualios priežiūros darbuotojų (kitaip – socialinių darbuotojų padėjėjų), kreipėsi ir buvo priimta.
Laukė, kol grįš iš atostogų
Nuo rudens į darbą kibusi moteris jame jau apsiprato, maža to, dirbdama ji jaučiasi naudinga ir patenkinta gyvenimu. Jos darbas – ne tik lankyti vienišus senolius ir rūpintis jų maistu, apranga, aptvarkyti namus ar atnešti malkų – ji su jais ir bendrauja, o daugeliui jų to tikrai reikia.
„Kai birželį išėjau porai savaičių atostogų, viena miela močiutė pasakė, kad labai laukia Joninių, nes žino, kad po jų aš grįšiu į darbą – tai tikrai paglostė širdį“, – pasidžiaugė Kristina.
Ji ir pati per atostogas vis pagalvodavo apie tai, kaip jos lankomiems senjorams sekasi. Tiesa, šis darbas nėra gerai apmokamas ir nelengvas, tenka susidurti su įvairiomis problemomis – tačiau, besirūpindamas kitais, užmiršti savus rūpesčius.
Nors Kristina dirba dar neilgai, jau porą senjorų jai teko išlydėti anapilin. Užtat ne vienas yra sakęs, kad bijo, jog numirs, ir niekas jo nesuras – o dabar, kai turi jį lankančią darbuotoją, bent dėl to ramiau.
Paklausus, ar visgi nėra senjorų, kurie jaučiasi viskuo nepatenkinti ir dėl visko priekaištauja, pašnekovė sakė: „Aš laikausi požiūrio, kad, jei pats esi geras, tai ir kiti tau bus geri. Stengiuosi prie kiekvieno prieiti po truputį, įsiklausyti ir neteisti. Na, buvo vienas vyras, kuris pradžioje atrodė nepatenkintas mano buvimu šalia, nenorėjo, kad kažką tvarkyčiau, vengė bendrauti – bet po kelių mėnesių visgi prasitarė: „Kai tu ateini, aš būnu linksmesnis.“
Dirbdama šioje srityje ji jaučiasi savo vietoje, juolab kad panašaus darbo norėjo nuo jaunų dienų. „Dabar aš suprantu, kad ir patyręs didelių sunkumų gali siekti savo svajonių – ir gali jų pasiekti, tik reikia drąsos, ir, žinoma, neprarasti vilties“, – sakė Kristina.
