„Mes visi svajojame apie laisvę, bet ji neišvengiamai turi ribas“, – sako žurnalistė, laidų kūrėja ir knygų autorė Laisvė Radzevičienė. LRT.lt laidoje „Lipt stogais su Jurga“ ji atvirai dalijasi mintimis apie kūrybiškumą, dvasinį tikėjimą, gyvenimo iššūkius ir motinystės pamokas, kurios privertė sugriauti įsitikinimus ir pasižiūrėti į gyvenimą paprasčiau. Kalbėdama apie savo kelią nuo mažo Žagarės kaimelio iki Vilniaus, Laisvė pasakoja, kodėl dėkingumas tapo kasdieniu jos ritualu, o tikėjimas – vidinės ramybės šaltiniu.
– Jei būtum visiškai laisva: ką veiktum, kur būtum ir kaip jaustumeisi?
– Tai yra labai sunkus klausimas. Nežinau, niekada nesu patyrusi visiškos laisvės, jei būčiau patyrusi, žinočiau atsakymą. Visi mes svajojame apie tai ir sakome: „Jeigu tik būčiau laisvas.“ Tačiau man laisvės apibrėžimas neaiškus, laisvė neišvengiamai turi tam tikras ribas. Neišvengiamai laisvė siejasi su atsakomybėmis, su buvimu tarp kitų žmonių.
– Ar tai reiškia, kad laisvės iš tikrųjų nėra?
– Mes iš tikrųjų laisvi būsime tik kitame gyvenime. Žmogaus valia taip pat yra laisvė, mes visada turime pasirinkimą. Man patinka tas pasakymas, kad Dievas mus sukūrė laisvus ir davė mums teisę rinktis, klausimas, ar ta teise mes naudojamės, ar renkamės tai daryti – ar renkamės tikėti, ar nesirenkame.
– Ar tu tiki Dievą?
– Taip.
– Ką tiki – krikščioniškąjį Dievą?
– Dievą iš principo. Jis kažkur. Būtų naivu manyti, kad mes tiesiog atsiradome, tiesiog atsirado mūsų žemė, visata. Mes labai siaurai mąstome apie Dievą, kaip apie dėdulę ant debesies, kuris nurodinėja, kuris yra geras, o kuris – blogas. Iš tikrųjų yra kitaip, aš kitaip suvokiu Dievą, man jis yra energija.
– Kaip tu manai, kas yra kūrybiškumo šaknis?
– Mes kartais mėgstame nepiktai pasišaipyti: „Kokia bėda, žmogus turi tiek daug pinigų, bet neturi fantazijos.“ Nežinau, gal pinigai kaip materialus dalykas pradeda mus riboti. Kiek yra istorijų, kurios buvo parašytos iš bėdos, kurios buvo parašytos į stalčių. Aš tokių nesu rašiusi, bet kalbu apie didžiuosius rašytojus, net tuo pačiu sovietmečiu tai vyko. Žmonės rašė iš alkio, iš įtampos, iš blogo jausmo.
Geros sąlygos mus išlepina, nebelieka alkio, o alkis kartais gimdo troškimą pagalvoti, surasti kitą kelią, kitą žvilgsnį – tai ir yra kūrybiškumas. Galvoju, kad kartais mes išlepiname save, o lepumas ir žudo kūrybiškumą.
– Ar kada nors turėjai svajonę?
– Aš užaugau labai mažame kaime Lietuvos pakrašty – už Žagarės esančiame kaimelyje. Mano laukas buvo nedidelis, šukuodavome kukurūzų burbuoles, aš vaidindavau mokytoją, mokiau vaikus, brolį. Būti mokytoja man atrodė kaip didžiausias pasiekimas gyvenime, daugiau nelabai galėjau įsivaizduoti, ką galima daryti, kokio dydžio yra tas pasaulis.
Mano teta profesorė vieną kartą atvežė mums dėžę ananasų iš Vilniaus. Tada supratau, kad aš labai norėčiau būti, gyventi Vilniuje. Ta svajonė išsipildė.
– Kaip jauteisi, kai atvažiavai į Vilnių?
– Aš į Vilnių pradėjau važinėti anksčiau, ruošiausi stojamiesiems, man Vilnius buvo įprastas, supratau, kad ten tikrai būsiu, miestas man labai prilipo. Mano klasiokai įstojo į Kauną, aš buvau viena iš nedaugelio, kuri savo gyvenimą pradėjo kurti Vilniuje.
– Anuomet mėgai vaidinti mokytoją, ką dabar mokai?
– Čia reikėtų paklausti mano vyro, jis pasakytų, kad esu viso gyvenimo ir visų mokytoja. Aš tikrai mėgstu pamokyti. Bet aš labai stengiuosi dirbti su savimi, kad kuo mažiau kitus auklėčiau. Galbūt tai yra „ožiaragiškas“ bruožas, tačiau aš turiu labai aiškias vidines taisykles, tikiuosi, kad ir kiti jomis vadovaujasi.
Mes labai norėtume, kad visi gyventų pagal mus, tačiau vėliau gauname tokių mokytojų gyvenime, kurie priverčia suprasti, kad ne visi taip nori. Tavo vaikai nori visai kitaip gyventi, jiems tavo taisyklės negalioja, nors tau atrodo – aš viską darau, kad tik būtų geriau.
– Kas yra tavo mokytojai?
– Vaikai, ypač Vincentas, kuris sako: „Taip nebus.“
– Ar tau lengva priimti tai, kas nuo tavęs nepriklauso?
– Sunku. Tačiau pastaraisiais metais susidūriau su dalykais, kurių negalima kontroliuoti: tavo vaikas renkasi kitą kelią, įsivaizdavai, kad dukra rinksis studijas, o ji sako – nė už ką. Man yra nesuvokiama, kaip galima nepabaigti to, ką pradėjai. Pasirodo įmanoma, įmanoma rasti ir visai kitą kelią, kitą būtį. Kai gauni tokias pamokas, supranti, kad tavo taisyklės negalioja, niekam nereikia tų „lentynėlių“. Jei tau patogu susidėlioti daiktus į savas lentynėles, tai čia tavo problema.
– Kaip tau pavyksta susitarti santykiuose?
– Reikia išlaukti, per tą laukimą viskas išsisprendžia savaime, žiūrėk, ir lova kažkaip pasikloja, ir indai išsiplauna (...). Galvoju, kad paleidus, kai tau pasidaro nebesvarbu, viskas susitvarko, tačiau tai turi eiti iš vidaus.
– Ar tiesa, kad jei ruošiesi su žmogumi praleisti visą savo gyvenimą, turi išbūti su juo bent keturis sezonus?
– Mums tiek neprireikė. Mes susitikome spalį, birželį mes jau buvome nunešę dokumentus. Aš manau, kad yra aišku, kai susitinki tą žmogų, labai aišku. Man tai yra stebuklas, tai yra du skirtingi žmonės, vienas iš kaimo, kitas iš Vilniaus, vienas vyresnis, kitas jaunesnis – staiga susitinka ir tampa artimiausiais žmonėmis pasaulyje.
– Kokie buvo tavo didžiausi gyvenimo supurtymai?
– Jie vis dar vyksta, turbūt tai buvo sūnaus pasirinkimai, išgyvenimai, apie kuriuos niekada negalėjau pagalvoti. Apie tai kalbėjome su dukra, kartais gyvenimas susiklosto taip, kaip tu niekada neįsivaizdavai. Įsivaizdavai, kaip gražiai ir ramiai gyvensi, o tavo sūnus suserga depresija ir tu nebežinai, kaip iš to visiems išlipti. Tai nėra tik vieno jo problema, tai nėra paprasta. Dabar drąsiai apie tai kalbu tik todėl, kad jis apie tai pradėjo kalbėti viešai.
Reikia džiaugtis ir dėkoti už gerą gyvenimą. Aš vis klausdavau, kaip čia taip mūsų gyvenime nevyksta nieko drebinančio, o kai ta diena ateina, ji viską pakeičia iš esmės. Todėl manau, kad dėkingumo praktika yra labai naudinga. Aš dėkoju Dievui kiekvieną dieną.
– Ar tu turi vidinio kritiko balsą?
– Aš esu girdėjusi apie vidinį kritiką, bet aš nesigilinu, kodėl aš padariau neteisingą žingsnį, man lengviau vadovautis taisykle „Pabandykime iš naujo“. Aš savęs nesmerkiu, nesmerkiu savo poelgių ir tikrai niekada negalvoju, ką pagalvos kitas žmogus. Aš esu nuo to laisva. Aš nežinau, iš kur manyje atsirado tas nusistatymas, tačiau manau, kai esi sąžiningas pats sau, tau nėra jokio skirtumo, ką apie tave pagalvos kiti.
Aš manau, kad viskas kyla iš mūsų ego. Yra žmonių, kurie nenori eiti į bažnyčią, nes reikia klauptis – tu nusižemini, bet tai yra praktika. Tu atsiklaupi ir nusiimi savo ego, mokaisi nusilenkti, galima apie tai galvoti iš tokios pusės, gali klausti savęs – kuo aš skiriuosi nuo kitų?
– Ko tu mokaisi iš Vytaro?
– Iš Vytaro mokausi viską daryti su ugnimi. Kartais sakau, kad už mane jis yra geresnis žmogus, jis yra labai geras žmogus. Jis mažiau geras sau, bet jis labai empatiškas, atjautus. Aš to taip pat turiu, bet man atrodo, kad jis turi daugiau. Manau, mes vienas kitam ir buvome duoti tam, kad aš jį šiek tiek statyčiau ant žemės, o jis mane keltų į viršų. Jeigu svarbiausios žmonių vertybės sutampa, visa kita gali skirtis – žmonėms bus pakeliui.
– Kokios yra jūsų svarbiausios vertybės?
– Tos pačios didžiausios.
– Kas tau yra šeima?
– Šeima yra artumas, draugystė, meilė, pagarba, bendrystė, kurioje gali susitikti ir šnekėti visą naktį. Taip pat ir su vaikais, didelė laimė, kai vaikas gali pas tave ateiti su didžiausia bėda – tai yra išsipildžiusi šeima.
Viso pokalbio klausykite laidos įraše.
