86-erių metų sulaukusi legendinė atlikėja Nijolė Tallat-Kelpšaitė sako, kad kasdienybė šiais laikais, susilpnėjus sveikatai, ją nelabai džiugina, todėl ji mieliau gyvena prisiminimais. Jų turi tikrai daug ir neseniai juos sudėjo į knygą „Legendos. Knyga apie Stasį Povilaitį ir kitus Lietuvos estrados dainininkus“.
Atlikėja LRT.lt sakė, kad pagalvoja ir apie autobiografinę knygą, bet vis abejoja, ar verta jos imtis: ten turėtų papasakoti ir dalykų, kurie anaiptol ne visiems patiktų.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Atlikėja į lauką išeina tik geru oru, nes dėl senos nugaros traumos bijo prarasti pusiausvyrą.
- Prieš 20 metų N. Tallat-Kelpšaitė palaidojo vyrą, kuris buvo jos vadybininkas ir didžiausia atrama.
- Pašnekovė susigraudina ir atsiminusi atlikėją Stasį Povilaitį. Jiedu buvo kolegos ir geri bičiuliai.
- Į muzikos mokyklą vaikystėje Nijolę nuvedė patėvis kompozitorius Juozas Tallat-Kelpša.
- Dviejų knygų autorė galvoja ir apie autobiografijos rašymą, bet baiminasi, kad ji ne visiems patiktų.
– Pirmiausia papasakokite, kokiomis nuotaikomis dabar gyvenate, ar džiaugiatės lietuviška vasara?
– Na, kokios tos nuotaikos bus, kai jau atėjęs saulėlydis. Daugiau gyvenu prisiminimais, nors būna, ir dabar koks džiugus žiburėlis nušvinta.
Mano sveikata yra sustreikavusi. Dar prieš 15 metų grįždama iš renginio Palangoje prieš Kalėdas nugriuvau ant ledo, buvo pažeistas stuburas, sunku ir ilgiau sėdėti, ir stovėti, taip pat sunku išlaikyti pusiausvyrą.
– Bet savo knygos pristatyme gegužės mėnesį Kaune atrodėte elegantiškai...
– Tąsyk viskas praėjo gražiai, žmonių buvo nemažai, pristatymą organizatoriai surengė per mano gimtadienį. Tokiame renginyje galima buvo ir daugiau pasėdėti, tad atsilaikiau. Dabar planuojamas knygos pristatymas Palangoje, Stasio Povilaičio salėje, mane kviečia vesti renginį, bet nežinau, kaip reikės viską atlaikyti, juk reiktų ir nemažai stovėti.
– O ar pati į lauką galite išeiti?
– Kai nėra vėjo, išeinu, nes vien namie sėdėti irgi liūdna. Bet kai vėjuota, labai bijau pargriūti, nes ir taip sunku nulaikyti pusiausvyrą. Kartą jau buvau parkritusi ir prasiskėliau smilkinį, reikėjo siūti, tad nuo tada ir baimės jausmas atsirado – geriau, kai yra kam įsikibti į parankę.
Tad dažniausiai būnu namie ir skaitau knygas, žiūriu televizijos laidas, kur nėra šou elementų ir kvailysčių. Štai LRT laida „Legendos“, kurią veda Aistė Stonytė, dabar ji kartojama, ją susidomėjusi žiūriu ir matau daug senų pažįstamų. Nemažai televizijos laidų man atrodo tik tuščias laiko leidimas, kur žmonės nori pasigirti, kokie šaunūs jie yra. Mano supratimu, žmonės turi būti paprastesni.
Su meile atsimenu vieną savo dėdienę. Ir dabar akyse man stovi, kaip ji atneša man duonos riekę su mažu mažu gabalėliu sviesto ir druskos užbarstyta – man tai buvo tas pats, kas dabar būtų „Napoleono“ tortas.
Gyvenu viena, mane aplanko sūnus, bet ir jis turi problemų su sveikata. Vyro nebeturiu jau 20 metų, jis buvo ir mano atrama, ir mano vadybininkas – jei jis būtų gyvas ir sveikas, dabar būtų daugiau renginių, veiklų ir džiaugsmų.
Mano vyras Antanas Ignatavičius dirbo ir su klasikine muzika, ir su įvairiais kitais atlikėjais, vienu metu Filharmonijos vadovybė norėjo jį skirti salės direktoriumi, bet jis nenorėjo palikti darbo su manimi, tad tų pareigų atsisakė.
– O kada įvyko paskutinis jūsų koncertas?
– Paskutiniai dideli jubiliejiniai koncertai vyko 2015 m. – vienas Kauno dramos teatre, kitas Vilniuje, tuometiniuose Kongresų rūmuose. Ten prieš mirtį spėjo pasisvečiuoti ir Stasys Povilaitis. Aš nežinojau, kad jis tuo metu sunkiau sirgo, maniau, tik šiek tiek negaluoja, ir pasikviečiau. Jis optimistiškai sutiko ir atvyko, atrodė kiek pavargęs, sakė, kad kavos gerti nebeliks, ir greitai po to jis išėjo (S. Povilaitis mirė 2015 m. spalio 6 d. – LRT.lt).
– O kaip ir kada jūs su S. Povilaičiu susipažinote?
– Turiu tokį bukletą, kuriame per mano ankstesnį jubiliejų dainavę svečiai parašė po kelis sakinius. Paskaitau, ką ten rašė Stasys, ir susigraudinu: „Su Nijole artimiau susipažinome 1970 m., kai buvau pakviestas dainuoti į „Nemuno žiburių“ kolektyvą. Iš kitų artistų ji išsiskyrė užsispyrimu ir didele tolerancija. Tuomet tarp muzikantų vyravo „saldofoniškas“ (lėkštas – LRT.lt) humoras, o Nijolė sugebėdavo išlikti virš jo.
Nors mūsų muzikiniai prioritetai buvo skirtingi, greitai susibičiuliavome. Ji buvo europietiškos kultūros šalininkė, ypač prancūzų, betgi mus vienijo geros literatūros ir poezijos pomėgiai. Neretai bendravome šeimomis. Mane žavėjo jos namuose sukaupta didžiulė biblioteka. Nuo 1973-iųjų kartu dainavome ir populiariame „Nerijos“ ansamblyje.
Būdama artistiška, šilta ir nuoširdi, Nijolė visą gyvenimą yra mylima ir žiūrovų, ir kolegų. Su jubiliejumi, miela Nijole!“
Vieną dieną įsijungiu kartojamą laidą „Legendos“ ir žiūriu – aš ten kažką kalbu ir S. Povilaitis kalba apie mane. Tada taip pat susigraudinau.
– Ar dar turite draugų iš tų senų laikų?
– Turiu, tai dainininkė Lina Urnikytė, Violeta Rakauskaitė, Svetlana Bagdonaitė, su kuria dalyvavome konkurse „Vilniaus bokštai“, kartais su Onute Valiukevičiūte susiskambiname. Bet dauguma bičiulių gyvena ne Kaune, kaip aš, o Vilniuje, daug jau ir išėjusių.
– Koks, iš dabartinės perspektyvos žiūrint, jūsų gyvenimo etapas buvo gražiausias?
– Vaikystė, sakyčiau, buvo graži, nors ir nelengva. Mano mamytė buvo mokytoja, tėvelis – nepriklausomos Lietuvos karininkas, vado adjutantas. Tėvelių labai gaila. Tėtį per karą paėmė į rusų armiją, išsiuntė kovoti link Berlyno (antraip būtų sušaudę). Kai grįžo, jis buvo kontūzytas, jau ir pripratęs prie alkoholio (prieš einant į mūšį jiems vis po taurelę įpildavo).
O mama buvo ištremta – ją apkaltino, kad ji buvo vokiečių šnipė, vien skundo pakako ir išvežė. Dar atsimenu, kaip ją tardė, o aš sėdėjau jai ant kelių, kol galiausiai užmigau.
Turėjau užrašų iš praeities, turėjau atsiminimų apie žmones, su kuriais bendravau, ir galvojau, kad reikia tai užrašyti, juk jie po vieną vis išeina.
Aš likau Lietuvoje ir iš vienų giminių ėjau pas kitus, neretai ir alkį kęsdavau. Su meile atsimenu vieną savo dėdienę, kuri, vyrui mirus ir pati turėdama tris vaikus, sugebėjo išmaitinti ir mane. Ir dabar akyse man stovi, kaip ateinu iš mokyklos, o ji kieme skalbia. Nusišluosto rankas ir atneša man duonos riekę su mažu mažu gabalėliu sviesto ir druskos užbarstyta – man tai buvo tas pats, kas dabar būtų „Napoleono“ tortas.
Grįžusi iš tremties mano mama ištekėjo už kompozitoriaus, lietuviškos operos kūrėjo Juozo Tallat-Kelpšos. Dar 1920 m. jis kartu su Kipru Petrausku ir kitais atlikėjais pastatė pirmą Lietuvoje operą „Traviata“.
Patėvis man buvo labai geras, turėjo humoro jausmą. Jam esu dėkinga už tai, kad nuvedė mane į muzikos mokyklą – be to gal mano kelias būtų pasisukęs kitaip.
Jis mane vedžiodavosi į Operos teatro spektaklius miesto sode. Be to, mes gyvenome Laisvės alėjoje, kieme buvo tuometinis Jaunimo teatras ir Operetės teatras. Mes, vaikai, į to teatro spektaklius įsigaudavome slapta. Būdavo, vienas pasiaukoja ir užkalbina kontrolierių, tas nusisuka, o mes, kiti, įbėgame vidun ir įsimaišome tarp žiūrovų balkonuose, kur būdavo daug stovinčių žmonių. Daug operų ir operečių tekstų mokėjau mintinai, turėjau mėgstamų atlikėjų ir mielai dainuodavau vonioje.
Įstojau į Aukštesniąją Juozo Gruodžio mokyklą, mokiausi teatro skyriuje, daug išmokau, bet labai norėjau dainuoti.
Tada Kaune buvo tokia „Tartu“ kavinė ant dabartinio Parodos kalno, ten aš ir pradėjau dainuoti. Bet žinomesnė kavinė buvo „Tulpė“ Laisvės alėjoje, joje buvo skaniausi Lietuvoje saldumynai. Vieną dieną į „Tartu“ atėjo „Tulpės“ direktorius su svita, išgirdęs, kad aš neblogai dainuoju, paskui jis mane pasikvietė į „Tulpę“. Tai jau buvo didelis pasiekimas.
O ten vieną dieną atvyko darbuotojai iš Lietuvos radijo, jie pasiūlė padaryti įrašų į radijo fondus, sulaukėme neblogų atsiliepimų. Tada apie mane sužinojo ir Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje ir mano kelias pasuko ten. Koncertavau su įvairiais kolektyvais, ir su „Nemuno žiburiais“, ir su „Nerija“. Netrukus „Nerija“ labai išgarsėjo, mūsų vadovas Romas Bieliauskas labai gerai mokėjo orkestruoti šlagerius, o tada dar ir Stasys Povilaitis prisijungė.
– Kada jautėtės populiariausia, žinomiausia?
– Būtent tais „Nerijos“ laikais, ją ir dabar daugelis atsimena. Plūdo laiškai, tiesa, į juos neatsakinėdavau. Daug vaikų, jaunimo klausinėjo, kaip tapti žinomiems, na, bet ką čia patarsi – reikia siekti išsilavinimo ir eiti savo keliu. O tas muzikanto kelias yra sunkus, su daug slenksčių ir ašarų.
– Kas konkrečiau būdavo sunku?
– Manau, panašiai buvo ir tada, ir dabar – labai daug priklauso nuo prodiuserio, nuo to, kas tave stumia, rūpinasi. Vienas atlikėjas iškyla, o kitas pasirodo panašiai, bet be tinkamo palaikymo lieka nuošalyje.
Aš ir dabar esu labai dėkinga dviem žmonėms, kurie jau išėję anapilin, tai buvęs filharmonijos direktorius Dainius Trinkūnas ir meno vadovas Rimvydas Žygaitis, kurie pasiūlė man surengti dviejų dalių solinį koncertą. Labai jaudinausi, o koncertai buvo anšlaginiai.
Kai reikėjo mokėti mokesčius, vaikščiojau po butą ir ieškojau dujų skaitliuko, nes nežinojau, kur jis yra. Ir apskritai man vyro labai trūko.
Vėliau daug kas estradą niekino, nors būtent mes, estrados dainininkai (aš, S. Povilaitis, O. Valiukevičiūtė, Nijolė Ščiukaitė ir kiti) apie Lietuvą dainavome dar tada, kai apie ją niekas nedainavo „Roko maršuose“. Atsimenu, kai dainavau dainą „Mano Lietuva“ („Mėlynaki Nemunėli, / Leisk bangą palytėt, / Leisk nuplaut nuo kojų smėlį / Ir dviese patylėt...“), žmonės stovėjo su ašaromis akyse.
– Ar ir dabar, kaip ir vaikystėje, vonioje padainuojate?
– Ne, nes dabar neturiu vonios, tik dušą. Gyvenu bendrabutyje, nes likau be nieko. Tai skaudi istorija, prisidėjo vieno vadybininko apgavystė, bet jis jau miręs, tad nenoriu gilintis...
Namus, kuriuose gyvenu dabar, man parūpino „Bėdų turgus“, bet jie nėra mano. Butą Laisvės alėjoje praradome dar tada, kai vyras buvo gyvas. Atkūrus Nepriklausomybę mums buvo sunkus laikotarpis, labai padidėjo mokesčiai, koncertų beveik nebuvo, o ir jų organizavimo tvarka keitėsi, reikėjo patiems ieškoti salių, apšvietėjų ir kt. Už komunalinius mokesčius susidarė tūkstančio litų skola, aš verkiau ir vyrui sakiau, kad telieka butą parduoti, jis dar sakė, kad reikėtų palaukti, bet jį perkalbėjau.
– Savo vyrą gal sutikote tuomet, kai dirbote filharmonijoje?
– Anksčiau, jis buvo politinis kalinys. Mokėsi Kauno 8 vidurinėje mokykloje ir kartu su dviem draugais sugalvojo per Vasario 16-ąją, perfotografavę senus sveikinimo atvirukus, išmėtyti sveikinimus į pašto dėžutes centre. Juos susekė ir sulaukę, kol suėjo 18 metų, išvežė į Mordoviją.
Susipažinau su juo, kai buvo ką tik grįžęs, jis ateidavo į „Tulpę“, kur aš dainuodavau. Radome bendrą kalbą, stebėjausi, kad jis, nebaigęs aukštojo mokslo, nes jo niekur nepriėmė, buvo toks apsiskaitęs, daug žinojo apie teatrą ir daugelį kitų dalykų.
Jis man yra sakęs, kad jeigu mirs, nenori, kad būčiau viena, na, aš buvau labai nepraktiška. O aš sakiau, ko jis ten niekus kalba apie mirtį, bet štai likau viena ir be jo pasijutau kaip našlaitė...
Kai reikėjo mokėti mokesčius, vaikščiojau po butą ir ieškojau dujų skaitliuko, nes nežinojau, kur jis yra. Ir apskritai man vyro labai trūko.
Ir darbe jis man labai padėdavo, būdavo, peržiūri mano įrašus ir pasako pastabų, kad ką nors negerai darau. O būdavo, kad sakydavo, jog žiūrėjo koncertą ir verkė, kaip gražu buvo. Žodžiu, likimas man buvo davęs labai gerą vyrą. Galima sakyti, buvome „biedni“, bet laimingi.
– Kaip sugalvojote rašyti knygą ir dalytis prisiminimais apie kolegas, ar kas nors paragino?
– Pirmą knygą parašiau apie prieškarį ir lietuviškos estrados pradininką Antaną Šabaniauską, ta knyga išėjo 2005 m. (vyrui dar spėjau parodyti rankraščius, o pačios knygos – ne, dėl to man labai gaila). O šįkart rašiau apie vėlesnius laikus, knyga vadinasi „Legendos“.
Viską rašiau ranka, nes spausdinti kompiuteriu nelabai moku – galiu atsakyti į laiškelį, bet ne parašyti ilgą tekstą, nes baksnoju vienu pirštu ir ilgai užtrunku.
Turėjau užrašų iš praeities, turėjau atsiminimų apie žmones, su kuriais bendravau, ir galvojau, kad reikia tai užrašyti, juk jie po vieną vis išeina.
Mano kolega Igoris Jarmolenka ir žurnalistas Kęstutis Isokas susidėjo lėšų leidybai, pasirūpino knygos platinimu ir reklama, organizuoja renginį Palangoje, labai ja rūpinasi ir stengiasi. Jei ne jie, niekas apie tą mano knygą nebūtų sužinojęs.
– Gal išleidus knygą ir prie pensijos pavyks prisidurti, nes pensija tikriausiai nedidelė?
– Nedidelė, nes mano darbo stažas – 25 metai. Čia vienas kolega prisidėjo – jis kadaise pastebėjo, kad man jau galima išeiti į pensiją, juk atlikėjus anuomet išleisdavo nuo 50-ies. Jis sakė, kad galėsiu ir dainuoti, ir pensiją gauti, ir tikrai kurį laiką buvo gerai, bet vėliau pritrūko darbo stažo, kad gaučiau didesnę išmoką.
Be reikalo žmonės dažnai galvodavo, kad aš turtuolė. Pamenu, kartą vyras pakvietė kartu koncertuoti Nelly Paltinienę, mes jau buvome šiek tiek pažįstamos. Ir mums pradėjo plaukti laiškai. Man viena moteris rašė, kad ji parašė knygą ir prašo leidybą paremti pinigais, o tuo metu aš jau buvau beveik parašiusi savo pirmąją knygą ir sukau galvą, kokiomis lėšomis reikės ją išleisti... Tiesa, N. Paltinienė gavo laišką, kad padėtų kažkokiam vyrui nusipirkti traktoriuką (šypsosi).
Blizgančios suknelės dar nereiškė, kad mes buvome turtuolės. Tačiau turiu ir kuo pasidžiaugti, tai apdovanojimai – esu gavusi Riterio kryžiaus ordiną „Už nuopelnus Lietuvai“ (2003 m.), du LATGOS Auksinius kryžius (vienas iš jų – kartu su „Nerija“), Vyriausybės kultūros ir meno premiją.
Apskritai galvoju, kad svarbiausia žmogui gyvenime yra meilė, ir nebūtinai kitam žmogui, ji gali būti ir Dievui, ir gyvenimui. Dabar dažnai sakoma, kad reikia mylėti save. Negaliu klausyti, kai tą kartoja per televizorių. Man atrodo, kad save reikia mylėti paskiausiai, daug labiau reikia mylėti savo artimą, o tada ir tave mylės. Jei mylėsi tik save ir savo kūrybą, jausiesi geriausias – nieko gero iš to nebus.
Į gilų pesimizmą nekrentu, jeigu jis apima, save tarsi papurtau ir sakau, kad kaip yra, taip yra. Arba būna, kai tampa liūdna, paimu kokią knygą ir įsijaučiu į tai, kas vyksta joje. Štai dabar skaitau lenkų autoriaus knygą apie nebylųjį kiną, man labai įdomu. Tačiau kartais skaitydama apie senesnius laikus randu ir netikslių atsiliepimų apie juos, jų įvykius ar aprangą.
Tad mano galvoje kirba sumanymas parašyti apie save ir apie tai, kaip iš tikrųjų buvo mano jaunystėje; vyresnių žmonių, kurie tą papasakotų, jau ir nelikę. Aš, galima sakyti, esu vyriausia, tokia estrados dinozaurė.
– Dvi knygas parašėte apie kitus, o dabar ruošiatės parašyti ir apie save?
– Na, jeigu turėsiu sveikatos ir stuburas leis. Norėčiau rašyti ir apie tai, kas mane įskaudino, ir ką aš blogai padariau. Buvau ir pavadinimą sumaniusi – „(Ne)atviri pokalbiai“. Tačiau ir abejoju, kaip reiktų viską pateikti: norėčiau parašyti teisybę, kita vertus, jeigu ją rašysiu, daug ką supykdysiu... Nors, kadangi vis tiek teks numirti, gal ir gerai būtų tas atvirumas.
