„Nakčiai palikti nesutvarkyti grybai pradeda irti, pūti, o jų irimo medžiagos yra nuodingos“, – įspėja Gamtos tyrimų centro (GTC) Mikologijos laboratorijos mokslo darbuotojas Jonas Kasparavičius, pastebintis, kad grybavimas – ne sporto šaka, kurioje reikėtų siekti rekordų ir prisirinkti kuo daugiau, nes grybai vienas greičiausiai gendančių produktų, todėl svarbu išlaikyti saiką ir namo parsinešti tik tiek, kiek sudorosite.
Nors atostogautojai birželį skundėsi vėsiais ir lietingais orais, grybautojai džiaugėsi, kad po sausringos praėjusių metų vasaros ši kur kas dosnesnė – į krepšius krito voveraitės, baravykai, šilbaravykiai, kazlėkai ir kt.
Sinoptikams liepą žadant ir karščius, grybavimo entuziastai nerimauja, kad dėl to miškuose sumažės laimikių, bet GTC Mikologijos laboratorijos mokslo darbuotojas J. Kasparavičius ramina, kad orai tik viena iš įtaką grybams darančių aplinkybių.
„Iš tiesų yra daugybė dalykų, nuo kurių priklauso, kiek bus grybų – jų vidiniai ciklai, gyvybiškai svarbus ryšys su medžiais, orai ir pan. Taigi labai gausus lietus ar karščiai ne visada reiškia, kad grybų bus daug ar mažai. Ir ši vasara, tiesą sakant, nėra nei labai palanki, nei labai bloga.
Dažnas galvoja, kad lietus paskatina grybų augimą, tačiau tai tiesa tik iki tam tikros ribos. Jei per kelias dienas iškrenta, pvz., 60 mm kritulių, smėlingam dirvožemiui tai bus daug, bet ne tragiška, molingam – akivaizdžiai per daug. Taigi Lietuvoje susidaro tam tikra mozaika – vienose vietose sąlygos grybų augimui tinkamos, kitose – ne“, – paaiškina specialistas.
Grybams, anot pašnekovo, palankiausias savotiškas aukso vidurys – kai nėra nei per karšta, nei per šalta, kritulių taip pat nėra nei per daug, nei per mažai. Tačiau tobulų sąlygų beveik niekada nebūna, pastebi J. Kasparavičius.
Būna ir taip, kad orai, regis, yra tobulai tinkantys grybams derėti, tačiau jų nėra. Pasak mikologo, kartais tai nutinka ir dėl grybų glaudaus ryšio su medžiais. „Medžių šaknims augant, ir grybiena labai intensyviai auga, bet grybai tuo metu nedera – nors plika akimi to nepamatysime, dirvožemyje vyksta labai intensyvūs procesai, kitoks išteklių paskirstymas ir pan. Taigi savotiškas grybų derėjimo pertraukas kai kuriais atvejais gali lemti ir procesai medžių šaknyse“, – priduria jis.
Dar vienas grybavimo mėgėjus kamuojančių klausimų – kaip nuspėti, kur kokio grybo ieškoti, kokias vietas mėgsta auksaspalvės voveraitės ar rudkepuriai baravykai. Pašnekovas ir čia sako vienareikšmiško atsakymo neturintis – net ir patyrę grybautojai dažniausiai grybų augimo vietas suranda instinktyviai, iš patirties ar tiesiog dėl atsitiktinumo.
„Tipinių grybų augimo vietų nėra. Nors sakoma, kad dažniau voveraitę surasite spygliuočių miške, iš tiesų ji gali išdygti po skirtingais medžiais – beržais, ąžuolais, eglėmis ar pan. Kaip sakydavo mūsų senoliai, grybai vaikšto – savaime suprantama, kad jie niekur nevaikšto, tiesiog dera ten, kur susidarė jiems tinkamiausios sąlygos, o jos gali susidaryti vis kitose net ir to paties miško vietose“, – pastebi pašnekovas.
Tiesa, net jei ir pavyksta surasti daug grybų, svarbu nepamesti galvos ir nesivaikyti rekordų. „Atrodo, kad norėdami į socialinius tinklus įkelti nuotrauką su pilnais krepšiais, grybautojai iš miško parsineša visus grybus, kuriuos tik randa. Iškapsto net ir pačius mažiausius, kuriuos reikėtų palikti, kad grybai galėtų pasidauginti. Neretai renka ir sukirmijusius, nors po to juos tiesiog išmeta. Iš tiesų tokius grybus taip pat reikėtų palikti miškui.
Ypač stebina, kai pilnais krepšiais besididžiuojantys grybautojais teigia patys grybų nevalgantys ir jais apdalijantys giminę bei kaimynus. Pagalvokite, ar taip nedarote meškos paslaugos – juk grybus reikia išvalyti, sutvarkyti nedelsiant. Taigi, jei patys grybų nevalgote, geriau jų ir nerinkite – pasivaikščiokite, pasidairykite ir palikite augti“, – tikina GTC mokslo darbuotojas.
Jis įspėja, kad per daug prisirinkti neverta ir todėl, kad grybai – vienas greičiausiai gendančių produktų, todėl jei norite, kad grybavimo malonumas nesibaigtų apsinuodijimu, gerai pagalvokite, kokį kiekį galėsite tinkamai paruošti.
„Parsinešus grybus namo, juos reikia skubiai išvalyti ar dėti į šaldiklį, marinuoti, kepti, virti. Per ilgai pastovėję nesutvarkyti grybai dažniausiai valgymui tampa netinkami. Dažnas daro klaidą ir surinktus grybus tiesiog palieka nakčiai, kai kurie dar ir plastikiniuose maišeliuose, o grybai labai greitai pradeda dusti, irti, pūti, o jų irimo produktai yra nuodingi.
Net ir netinkamai termiškai apdoroti grybai gali būti toksiški, todėl labai svarbu juos paruošti tinkamai. Patiekalų iš grybų nevertėtų pasišildžius valgyti antrą ar juo labiau trečią kartą, todėl geriausia paruošti tik tiek, kiek suvalgysite“, – pataria Mikologijos laboratorijos mokslo darbuotojas.
Neverta rinkti ir tų grybų, kurių nepažįstate. Anot J. Kasparavičiaus, kai kurie grybai labai panašūs tarpusavyje, tad jei nesate tikri, kad jums prieš akis – valgomas grybas, geriau jį palikite. „Būna, nors žaliuokės yra rudeninis grybas ir liepos mėnesį nedera, žmonės kartais apsidžiaugia vidurvasarį jų suradę, prisirenka, o vėliau ligoninėje sužino, kad prisivalgė žaliųjų musmirių, kurios yra labai nuodingos. Taigi rinkite tik tuos grybus, kuriuos tikrai atpažįstate“, – įspėja jis.
Grybavimas – malonus užsiėmimas tada, kai juo mėgaujatės atsakingai. Todėl, kaip sako J. Kasparavičius, pagalvokite ne tik apie rizikas savo sveikatai, bet ir mišką. Palikite jį tokį patį ar švaresnį, nei radote – nepalikite šiukšlių, neišdraskykite samanų, nesukelkite gaisrų neatsakingai elgdamiesi su ugnimi.
Taip pat žiūrėkite:
