Dažnas žmogus nemoka ilsėtis be kaltės jausmo ar laisvalaikiu nesiekdamas produktyvių tikslų. Psichologas, tinklalaidės „Dialogas“ bendrakūrėjas Gediminas Tumėnas pastebi, kad žmonės neįsiklauso į savo kūno pojūčius ir nepaisant to, kaip jaučiasi, siekia įgyvendinti neretai ir nerealistiškus savo planus. Anot psichologo, tampame darytojais, o ne buvėjais.
– Kas lemia tai, kad dažnas žmogus nesugeba atsipalaiduoti ir ilsėtis be kaltės jausmo?
– Žmogaus elgesį ar jausmą lemia aibė veiksnių. Galima išskirti sociokultūrinius veiksnius, kad gyvename greito tempo, pasiekimų, darbizmo, vartotojiškumo visuomenėje. Kita vertus, galima galvoti apie artimą socialinę aplinką, kad darbštumą, stropumą mums diegė nuo pat mažumės – tėvai, mokytojai, dėstytojai, darbdaviai, draugai.
Galima kalbėti apie socialinių tinklų įtaką, kai atrodo, kad visi visada viską veikia tik įdomiai ir tik turiningai. Tada ateina jausmas, kad ir aš turiu kažką veikti. Galima kalbėti ir apie giluminius subjektyvius veiksnius. Tikrai ne kiekvienas žmogus jaučiasi savaime vertingas, priimantis save. Dažnas žmogus nešasi ir menkavertiškumo jausmą. Jaučia, kad turi užsitarnauti savo vertę per pastangas, plušėjimą, pateisinti savo būtį. Tada nieko nedarymas reiškia kaltę.
– Ar taip bandoma atitikti savo ar kitų lūkestį, įsivaizduojant, kad nuolat yra vertinami kitų?
– Priklauso nuo žmogaus. Jei vaikas augo padrąsinančioje, priimančioje šeimoje, bet susidūrė su labai kietos mokyklos ar universiteto aplinka, tai iš jos gali ateiti įsitikinimas, kad tu turi performinti, lygiuotis. Tačiau yra atvejų, kai pats žmogus bando užpildyti savo menkavertiškumą, o aplinka tai tik pastiprina.
Dažnas žmogus turi menkavertiškumo jausmą. Jaučia, kad turi užsitarnauti savo vertę per pastangas, plušėjimą, pateisinti savo būtį. Tada nieko nedarymas reiškia kaltę.
– Kuo skiriasi „ilsiuosi“ nuo „tingiu“ ir „tinginiauju“?
– Jei kalbame apie sąvokas, tai „ilsiuosi“ yra sąvoka, kuri apibūdina rūpinimąsi poilsio poreikiu. Arba tai – elementariausias nuovargio problemos sprendimas. Kalbant apie tinginystę, tai yra vertinimas. Tai žodis, kuris mūsų šiuolaikinėje visuomenėje dažniausiai turi neigiamą konotaciją. Pajuokaujant, nuo tinginystės BVP neauga, tai nieko gera iš to. Nors, kita vertus, įvairiose istorinėse epochose gausu pavyzdžių, kur nieko neveikimas, leidimas sau ilsėtis kaip tik yra kilmingųjų privilegija. Dirba, pluša tik vergai. Šių laikų visuomenėje masiniu reiškiniu tapo užimtumo, darbštumo, stropumo, siekimo aukštinimas. Siekiamu dalyku tapo gyvenimas greitu tempu. Ir tuomet tinginystė tampa kažkokiu antikūnu, augliu, kurį reikia pašalinti, kuris trukdo pasiekimų kultūrai.
– Yra tyrimų, rodančių, kad mūsų protėviai nesijautė tokie pavargę kaip mūsų karta. Kas tai galėtų lemti?
– Šiais laikais yra daugiau intelektualinio, socialinio darbo, anksčiau – daugiau fizinio darbo ir tai konkretesnis nuovargis, kuriam gali padėti konkretesnis poilsis. Nuo emocinio, psichinio, intelektualinio darbo šiek tiek sunkiau pailsėti. Ankstesnės kartos ir tiek ekranų aplink save neturėjo. Mes nuolat prie jų prilipę. Mums atrodo, kad mes atsipalaiduojame kažką braukydami, kažkokią informaciją žiūrėdami, bet iš tikrųjų mūsų smegenys dirba ir dėmesio koncentracija tik eikvojasi. Informacinis srautas vis tiek pasiekia mūsų smegenis ir tai joms yra dar papildomas krūvis. Čia klausimas ne tiek apie tai, kas kiek daugiau dirbam, bet ką veikiame tarp darbų, kiek kokybiškai mes ilsimės, ar kokybiškai, ar nekokybiškai.
Šių laikų visuomenėje masiniu reiškiniu tapo užimtumo, darbštumo, stropumo, siekimo aukštinimas. Siekiamu dalyku tapo gyvenimas greitu tempu.
– Kas, jūsų nuomone, yra kokybiškas poilsis?
– Manau, kad tai – subjektyvus dalykas. Esame skirtingi žmonės, pavargstame nuo skirtingų dalykų, turime skirtingus darbus. Skiriasi mūsų temperamentai, vieni esame labiau introvertiški, kiti ekstravertiški. Vieniems ilsintis reikia žmonių, kitiems vienatvės. Vieniems ilsėtis reikia judant, kitiems – gulint. Vieniems norisi skaityti knygas, kitiems eiti į barus ar restoranus. Kokybiškas poilsis toks, kuris žmogui tinka ir tikrai tą konkretų žmogų atkuria.
– Ar galima teigti, kad jei dirbi protinį darbą, ilsėtis turėtum fizine veikla ir atvirkščiai. Kad tas veiklų balansas yra svarbus. Kada patariama rinktis aktyvias poilsio formas (pavyzdžiui, žygiai miške, kopimas į kalnus, lysvių ravėjimas), o kada pasyvias (muzikos klausymas, skaitymas)?
– Tai subjektyvi, paprasčiausia gairė – dirbu protiškai, tai ilsiuosi fiziškai. Bet tai nebūtinai veikia. Yra žmonių, kurie dirba fizinį darbą, bet pailsi plaukiodami ežere, kineziterapijoje ir tai veikia. Esminė žinutė, kad žmogus atrastų tai, kas jam veikia. Svarbu nekelti lūkesčių, kad atradau veiklą, kuri man tiks visam gyvenimui, įvairiems nuovargiams įveikti. Tai, kas man tinka šiuo momentu, nebūtinai tiks po mėnesio. Gal jau po savaitės mano kūnas norės kažkokio kito dalyko.
Išsekęs, pervargęs žmogus dažniau į savo gyvenimą žvelgia per tamsintus akinius. Viskas atrodo ne taip smagu, ne taip įdomu, krenta motyvacija, gyvybingumas, mažėja kūrybiškumas.
– Poilsis yra būtinas tiek fizinei, tiek psichikos sveikatai. Kokia yra jo nauda ir kodėl jis būtinas?
– Fizinio poilsio reikia atgauti jėgoms, organizmo tvirtumui. Išsekusio organizmo ir imunitetas silpnesnis. Kalbant apie psichikos dalykus, galima sakyti, kad išsekęs, pervargęs žmogus dažniau į savo gyvenimą žvelgia per tamsintus akinius. Viskas atrodo ne taip smagu, ne taip įdomu, krenta motyvacija, gyvybingumas, mažėja kūrybiškumas.
Žmogus gali būti dirglesnis, irzlesnis, gali apimti jausmas, kad gyvenimo veiklos tampa lyg mechaninės, nejaučiama ryšio su tuo, kas daroma. Atsigavęs žmogus atsparesnis stresui, jį sunkiau išvesti iš pusiausvyros. Tai prisideda prie geresnės gyvenimo kokybės. Kai esame pailsėję, galime turėti geresnį santykį ir su savimi, ir su kitais. Galų gale tai padeda ir efektyviau dirbti. Poilsis yra toks pat svarbus darbui, kiek ir pats darbas.
Tapome labiau „human doing`ais“, o ne „human being`ais“. Darymas yra aukščiau nei buvimas. Buvimas tarsi mažesnio statuso, mažesnės reikšmės nei darymas.
– Kaip darboholikams patartumėte per atostogas su kuo mažiau nerimo išvengti darbo temos – nesitikrinti darbinių laiškų, neatsakinėti į žinutes, nesekti darbinės temos? Ar gali būti kokybiškos atostogos, pavyzdžiui, kartkartėmis tikrinant darbinį paštą?
– Kaip to nedaryti? Tai to nedaryti. Prisiimti atsakomybę, pripažinti, kad tai yra problema, kurią turiu spręsti. Jei pripažįstu, kad tai turiu spręsti, turiu atsakyti sau, kodėl man svarbu tai spręsti. Kas man yra svarbiau už tuos darbinių klausimų tikrinimus? Galbūt laikas su artimaisiais? Galbūt atsišviežinimas ir pažvelgimas į savo kasdienybę iš naujo? Tai priklauso nuo vidinės laikysenos. Viena yra konkretūs veiksmai, kita, su kokia intencija aš tuos veiksmus atlieku. Jeigu žmogui prioritetų sąraše yra darbas, jo tapatumas yra darbuotojo, darbas užima svarbiausią vaidmenį ir yra svarbiau už viską, patarinėk nepatarinėjęs, žmogus eis ir tikrins tuos laiškus.
Aš pateiksiu palyginimą – ar gali būti kokybiškas miegas, jeigu nusistatau žadintuvą kas pusvalandį per naktį ir vis pabundu? Panašiai su atostogomis – esu kitur, bet kartais kažkas pertraukia. Nepertraukiamas poilsis, nuoseklus linijinis laikas vientisame procese yra viena iš moderniojo pasaulio stokų. Šiuolaikiniame pertekliaus ir gausos amžiuje mes patiriame naujos rūšies stokų. Viena iš stokų yra tas lėtas, nepertraukiamas laikas, kai esame procese, kai nepertraukia telefono pranešimai, naršymai, atrašymai, darbinio pašto tikrinimai. To reikia ir per atostogas, kad atsigautų koncentracija.
Kalbant apie nerimą ir darboholizmą, tai čia jau reiktų kalbėti kaip apie atskirą gilesnę problemą, jei žmogus be darbo negali gyventi. Darboholizmas su ta -izmo priesaga nurodo ir priklausomybę. Iš kur ta priklausomybė, dėl ko susidarė – kiekvieno žmogaus istorija yra skirtinga.
Šiuolaikinis žmogus dažnai pameta santykį su kūnu ir nesiklauso, ką jis sako. Jeigu kūnas kviečia, reikia jo klausytis, jeigu neklausome, kūnas gali atsiųsti ir rimtesnes ligas ir simptomus.
– Gal turėtumėte patarimų, kaip pasiruošti atostogoms tiems žmonėms, kurie tuos darbinius paštus vis tikrina, kurie sunkiau atsiriboja nuo darbo? Aš, pavyzdžiui, turiu ritualą oro uoste prieš skrydį išjungti visus pranešimus, kad nematyčiau jokių naujienų, nes dirbu su naujienomis. Suprantu, kad tai tik ritualas, bet tada pajaučiu, kad štai – atostogos prasideda.
– Prieš atostogas reiktų deleguoti darbus, pranešti, kam reikia, kad nesikreiptų. Nuostabus dalykas yra pranešimų telefone išjungimas, darbinių susirašinėjimų socialiniuose tinkluose užtildymas, gal kartais gerai ir kolegų laikinai nebesekti socialiniuose tinkluose. Atsisakyti to, kad neprimintų darbo aplinkos ir būtų galima atsiriboti ne tik fiziškai, bet ir emociškai.
– Kaip žmogui laiku suprasti, kad jo energijos resursai jau senka, ir brėžti ribas, atsisakyti ne tik darbų, bet ir sekinančių veiklų, kad ir kokios patrauklios jos būtų?
– Svarbiausia – atidumas kūno pojūčiams be jokio „bet“. Pavyzdžiui, taip, aš pavargęs, bet draugo gimtadienis ar pusseserės vaiko krikštynos ir visur turiu dalyvauti, visur turiu lėkti. Kūnas siunčia signalus, galbūt ne tik jau pervargimą, gal jau nemiga ir migrena prasidėjo, bet vis tiek žmogus sako, kad yra kažkas svarbiau.
Šiuolaikinis žmogus dažnai pameta santykį su kūnu ir nesiklauso, ką jis sako. Jeigu kūnas kviečia, reikia jo klausytis, jeigu neklausome, kūnas gali atsiųsti ir rimtesnes ligas ir simptomus. Tada jau ne mūsų noru, bet biuletenio „pagalba“ teks „pailsėti“. Kai žmonės savęs nesustabdo, juos sustabdo ligos.
Nuostabus dalykas yra pranešimų telefone išjungimas, darbinių susirašinėjimų socialiniuose tinkluose užtildymas, gal kartais gerai ir kolegų laikinai nebesekti socialiniuose tinkluose.
– Ar gali būti, kad žmones vargina ne tik darbas, bet ir viena po kitos tarp darbų suplanuotos veiklos, taip siekiant „patirti kuo daugiau gyvenimo“, nieko nepraleisti ir visur sudalyvauti? Kaip adekvačiai susiplanuoti veiklas?
– Aš pagalvoju apie savo tėvus ir senelius. Jie grįždavo iš darbo ir tada tikrai ilsėdavosi. Gal būdavo daržų ravėjimas ar viena kita veikla. Bet tikrai nebuvo per savaitę nueinama į penkis būrelius, tris renginius ir atšvęsti dviejų draugų gimtadieniai. O dargi reikia ir ekstra projektą įvykdyti po darbo. Šiais laikais iš gyvenimo mes norime daug: visur sudalyvauti, visur pabūti ir nieko nepraleisti. Tos pasiūlos daugėja. Mes neretai praleidžiame, ką sako kūnas, nes gyvename pagal planą. Jei susiplanavau ateinančias dvi savaites, tai, nepaisant to, ar man kyla temperatūra, ar aš išsekęs, neatsisakau suplanuotų veiklų. Bendraudamas su klientais pastebiu, kad retas žmogus planuoja savo „tuščią laiką“.
– Patartumėte planuotis tuščią nuo veiklų laiką?
– Manyčiau, svarbi dalis yra planuotis ir laiką, kuris yra be plano. Geras poilsis kartu yra ir toks, kuris yra be tikslo, be užduoties, be aiškaus plano, kur galiu atėjus tam laikui įsiklausyti į savo kūną ir paklausti, ko dabar iš tiesų aš noriu. Ar aš noriu serialą pažiūrėti, ar pasivaikščioti, ar į masažą nueiti. Ir pagal tą kūno poreikį tą sau ir leisti. Tai tikrai veiksmingai atkuria, bet žmonės neretai to vengia. Poilsį planuojasi pagal veiklas, nesvarbu, ar tai derės su emociniu poreikiu.
– Kiek tokio nesuplanuoto laiko patartumėte nusimatyti?
– Svarbu, ne kiek tokio laiko, o kas per jį vyksta, kaip aš tuo laiku gyvenu. Ar tikrai toks laikas ir tai, kuo aš jį užpildau, atkuria, ar to pakanka. Ne matematika, o žmogaus savijauta duoda atsakymą. Savijauta parodo, ar aš atsigaunu, ar ne.
– Knygoje „Menas ilsėtis“ aprašytas eksperimentas, kai net laiko pavalgyti neturintį žmogų aplinkiniai vertina kaip labai svarbų ir paklausų darbo rinkoje. Ką iš tiesų parodo „laiko neturėjimas“ – statusą ir svarbą ar kaip tik tai, kad negebamas išlaikyti balansas ir stokojama rūpinimosi savimi?
Geras poilsis kartu yra ir toks, kuris yra be tikslo, be užduoties, be aiškaus plano, kur galiu atėjus tam laikui savo kūno įsiklausyti ir paklausti, ko dabar iš tiesų aš noriu.
– Sunku komentuoti visuomenės požiūrį. Viena vertus, atrodo, kad pagreitis tik didėja. Spindinčiais antpečiais tampa pasakymas „aš užsiėmęs, neturiu laiko“, atrodo „o, kaip kietai, kiek daug šitas žmogus veikia!“. Kita vertus, visuomenėje randasi ir alternatyviojo gyvenimo būdo puoselėjimo. Neretas žmogaus išsikrausto į vienkiemį, norėdamas patirti lėtą laiką. Daugiau atsiranda meditacijų stovyklų, formatų, kurie bando spręsti užimtumo, lėkimo, greito tempo, pasiekimų visuomenės problemą.
Kartais reikia sulėtėti ir stabtelti. Bet toks pasakymas labiau atspindi visuomenę, kurioje tapome labiau „human doing`ais“, o ne „human being`ais“. Darymas yra aukščiau nei buvimas. Buvimas tarsi mažesnio statuso, mažesnės reikšmės nei darymas. Čia būtų galima įžvelgti kapitalistinės visuomenės pasekmes, kad aukščiausiu prioritetu tampa darbinis veikimas, o ne būties pojūtis.
– Ar būna, kad žmonės vengia atsitraukti nuo veiklų, nes nenori susidurti su savo mintimis? Kaip tai pradėti keisti?
– Vienareikšmiškai būna. Jei esu tas žmogus, kuris įsivardija, kad vengia įsiklausyti į save, tai jau problema. Ar aš pripažįstu, kad tai problema, ar įvardiju ir jos nesprendžiu? Jei jau pripažįstu problemą, ji prašosi sprendimo. Tada reikia prisiimti atsakomybę už veiksmus ir imtis pokyčio. Žmogus yra būtybė, kuri to pokyčio ir nori, ir vengia. Ir tam gali padėti įsivardijimas, kam man to reikia.
Neišeina nepaminėti tyrimų, kur apklausiami žmonės gyvenimo pabaigoje, ko jie labiausiai gailisi savo gyvenime. Vienas iš dažniausiai minimų gailėjimųsi, kad žmonės per daug dirbo ir per mažai laiko leido su sau brangiais žmonėmis. Neatsiranda tuose sąrašuose pasakymas, kad gyvenime per mažai dirbau. Kažkodėl gyvenimo pabaigoje, išsigryninus, kas buvo svarbiausia, ryškėja kiti dalykai.
Aš manau, kad nebūtina laukti gyvenimo pabaigos. Reiktų dabar užduoti sau klausimą – kas man gyvenime yra svarbiausia? Ar aš noriu gyventi autopilotu, taip, kaip jau inerciją pagavau ir lekiu per veiklas, ar vis dėlto kažką keisti, kad tai derėtų su tuo, kas man yra svarbiausia?
– Ar slenkančiose darbo valandose, pamaininiame darbe gali būti nuovargį keliančių elementų? Ką būtų galima patarti pamainomis dirbantiems žmonėms, kad nuovargis būtų mažesnis?
– Labai priklauso, kokios tai pamainos. Yra dieninės pamainos, yra naktinės, yra ir medikai, kurie paromis reanimacijoje dirba. Vienas iš tikrai labai svarbių žmogaus jėgas atkuriančių dalykų yra reguliarus miego ciklas. Stabilus kėlimosi ir ėjimo miegoti grafikas. Įvairiausiais tyrimais seniai įrodytas dalykas, kad jei mes miegą išbalansuojame, sunkiau atsigauti. Pamainos paromis – čia nėra jokio patarimo. Geriausia nedirbti tokio darbo. Dirbti dieninį darbą su geru miego ritmu, kai atsikeliu ir einu miegoti tuo pat metu, neišbalansuoju savo ritmo. Lengva pasakyti, bet pilna darbų, kur šiuolaikinėje visuomenėje neįmanoma to padaryti. Kai žmogus niekaip neišsiilsi, neišsimiega, eina atostogų, bet grįžta į darbą vis tiek pavargęs, tai vienintelė išeitis – nustoti dirbti pamaininį darbą.
Svarbu paminėti ir reguliarią mitybą. Pavyzdžiui, esu girdėjęs iš reanimacijoje paromis dirbančių medikų, kad jie vieną kartą per parą pavalgo. Būna, kad ir nepavalgo. O darbas yra maksimalaus intensyvumo, net neįsivaizduoju intensyvesnio. Svarbu, ir kas už darbo ribų vyksta, ar ten bet koks poilsis, ar aš atsigaunu per laiką. Naktinių pamainų darbas visada bus iššūkis žmogaus resursams. Visos būtybės miega naktimis – ir katės, ir paukščiai, ir miško žvėrys, ir mes turėtume miegoti.
Dažnai nebe socialinis profilis tarnauja mūsų tikslui, pavyzdžiui, populiarumui, bet mūsų kasdienis gyvenimas ima tarnauti profiliui.
– Ar daug žmonių ateina spręsti darboholizmo problemos, ją patys įsivardiję ir supratę?
– Aš sakyčiau, kad daug žmonių ateina spręsti nerimo, chroniško streso problemų, ir tik vėliau jie supranta, kad problema yra ir darboholizmas. Neretai žmogui sunku pačiam įsivardyti, kad būtent dėl to jis kenčia. Ir sunku, nes, kaip ir kalbėjome, visuomenė su aplodismentais priima siekiantį, karjeros laiptais kylantį, diplomais sienas ištapetavusį žmogų. Visi sako „Kaip čia fainai, kaip čia gerai“ ir tam žmogui sunku susivokti, kad jam tai ir kenkia.
Dažnai žmonės ateina dėl nuolatinio streso, nemigos, panikos atakų. Kalbant išryškėja, kad priežastis – savęs didelis alinimas veiklomis ir darbais. Tada prasideda terapija. Kiekvieno žmogaus individualus kelias, kaip iki to ateita, individualus ir kaip iš to išeiti.
Dar viena problema, būdinga šiems socialinių tinklų laikams, – dažnai nebe socialinis profilis tarnauja mūsų tikslui, pavyzdžiui, populiarumui, bet mūsų kasdienis gyvenimas ima tarnauti profiliui. Einu sportuoti ne tam, kad kūnui būtų geriau, bet tam, kad tai parodyčiau kitiems. Keliauju ne tam, kad pajausčiau santykį su ta vieta, bet tam, kad įdėčiau gerą nuotrauką. Tada daug kas tampa tokiu „vardan profilio“, o ne dėl proceso. Taip nutinka ir su poilsiu.
– Kokį žmogų galėtume įvardyti kaip nemokantį ilsėtis?
– Tą žmogų, kuris ilsėdamasis jaučia gėdą, kaltę, savigraužą ir panašius jausmus. Žmogų, kuriam ilsėjimosi patirtis jo interpretacijoje yra kažkokia nelegali, uždrausta, vengtina, bloga – beveik nuodėmė. Taip pat ir žmogų, kuris ignoruoja kūno pojūčius ir jų nesiklauso. Kūnas siunčia signalus, kad sunkiau iš lovos ryte keliuosi, sunkiau užmiegu, prabundu naktimis, jėgų trūksta, gal ir temperatūra kyla, jaučiu nuolatinę įtampą, pečiai ir kaklo sritis įsitempę, atsipalaiduoti negaliu. Ir žmogus tam neskiria svarbos, nekreipia dėmesio, lekia toliau.
Taip pat ilsėtis nemoka ir žmogus, kuris laisvalaikio, poilsio veiklas paverčia pasiekimų vaikymusi. Retas kuris šiais laikais išbėga pabėgioti nematuodamas, kiek jis bėga, neviešindamas tam tikrų programėlių matavimų socialiniuose tinkluose, nesiekdamas vis daugiau kilometrų ir greičiau nubėgti, netapdamas maratonininku. Dažnai žmogui, kuris imasi laisvalaikio veiklų, atsiranda ir pasiekimų vaikymasis. Tai tampa darbu. Veikla ne tam, kad atkurtų, o tam, kad pasiektų rezultatą. Tai irgi didelė pagunda, kuriai neatsispiria dažnas šiuolaikinis žmogus.
– Kiek laiko reikia atsigauti nuo nuovargio?
– Meluočiau, jei sakyčiau, kad yra tokie konkretūs skaičiai. Pasidalinsiu asmeniniu pavyzdžiu. Tikrai esu turėjęs atostogų, kai per savaitę jaučiausi labai gerai pailsėjęs, atsigavęs ir kupinas jėgų grįžęs į darbus. Ir tikrai esu turėjęs atostogų, kai 1,5 mėnesio atostogavau ir grįžau pavargęs. Daug svarbiau ne laikas, o kas vyksta tuo metu, kokios aplinkybės. Galbūt mes kažkokiais savo gyvenimo laikotarpiais jaučiamės tvirtesni, atsparesni ir mums nereikia daug laiko, greičiau atsigauname. Galbūt yra laikotarpių, kai patiriame krizių, netekčių, sunkumų ir mums reikia daugiau priemonių, kad galėtume atsigauti.
Jeigu esu jau perdegęs, nei savaitgalis, nei savaitė tikrai nepadės. Reikia galvoti apie mėnesius. Esu girdėjęs, kad kai kurios Vakarų šalys turi tokį reiškinį kaip sabatiniai metai. Žmogus, kuris perdega, pasiima metus, kad atsigautų, jiems už tai mokamas ir atlyginimas. Žinau, kad ir Norvegija nuo perdegimo skiria mėnesių trukmės biuletenį. Lietuvoje nėra taip, kad perdegi ir gali tris mėnesius ilsėtis, gavęs biuletenį. Turbūt čia yra erdvės tam tikriems socialinės politikos pokyčiams.
Gediminas Tumėnas – psichologas, tinklalaidės „Dialogas“ bendrakūrėjis ir Individualiosios psichologijos instituto dėstytojas.
