Laidų vedėja Livija Gradauskienė sakė, kad su savo vyru Marijumi per 28 bendro gyvenimo metus nėra rimtai susipykusi. Tuo buvo sunku patikėti. Bet kai ji LRT.lt išdėstė savo gyvenimo šeimoje filosofiją, tapo daug aiškiau, kaip pavyksta tų kivirčų išvengti.
Kokia jų gražių santykių formulė? Portalas LRT.lt tęsia publikacijų ciklą apie poras, drauge per gyvenimą žengiančias ne vienus metus, ir domisi, kas joms padeda išlaikyti tvirtus santykius ir įveikti nesutarimus.
– Prašysiu atsiminti, kaip jūs su vyru susipažinote ir kiek laiko jau esate kartu?
– Mūsų istorija – neintriguojanti. Kartu mokėmės tuometiniame Žurnalistikos institute, kurse mūsų nebuvo daug, virš dvidešimties, visi susidraugavome, na, ir palengva mano ir jo santykiai peraugo į rimtesnius – tapome pora.
Baigę mokslus tvarkingai susituokėme, nes atrodė, kad tam atėjo metas. Tai buvo 1996 metais. Sunku patikėti, bet kitąmet bus jau trisdešimt metų, kai esame kartu.
– Tad viskas vyko sklandžiai ir be jokių dvejonių?
– Gana rimtu išbandymu tapo tai, kad baigusi antrą kursą išvykau metams mokytis į Ameriką. Internetas tada nebuvo paplitęs – visame Vilniaus universitete buvo gal vienas kitas kompiuteris su interneto ryšiu, tad susirašinėjome popieriniais laiškais. Tekdavo laukti gal dvi savaites, kol laiškas ateis. Mano laiškai būdavo labai ilgi, nes kamavo namų ilgesys. Jis man vieną kartą paskambino telefonu ir tai Vilniaus centriniame pašte jam kainavo praktiškai visą stipendiją.
Manau, gerų santykių esmė – noras, kad kitam būtų gera. Jei būdamas poroje nori gero tik sau, nori partnerį savintis, jums sunku ieškoti kompromisų – vargu ar bendras gyvenimas bus sėkmingas. O kai iš širdies nori, kad kitam būtų gera – tada ir vyksta geri dalykai.
Bet Marijus manęs sulaukė ir toliau jau viskas klostėsi natūraliai. Kai susituokėme, man buvo mažiau metų nei dabar mano dukrai (jai 25-eri). Dabar ji man atrodo dar tokia jaunutė, bet anuomet tuokiantis atrodė, kad viskas vyksta savo laiku.
Išties dabar amžiaus ribos tarsi pasislinkusios, šiuolaikinis jaunimas turi daugiau galimybių, dažnai išvyksta į užsienį, pasistengę žmonės gali studijuoti Harvarde ar Jeilyje – atrodo, visas pasaulis po kojomis. Be to, dabartiniai jaunuoliai turbūt jaučia didesnę atsakomybę, rimtai galvoja apie paskolas, įsipareigojimus ir panašiai, o mums viskas atrodė paprasčiau, atrodė, kad ta santuoka nieko labai ir nekeičia.
– O kuo jums būsimasis vyras pirmiausia patiko?
– Ir dabar stovi prieš akis jo gražios akys: žaliai gelsvos, kaip katino, su juodomis blakstienomis. Apskritai žmonių veidus įsimenu sunkiau, bet akis – visuomet. Taip pat jis buvo smagus ir šmaikštus, protingas ir turėjo humoro jausmą (tikriausiai, jei nėra proto, ir humoro jausmo negali būti). Apskritai mes, moterys, reaguojame į jausmą, tad tiesiog jaučiau, kad su tuo žmogumi man saugu ir gera būti.
– Tad jūsų santuoka iš esmės labai sėkminga?
– Manau, gerų santykių esmė – noras, kad kitam būtų gera. Jei būdamas poroje nori gero tik sau, nori partnerį savintis, jums sunku ieškoti kompromisų – vargu ar bendras gyvenimas bus sėkmingas. O kai iš širdies nori, kad kitam būtų gera – tada ir vyksta geri dalykai. Manau, būtent taip veikia meilė.
Ir dar man atrodo, kad porai labai svarbu kartu augti, tobulėti. Būna, kad vienas stengiasi, dirba, ko nors siekia, o kitas tarsi užsilieka toje pačioje vietoje ir jiems tampa sunku susikalbėti.
– Jūs abu įgijote žurnalisto specialybę – gal ir tai padeda vienam kitą suprasti?
– Mūsų darbo pobūdis šiek tiek skiriasi. Marijus dabar dirba su televizijos turiniu, rūpinasi užsienio filmų įsigijimu. Jo darbe daug derybų, sutarčių pasirašinėjimo – jis yra kruopštus, organizuotas, atsakingas, turi lyderio savybių ir jam tai tinka.
O aš esu kūrybiškesnė ir mano darbas toks. Šiuo metu LRT RADIJO studijoje įrašinėju laidą „Genijaus kailyje“. Sugalvojau tokį laidos formatą, į kurį telpa dvi ypatingos asmenybės – įdomus, žinomas Lietuvos žmogus ir pasaulio genijus.
Įsivaizduokit, Andrius Mamontovas įsisuka į vienos žinomiausių avangardo menininkių ir, žinoma, Johno Lenono žmonos Yoko Ono kailį. Aš Andriui užduodu klausimus apie labiausiai intriguojančius jos gyvenimo nutikimus ir pateikiu tris atsakymų variantus, kurių vienas teisingas, o kiti – mano kūryba. Svečias bando mąstyti kaip ji ir spėja, kaipgi buvo iš tiesų. Bet dar įdomiau sužinoti, ką Andrius pats darytų jos padėty.
Taip pašnekovas atsiskleidžia visai naujais kampais. Joko Ono per vieną pacifistinę akciją su Lenonu kažką (neišduosiu kol kas) išsiuntinėjo daugybei valstybių vadovų. O ką ir kam norėtų nusiųsti Andrius? Netikėti klausimai sulaukia netikėtų atsakymų.
Laidos įrašuose jau dalyvavo Merūnas, Mantas Jankavičius, Nomeda Marčėnaitė, Leonardas Pobedonoscevas, kiti Lietuvoje mylimi ir gerbiami žmonės, ir visi labai azartiškai įsitraukė į tokį žaidimą, taip pat atskleidė apie savo gyvenimą dalykų, apie kuriuos gal jų iki šiol nelabai kas klausė. Laidą LRT RADIJAS transliuos sekmadieniais po 18 val. žinių – labai tikiuosi, kad žmonės po savaitgalio poilsio su įdomumu įsisuks į genijaus kailį.
Kurti tokias laidas – mano stichija. O štai pamačius dokumentus ar lenteles su skaičiais mane ima purtyti.
– Tad spėju, kad jūsų namuose komunalinius mokesčius moka vyras. O kaip dalijatės kitus darbus?
– Tikrai taip, mokesčiais rūpinasi jis. Darbų kažkaip specialiai nesidalijome, tiesiog natūraliai susiklostė, kas ko imasi. Mano vyras mėgsta gaminti, dar vaikystėje jis gamindavo daugybės sluoksnių želė tortus ir kitokius skanumynus. Sūnus (jam – 18 m.) atsigimė į tėtį, tad dabar mūsų virtuvėje vyksta tikros talentų kovos.
Taigi aš į virtuvę nelendu, gal net kompleksuoju – juk savo vyrams niekaip neprilygsiu. Na, bet kažkas juk turi namuose ir tualetus plauti (juokiasi).
Ir apskritai vyras ūkiškas, jis sužiūri, kas namie negerai, ko trūksta, o aš labiau linkusi rūpintis, kad visi gerai jaustųsi, ir vis zyziu jiems sveikatos klausimais.
Dėl to atidariau savo sanatoriją! „Livijos sanatorija“ pradės veikti jau vasaros pradžioje ir patekti į ją gali absoliučiai visi, įsijungę LRT mediateką. Pirmieji klientai – garsūs Lietuvos žmonės, kurie, pasirodo, irgi yra žmonės, kuriems irgi kažką skauda, būna, kad trūksta jėgų. Kartu su jais išbandysime su sanatorijos specialistais įvairiausius būdus, kaip pagerinti savo savijautą. Svarbiausia, be eilių ir be siuntimų. Ir visiškai nemokamai, be jokio ypatingo vargo.
Su Merūnu išbandysime juoko jogą, o su Audriumi Bružu – ledo vonią. Taip, aš – ta, kuri nekenčia šalčio ir į sniegą net per televizorių nemėgsta žiūrėti, – griebsiu Audrių ir maudymosi kostiumėlį ir nersim į ledo vonią! Vytenis Pauliukaitis bus kineziterapeuto išmokytas inteligento mankštelės, kurią kartoti galės kiekvienas vyresnio amžiaus žmogus, Larisa Kalpokaitė susitiks su Tai Či mokytoja išbandyti Rytuose taip mėgstamos, visiems įkandamos ir ramybę ir sveikatą grąžinančios mankštos. Veido jogos ir savimasažo specialistės parodys, kaip pagerinti vaizdą veidrodyje, neišleidžiant nė cento. Būsiu labai laiminga, jei žiūrovas atras ir išbandys būdą, kaip pagerinti savo savijautą.
– Tad ir šeimoje visiems paaiškinate, kad turėtų sveikai maitintis ir gyventi?
– Na, labai primygtinai savo nuomonės neperšu, nes tada gali kilti noras prieštarauti, bet apie tuos dalykus vis užsimenu. Būdavo, vis pasakydavau namiškiams, kad einu sportuoti, o jie vis išsisukinėjo, bet po kurio laiko užsikrėtė. Vyras sakydavo, kad sportui neturi laiko, o dabar atranda tam valandėlę per pietų pertrauką, sūnus irgi traukia į sporto salę, o su dukra sportuoti einame kartu. O kas jiems beliko su tokia mamyte? (Šypsosi.)
Aš, tarkim, labai norėčiau, kad jis prieš miegą neskaitytų telefone žinių, bet juk suaugęs žmogus, turi pats suvokti, kaip pasaugoti save ir geriau išsimiegoti. Tai negi kelsi scenas dėl to?
Savo paauglio kišenių netikrinu ir draudžiamų daiktų ten neieškau, bet vis užsimenu apie tai, kas sveika ir kas ne, ir tikiuosi, kad tos žinios kažkur nusėda.
Visi mes varginam akis ekranais, bet jei dirbdamas kompiuteriu kas 20 minučių po minutę tiesiog žvelgsi į tolį – akims jau bus geriau (žinoma, reguliariai daryti akių mankštą būtų dar naudingiau).
Pati nevalgau mėsos – man maloniau gyvūnus niurkyti, o ne valgyti, bet ką valgyti kitiems, tikrai nereguliuoju. Tik nesusilaikau, jeigu pamatau, kad vyras ar bičiulis lėkštėje turi apskrudusį, pajuodusį šašlyko gabalėlį, zyziu, kad nupjautų ir išmestų. Beje, „Livijos sanatorijoje“ su Ignu Krupavičiumi išsiaiškinsime, kas mūsų namuose mus labiausiai nuodija. Jei bent kelis dalykus išmesime, jau bus didelis pliusas šeimos sveikatai.
– Esate šunų mylėtoja. Jų sveikata taip pat nuolat rūpinatės?
– Net labiau nei savo! Tiesa, kol įkalbinau vyrą, kad mums reikia šuniuko, užtruko nemažai laiko, bet dabar turim tris! Du cvergšnaucerius Brolį ir Draugą ir mitelšnaucerę Rožę. Žinoma, kad gyvūnas – didelė atsakomybė, bet dar didesnis džiaugsmas ir meilė.
Man rodos, gyvūnas į namus atneša laimės ir pozityvios meilės energijos. Net jei grįžti namo piktas, negali ilgai būti paniuręs, kai aplink tave šokinėja džiugiai nusiteikęs augintinis.
– O kuris jūsų šeimos gyvenimo etapas buvo sudėtingiausias, gal kai vaikai buvo maži?
– Išties, kai dukra buvo maža, buvo nelengva, iki ketverių ji gerai neišmiegojo nė vienos nakties ir aš nemiegodavau naktimis, o dienomis dirbau radijuje bei televizijoje. Dabar man jau sunku suprasti, kaip visam tam užteko sveikatos. Nors turbūt tai atsiliepdavo – atsimenu, savaitgaliais užeidavo smarkūs galvos skausmai.
Kita vertus, kai dabar pagalvoju, nėra su tais lėliukais taip jau sunku – panešioji, pasūpuoji ir praeina. O kai kas nors blogai dideliam vaikui, jau joks sūpavimas nei maitinimas nepadės, tad tai savotiškai sunkiau.
– Jūs apie viską pasakojate labai gražiai, bet visgi sunku patikėti, kad jūsų šeimoje per tiek bendro gyvenimo metų nekyla pykčių. Dėl ko taip nutinka ir kaip juos gesinate?
– Žinokite, aš esu toks žmogus, kuris nori bet kokiu atveju nuo pykčio išsisukti (tai galioja ir namie, ir darbe). Aš dažnai praleidžiu pro ausis kažkokius burbėjimus, nes suprantu, kad gal žmogui taip geriau iškrauti savo rimus ir nerimus. Mėgstu posakį „kad tik tokios problemos“ ir nesidraskau dėl kiekvieno neįtikusio dalykėlio. Neverta eikvoti energijos, vis tiek viskas praeis, na, nejaučiu poreikio veltis į kovą.
Nesakau, kad tai visuomet gera savybė, turbūt kartais geriau pyktelėti ir išspręsti problemą, o ne ją numuilinti. Bet man natūraliai taip išeina, nes labai norisi, kad aplink būtų ramu ir gera. Kartais, kai situacija sudėtinga, labai nusimenu. Gal būtų paprasčiau išsirėkti ir padėti tašką, bet man taip neišeina. Mano išeitis – tuos nusiminimus išsportuoti. Juk kitą dieną dažniausiai net neprisimeni, dėl ko užsiplieskei vakar.
– Tad namie, jeigu kyla nesutarimų, jūs visuomet linkusi nusileisti?
– Nesakyčiau, kad tai grynas nusileidinėjimas, tiesiog man paprasčiau patylėti nei susibarti dėl kokio nieko, o juk dauguma nesutarimų namie ir kyla dėl neesminių dalykų.
Mes jau tiek metų gyvename kartu, kad neįsivaizduoju situacijos, kur vyras sugalvotų kažką tokio, kas sukeltų man šoką blogąja prasme. Jeigu nesitaręs nuperka bilietus į koncertą, tai esu tikra, kad tai nebus grupė „Berniukėliai ir mergužėlės“ (šypsosi).
Jei vertybės sutampa, visa kita – tik smulkmenos. Aš, tarkim, labai norėčiau, kad jis prieš miegą neskaitytų telefone žinių, bet juk suaugęs žmogus, turi pats suvokti, kaip pasaugoti save ir geriau išsimiegoti. Tai negi kelsi scenas dėl to?
Jeigu poroje yra aistra, bet vertybės smarkiai skiriasi, kažin, ar pora nugyvens kartu porą dešimtmečių.
