Aistė Smilgevičiūtė ir Rokas Radzevičius kartu gyvena ir dirba – kuria ir koncertuoja su grupe „Skylė“, rengia edukacijas moksleiviams, kartu net ir eina sportuoti (Rokas yra vienintelis vyras moterų kolektyve). Muzikantas LRT.lt sakė, kad su žmona ilgesniam laikui išsiskiria tik tada, kai ji eina darytis manikiūro: „Tada aš jai po dviejų valandų skambinu ir klausiu, kada grįš.“
Kokia jų gražių santykių formulė? Portalas LRT.lt tęsia publikacijų ciklą apie poras, drauge per gyvenimą žengiančias ne vienus metus, ir domisi, kas joms padeda išlaikyti tvirtus santykius ir įveikti nesutarimus.
– Pirmiausia prašysiu atsiminti, kada ir kaip jūs susipažinote?
Rokas: Tai buvo gal 1995–1996 metai, tiksliai nė neatsimenu. Bet vestuvių datą atsimenu – 1998 m. spalio 2 d., taigi jau beveik 27 metai praėję.
Pirmą kartą ją pamačiau Vilniaus universiteto bibliotekoje. Ji studijavo klasikinę filologiją, o aš – istoriją, man sunkiai sekėsi mokytis lotynų kalbos, o vienas draugas parodė Aistę ir pasakė, kad ji galėtų padėti. Tai ir buvo dingstis ją užkalbinti, netrukus jau kviečiau ją išgerti arbatos į legendinę Pilies gatvės kavinę „Baltasis štralis“ – greitai susidraugavome, na, ir meilė atsirado. Be to, ruošėmės įrašinėti albumą ir trūko moteriško vokalo, tad pakviečiau ją prisijungti prie grupės.
– Aiste, ar nebuvo keista, kad naujas vaikinas jus kviečia ne tik arbatos, bet ir prisijungti prie grupės?
Aistė: Ne, viskas susiklostė natūraliai. Aš jau iš anksčiau žinojau, kad jis muzikantas, dar pakvietė pažiūrėti „Skylės“ koncertą Istorikų dienose Užupio griuvėsiuose (dabar ten jau prabangūs daugiabučiai), o tada pakvietė groti kartu.
Rokas: Aš irgi ją žinojau iš seniau – ji dainavo grupėje „Erdvė“ – žinojau, kad jos labai stiprus balsas.
– Kokiomis savybėmis jūs tada vienas kitą sužavėjote?
Rokas: Man ji patiko savo natūralumu, tyrumu, na, buvo gerai išauklėta ir nesugadinta – man rodės, kad daugiau tokių merginų Vilniuje nėra. Ji buvo atvykusi iš Plungės ir šnekėjo tik žemaitiškai, buvo labai nedrąsi, kukli, parduotuvėje net bijojo paklausti, kiek kainuoja duona – ir tai man taip pat atrodė labai žavu.
Aistė: Man Rokas patiko savo vyriškumu, netrukus – ir kūrybiškumu. Atsimenu, man didžiulį įspūdį padarė teatro „Miraklis“ reginys-akcija Šv. Stepono gatvėje, kuriam jis sukūrė muziką ir pats dalyvavo jame. O kartą nuėjome į „Kablį“, kur „Miraklio“ režisierė Vega Vaičiūnaitė turėjo dirbtuves, o Rokas ten turėjo parepetuoti ir šįkart grojo ne gitara, o birbyne – tas vaizdas labai įstrigo.
– O už ką vienas kitą galite pagirti dabar?
Rokas: Ją pagirčiau už išmintį, gebėjimą išlaikyti balansą, o kartais ir nusileisti. Aš toks impulsyvus, spontaniškas – o ji moka mane nuleisti ant žemės, bet taip pat ir palaiko judant į priekį.
Būna, kai susibarame, ji kartais nusileidžia, bet taip ir pati laimi, nes patenkina mano vyrišką ego – o vyrui to ir reikia, kad jaustųsi svarbus.
Aistė: Pagirsiu Roką už tai, kad jis – geras tėvas, nors, kai dabar pagalvoju, už jo tekėdama nelabai galėjau to tikėtis – visgi, kaip būdinga menininkui, jis buvo gana bohemiškas. Be to, jis darbštus ir kūrybingas, su stipriu vertybiniu stuburu.
– Tiesa, ar lotynų kalbos anuomet pavyko pramokti?
Rokas: Aistė padėjo man ruošti namų darbus ir laikyti egzaminą, bet toks ten ir mokėjimas... Nors lotyniškų sentencijų žinau gana daug, o ir mūsų grupės kūryboje vis panaudodavome antikinius motyvus, dainose buvo ir graikų mitologijos personažų.
– Na, o kaip atsimintumėte savo sužadėtuves?
Aistė: Jos buvo audringos... Mes susipykome, jau rodos, ir išsiskyrėme. Rokas išėjo trenkęs durimis, bet aš jį susiradau, susitaikėme – o tada kažkaip ir tuoktis nutarėme.
Rokas: Žiedo tokiomis aplinkybėmis neturėjau, turėjome tik uzo – graikiško anyžinio gėrimo, kurio buvome parsivežę iš kelionės, tad įsipylėme po taurelę vietoje žiedų.
– O kokios buvo vestuvės?
Abu: Pinigų patys dar neturėjome, parėmė tėvai, vestuvės išėjo ne visai studentiškos. Ir buvo smagios – buvo daug draugų, daug šokome. Santuokos dieną šventėme Vilniuje, kitą dieną dar važiavome į sodybą. Po poros dienų, spalio 4 d., buvo dar ir Roko gimtadienis, kas irgi pridėjo šventinės nuotaikos. Sodyboje dar ėjome grybauti.
– Ir nuo tada jūs praktiškai visą laiką kartu – ir namie, ir darbe?
Rokas: Taip išeina, nors vienu metu kartu dirbdavome mažiau – kol vaikai buvo maži, Aistė daugiau būdavo su jais. O dabar ir studijoje mes vis kartu, ir leidybinius reikalus kartu tvarkome. Seniau tuo daugiau rūpindavausi aš, o vaikams paaugus nemažai tų organizacinių darbų perėmė Aistė, ir man labai palengvėjo.
– Bet ar kartais nesinori pabūti atskirai vienam nuo kito?
Rokas: Man – tikrai ne, jau tuo metu, kai ji išeina į tuos savo makiažus ar manikiūrus, aš jai po dviejų valandų skambinu ir klausiu, kada grįš. Dar turiu tokį įprotį, kad aš namie ir telefonu kalbuosi įsijungęs garsiakalbį, tad, kai bendrauju, Aistė viską girdi ir gali įsiterpti – draugai net juokiasi, kad visai negali su mumis pabendrauti privačiai.
Aistė: O man namuose, kuriuose vien vyrai, kartais visgi trūksta moteriškos energijos – norisi kartais išeiti pasibūti su draugėmis ar dar kažkur moteriškoje draugijoje, nors ir nelabai dažnai. Štai ir į sportą dėl to užsirašiau.
Rokas: Bet aš ten nulėkiau iš paskos – susigriebiau, kad ir man nepakenks pasportuoti.
Aistė: Rokas visgi rengia vakarus pirtyje, kur kartą per savaitę renkasi su bičiuliais, moterų ten nekviečia. Bandžiau ir aš rengti moteriškus vakarus pirtyje, bet jie buvo mažiau populiarūs. Na, o savaitgaliais einame į pirtį visi kartu, ir su vaikais.
– Koks jūsų sūnų amžius, ką jie dabar veikia, gal vyresnieji ir nebegyvena su jumis?
Aistė: Rapolui 24-eri, Ugniui – 20 m., Eivydui – 13. Su mumis šiuo metu likęs tik jaunėlis. Vyriausiasis Roterdame studijuoja menus, vidurinysis, metus pasimokęs Vilniaus universitete, visgi iškeliavo studijuoti muzikos prodiusavimo Berlyne. Taigi ir jie – kūrybiški žmonės.
Buvo gana keistas pereinamasis laikotarpis, kai būti ištuštėjusiuose namuose atrodė keista, judėjimo juose sumažėjo, o paskui įsivyravo daugiau ramybės.
– Bet kai namuose augo trys berniukai, turbūt triukšmo ir šurmulio kartais būdavo per daug?
Rokas: Man reikia to šurmulio ir jausmo, kad aplink verda gyvenimas – galėjau tokioj aplinkoj ir dainą parašyti, man tai netrukdė. Aistė taip negali, jai reikia užsidaryti savo varpinėje ir pamąstyti. Ir dabar ji jaučiasi gerai.
Aistė: Turbūt taip yra todėl, kad užaugome skirtingai, Rokas augo trijų vaikų šeimoje, o aš, nors ir turiu brolį, namie dažnai būdavau viena.
– Ar pirmojo ir kitų vaikų auginimas labai skyrėsi? Ir kuris iš jūsų buvo griežtesnis, o kuris – atlaidesnis?
Rokas: Visus vaikus auginome kūrybiškomis asmenybėmis – norėjosi ne tik skatinti kurti meną, bet ir ugdyti kritinį mąstymą, kad jie sugebėtų žvelgti į dalykus kritiškai. Na, ir daug visur vežiojom, stengėmės būti su jais lygūs. Kaip ir daugelis, pirmus auklėjom kiek griežčiau, paskutinį – nebe.
Aistė: Bent jau man auginant pirmagimį buvo sunku nustatyti ribas, nesinorėjo jo slopinti. O dabar manau, kad ribas nubrėžti sveika, tada pats vaikas jaučiasi ramiau ir saugiau.
Rokas: Taip, taisyklių namie tikrai reikia. Pradžioje to tekdavo imtis man, nes Aistė labai švelni, nieko negali pikčiau pasakyti, tad man tekdavo pabūti tuo pikčiurna.
Aistė: Yra jausmas, kad antras, trečias vaikas jau pamato, kaip viskas namie vyksta, ir tada būna ramiau. Bent jau mūsų trečiasis vaikas labai struktūruotas, pats noriai laikosi dienos režimo.
Na, bet ir aš laikui bėgant keturiems vyrams pageidavimus išmokau pasakyti aiškiai, nes supratau, kad ne visi perskaito tarp eilučių, kai tu gražiai eufemizmu kažko paprašai.
– O kada auginti vaikus buvo sunkiausia: gal kai namuose atsirado pirmagimis, gal – kai buvo du maži vaikai, o gal visgi sunkiausia būna, kai prasideda paauglystė?
Aistė: Išties buvo sudėtinga, kai atsirado pirmagimis – tada, rodos, visas tavo gyvenimo būdas verčiasi aukštyn kojomis. Nors didžiausias nuovargis pasijuto tada, kai jaunėlis buvo mažiukas, mes gana aktyviai tuo metu koncertavome, o dėmesio reikėjo visiems trims vaikams. Paauglystė, žinoma, buvo, bet proto ribose – didelių nesąmonių neįvyko, tik nedidelės (šypsosi).
Rokas: O man sunkiausia buvo po antro vaiko gimimo – gal man tuo metu pradėjo trūkti žmonos dėmesio. Galima sakyti, kad tuo metu mus ištiko santykių krizė. Ji koncentravosi į vaikus, na, o man tada norėjosi į kokį barą...
– Ir kaip tą santykių krizę pavyko įveikti?
Aistė: Tikrai buvo nelengvas etapas, bet visgi pavyko persilaužti ir pereiti į geresnį. Beje, tuo metu, kai namuose situacija buvo sudėtingesnė, Rokas parašė neblogų kūrinių. Maždaug tuo metu, 2007 m., išėjo mūsų albumas „Povandeninės kronikos“ – tai buvo kūrybinis pakilimas, gal tos dvi sritys viena kitą kažkaip ir atsverdavo.
Rokas: Išties tada buvo kažkoks persilaužimo etapas: mes jau daug metų grojome ir tarsi reikėjo arba baigti, arba veržtis į kitą lygmenį. Albumą įrašinėjome keletą metų, bet kai pavyko – koncertų ir klausytojų padaugėjo, o ir namie palengvėjo.
– O ar galite išskirti kažkokį džiaugsmingą etapą, kai, rodos, ir su darbais, ir namie viskas ėjosi kuo puikiausiai?
Rokas: Manau, kad Aistei džiaugsmingiausias laikas būna vasarą gimtojoje Žemaitijoje, kur ji visuomet tempiasi ir mane (šypsosi).
Aistė: Na, į gimtinę grįžti smagu (esu gimusi ir augusi Plungėje, bet nuo vaikystės esu susijusi su Platelių ežeru, prie kurio dabar ir gyvena mano tėvai). Man rodos, ir Rokas tos vasaros Žemaitijoje laukia, nors dabar ir linguoja galva...
Rokas: Man, antros kartos vilniečiui, tai skaudus klausimus. Per daug metų su tomis išvykomis susitaikiau, bet gal ne iki galo – na, nesijaučiu aš žemaičiu, nepavyksta integruotis. Žmonės ten geri, nuoširdūs, viskas lyg ir gerai, bet kartais man jų politinės pažiūros atrodo keistos ir jų mąstymo būdas kažkoks kitoks.
– O tarp jūsų daugiau ginčų pasitaiko darbe ar namuose?
Aistė: Seniau galbūt daugiau būdavo kūrybinių nesutarimų, bet apskritai viskas labai susiję, net ir sunku atskirti – nors, būna, kartais namie dėl kokio darbo aiškinamės ir susigriebiame, kad jau gana, pradedame šeimos gyvenimą.
Rokas: Man atrodo sudėtinga, kad Aistei kartais tarsi stabdžiai įsijungia – ji kažką padaro, ir jai nedrąsu tą parodyti kitiems, reikia ją motyvuoti, kad nebijotų atsiskleisti. Man lengviau, aš pats užaugęs menininkų šeimoje ir man ne gėda rodyti, ką padariau.
– Tad ar darbuose ir vadovauja Rokas, ar abu pavadovaujate?
Rokas: Seniau išties daugiau idėjų buvo mano, o dabar jau ir ji vadovauja – moksleivių edukacijas ji sugalvojo ir suorganizavo, aš, galima sakyti, dirbu vairuotoju.
Aistė: Programa vadinasi „Tėvynės DNR“, mokyklos mus gali kviestis pagal kultūros paso sistemą, moksleiviams ir pasakojame apie partizanus, ir pagrojame dainų iš albumo „Broliai“ – būna savaičių, kai po skirtingas Lietuvos vietas važinėjame kasdien.
Dar turėjau idėją sukurti albumą žemaitiškai – taip ir padarėme, išėjo netgi savotiška roko opera su siužetu ir personažais „Gervaza dūzgės“. Tik negerai išėjo, kad tą kūrinį baigėme karantino laikais.
Rokas: Taip, jis pasirodė gal net per anksti, kai žmonės dar nebuvo tam pasiruošę. Tik po poros metų publika pradėjo atrasti, kad galima dainuoti tarmiškai, dzūkiškai ar žemaitiškai.
– Koks būtų jūsų gerų santykių receptas?
Aistė: Kartais verta prisiminti pagrindinę priežastį, kodėl tu visgi esi su tuo žmogumi. Ir reikia vienam kitą palaikyti, bet nesisavinti, suprasti, kas kitam svarbu. Dar svarbu turėti kažkokių bendrų taškų – pas mus jų yra, buvo ir, tikiuosi, dar bus. Kartu leisti laiką taip pat gerai – taip kuri bendrus įspūdžius, o jie santykiams į naudą.
Rokas: Na, aišku, svarbu meilė, pagarba vienas kitam. Dar man svarbus atrodo moters adoravimas – reikia ją gal ir ne sudievinti, bet aukštinti, stengtis kažką padaryti, kad ji būtų laiminga – pavyzdžiui, pagaminti valgyti ar sukurti albumą.
– O kaip minėjote savo 25-ąsias, sidabrines, vestuvių metines?
Rokas: Ėjome su bičiuliais į žygį po Dubingių apylinkes, buvome ir kažkur paklydę, bet buvo smagu. Darėme pertraukėles, kokius 10 sustojimų – tai buvo kaip kokios stacijos kryžiaus kelyje – kur pasišnekėdavome, papasakodavome istorijų apie savo santykius – tų, kurias ir jums papasakojome. Vaikams buvo įdomu paklausyti.
