Kraštovaizdžio dizainerė Eglė Makselytė ilgai ieškojo sodybos ir, kai Varėnos rajone pamatė sklypą su didžiuliais šlaitais, grioviais ir pelkėtomis vietomis, įsimylėjo vietą iš pirmo žvilgsnio. Per 17 metų Eglė įrodė, kad sudėtingo reljefo sklypas gali virsti unikalia sodyba.
„Kuo labiau apleistas sklypas, tuo daugiau tų lobių jame gali rasti. Mes tuos lobius čia radome“, – sodininkystės patirtimi LRT TELEVIZIJOS laidoje „Čia mano sodas“ dalijasi pašnekovė.
Kaimo sporto salė
Pusketvirto hektaro ploto sodybos šeimininkė Eglė sako, kad jos sodyboje esanti gamta tarsi „atvira dendrologijos enciklopedija“. Pasak moters, neįmanoma neįsimylėti šios vietos. „Kuo labiau apleistas sklypas, tuo daugiau tų lobių jame gali rasti. Mes tuos lobius čia radome“, – sako moteris.
Ji pasakoja, kad po apsisprendimo gyventi sodyboje užtruko daugiau nei ketverius metus, kol šią galiausiai įrengė.
Eglė neslepia, kad sodybos darbų metu savomis rankomis sulaužė du kastuvus. „Viską darėmės patys – savo jėgomis, kaimynų, draugų padedami. Tikrai viskas įmanoma“, – teigia pašnekovė.
Eglė sako, kad pusketvirto hektaro sodybos plotas jai yra „ir vargas, ir džiaugsmas“.
„Kai reikia su karučiu pakilti tą dešimt metrų perkrėtimą, tai yra ką veikti. Tokia kaimo sporto salė, bet tai yra nuostabu: apžvalgos aikštelės, atsiveriančios panoramos, tai yra savi pliusai, kurie atperka viską“, – mintimis dalijasi sodybos šeimininkė.
Moteris įrodė, kad sudėtingo reljefo sklypas gali virsti įdomiu ir žavingu. Želdynų dizainerės specialybę baigusi Eglė teigia, kad stengėsi išsaugoti unikalų reljefą ir paveldėtus sodybos objektus. Pavyzdžiui, buvo restauruota sena klėtis. Taip pat moteris išsaugojo brandžius medžius – senas obelis.
„Mes paveldėjome akmeninius pamatus ant kalno. Jie formavo tam tikras zonas. Nusileidus pats reljefas diktuoja tam tikras sąlygas ir sukuria mikroklimatą dauboje. Vienoje dauboje mes turime poilsio ir ūkinę zoną, o kitoje dauboje mes turime tvenkinuką ir sodą pietiniame šlaite. Beje, kitoje dauboje turime dar vieną tvenkinuką – labai geras ir natūralus vandens surinkimas“, – kalba ji.
Žiūrėdama į sodyboje esančią kalvelę, Eglė sako, kad ši dėl vienos priežasties turi išskirtinę istorinę vertę.
„Mes juokaujame, o gal ir nejuokaujame, kad tai yra Vytauto Didžiojo kapavietė. Tik niekam nesakykite, nes paskui pas mus suvažiuos archeologai, apjuos „stop“ juostom“, – šmaikštauja E. Makselytė.
Gamta daro stebuklus
Eglė kalba, kad pasivaikščiojimams sodyboje turinti parką, kuriame yra senųjų gyventojų įrengtas tvenkinukas. Įrengti tokią vietą užtruko laiko ir pastangų, bet šiandien moteris sako, kad čia vaikštinėjant džiaugiasi jos širdis. Kokius augalus šiame parke ji sodina?
„Pirmenybę teikiu gamtai, kas čia auga savaime. Žinoma, kad čia norisi kažką savo įnešti. Pasodinta tikrai nemažai, ir kartais juokauju, kad čia yra tokia mažoji dendrologinė kolekcija, kuri dabar susilieja visoje šitoje mažoje erdvėje“, – pasakoja sodybos šeimininkė.
Ji sako, kad laukiniai augalai „duoda apie save žinoti“ ir papuošia aplinką. Taip pat Eglė pažymi sodyboje augančias pievas šienaujanti kartą per metus. Čia šienaujami takeliai, sujungiantys pagrindines sklypo zonas.
„Būna, čiobrelių kilimas pražysta. Gamta rodo stebuklus. Reikia tik leisti jai būti ir ji parodo daug nuostabių dalykų, pateikia daug siurprizų. Ir, nežiūrint į tai, kad viskas daugiau ar mažiau nusistovėję, bet kiekvienais metais atsiranda vis naujų, kaip pasakau, saldainių“, – komentuoja Eglė.
Kol kas sodyboje yra trys bičių šeimos, tačiau moteris sako, kad bitės ją myli, todėl avilių bus tik daugiau. Taip pat Eglės sodyboje žydi obelys, kurioms, anot jos, reikia sodininko meilės. Moteris sako, kad apleista ir skanių vaisių neduodanti obelis, pajutusi, kad turi rūpestingą šeimininką, ima nokinti skanius obuolius.
„Turime senąją obelį, kurią paveldėjome visiškai iškritusią, išvirtusią, kuri atrodė beviltiška. Mes jos neišpjovėme, palikome, dabar prižiūrime, genime, ir ji duoda puikiausius, nuostabiausius ananasinius obuolius“, – sodininkystės patirtimi dalijasi moteris.
Plačiau – laidos įraše.
Parengė Emilis Jakštys
