„Be galo malonu, kad galiu įkvėpti kitus nieko nedarydama, o tiesiog būdama savimi ir gyvendama savo gyvenimą. Tai man didžiausia dovana“, – LRT.lt sako irkluotoja Viktorija Senkutė, praėjusiais metais turėjusi progų švęsti ir profesinius pasiekimus, ir asmenines progas – jos metus vainikavo sužadėtuvės.
– Atrodo, kad rugpjūčio pradžioje Paryžiaus olimpinėse žaidynėse užšokote ant bangos, kuri iki šiol nenusileidžia – esate kviečiama į įvairias laidas, tinklalaides, renginius, apdovanojimus... Užgriuvęs dėmesys nevargina?
– Mes, irkluotojai, paprastai dirbame sau, į mūsų varžybas nesusirenka minios žmonių, atrodo, esame niekam neįdomūs, tad, nemeluosiu, su medaliu viskas tarsi apsivertė ir lengva nebuvo. Jaučiu, kad jau norisi truputėlį atsitraukti, juolab kad po tokio įtempto laiko nebeatlaikė imunitetas – kurį laiką vis sirguliavau.
– Dar šių metų pradžioje rinkote 2024-ųjų derlių – sporto apdovanojimuose atsiėmėte „Metų proveržio“ statulėlę, LRT metų apdovanojimuose buvote tarp Metų asmenybės nominantų. Ką jums reiškia tokie įvertinimai?
– Gyvenu savo gyvenimą ir darau tai, kas man patinka, negalvodama apie apdovanojimus. Tačiau būna akimirkų, kai suabejoji savimi ar savo pasirinkimais, tad tokie apdovanojimai yra gražus priminimas, jog esi teisingame kelyje, kad viskas yra gerai, kad gali įkvėpti kitus. Toks grįžtamasis ryšys tikrai yra labai svarbus.
– Žinomi žmonės neretai apgailestauja, kad grįžtamasis ryšys ne visada būna vien teigiamas – būna ir piktų žmonių žinučių, komentarų. Kokių žinučių sulaukiate jūs?
– Dažniausiai rašo, kad aš ir mano istorija yra įkvėpimas kitiems. Vieni sako, kad juos motyvuoju nepasiduoti ir siekti savo svajonių, net jei kyla kokių nors sunkumų ar kol kas nepavyksta pasiekti norimų rezultatų.
Kiti dėkoja už tai, kad atvirai kalbu apie savo ligą – epilepsiją. Dažnas atvirauja, kad ir pats gyvena su liga arba turi sergančių artimųjų, tad mano pasakojimai jiems teikia stiprybės ir įkvepia.
Labai gera sulaukti tokio atsako – tai yra ta geroji matomumo pusė, kuri manęs neišsunkia, o kaip tik suteikia energijos. Kaip ir sakiau, be galo malonu, kad galiu įkvėpti kitus iš esmės nieko nedarydama, o tiesiog būdama savimi ir gyvendama savo gyvenimą. Tai man didžiausia dovana.
– Išties labai gražu, kad kalbate apie savo ligą ir padedate laužyti tam tikrus klaidingus ją lydinčius įsitikinimus ir stereotipus. Vis tik anksčiau apie tai neatviravote, kas paskatino prabilti viešai?
– Kad sergu, sužinojau būdama 15 metų, tačiau ilgą laiką savo ligą slėpiau. Reikėjo laiko, kol apskritai pasiryžau apie tai kalbėti. Man padėjo kognityvinė elgesio terapija, su kuria plėčiau savo ribas.
Pirmąjį žingsnį žengiau išvykusi mokytis į JAV, kai apie savo ligą turėjau pasisakyti treneriui. Vėliau apie tai papasakojau ir treneriams Lietuvoje, sporto medikui, kineziterapeutui. Taip po truputį plėčiau savo ribas ir galiausiai dabar apie savo ligą galiu laisvai kalbėtis su bet kuo.
Tiesa, sprendimas apie tai papasakoti viešai buvo nelengvas, tačiau sąmoningas ir apgalvotas. Pamenu, naršydama socialinius tinklus pamačiau vienos grožio meistrės įrašą, kuriame ji teigia, jog tam tikrų procedūrų neatlieka sergantiems epilepsija. Labai nustebau – pati minėtas procedūras buvau išbandžiusi ne kartą ir žinau, kad jos yra saugios. Tai mane labai paveikė.
Galbūt žmonėms trūksta supratimo, jog epilepsija būna skirtinga, tad klaidinga manyti, kad visiems sergantiems galioja tie patys ribojimai ir rekomendacijos. Supratau, kad nebegaliu tylėti ir noriu apie tai kalbėti garsiai.
Susisiekiau su pažįstamu žurnalistu, dirbusiu su Irklavimo federacija, ir pasakiau, kad noriu pasidalyti savo istorija. Noriu, kad liktų mažiau apibendrinimo, klaidingų įsitikinimų ir daugiau dialogo.
– Nors daugeliui atrodo, kad geras sportininkas turi būti puikios fizinės formos, kiek svarbi jo emocinė būsena ir kiek ji lemia per varžybas?
– Iš tiesų psichologinis pasirengimas atletui yra labai svarbus – sportininkas gali būti puikiai pasiruošęs ir treniruotėse rodyti puikius rezultatus, tačiau atėjęs į varžybas tiesiog nesusitvarkys su įtampa ir neparodys, ką sugeba. Sakome, kad 90 proc. pasirengimo – mūsų galvose. Kūnas yra mūsų variklis, tačiau jį valdo galva.
– Kaip nuteikti save varžyboms? Juk turbūt aplink emocijos tiesiog sproginėja, įtampą galima tiesiog peiliu pjauti...
– Tai irgi yra treniruojama, tik reikalauja nuoseklaus darbo. Buvo laikas, kai į kiekvieną treniruotę eidavome kaip į varžybas – visi išsirikiuodavome ir laukdavome, kada bus paskelbtas startas. Kaskart kankindavo stresas, nuo įtampos, rodos, pykindavo, tačiau tik taip išlavini gebėjimą susikaupti ir nusiteikti varžyboms.
– Turbūt olimpinėms žaidynėms ir fiziškai, ir psichologiškai ruošėtės ne vienerius metus, ar joms pasibaigus neatrodė, jog atsivėrė tam tikra tuštuma?
– Daugelis sportininkų kalba apie vadinamuosius post-Olympic blues, tačiau atrodo, kad man pavyko jų išvengti. Man gal buvo keista, kad nebereikia taip intensyviai treniruotis ir džiaugiausi pagaliau gautomis ilgomis atostogomis.
Olimpiečiai tokiu ilgu poilsiu gali mėgautis tik kas kelerius metus, tad norėjosi šį laiką kuo geriau išnaudoti – pailsėti, nuveikti ką nors savo malonumui, pakeliauti. Buvau Amerikoje, Azijoje, nuvykau į Vokietiją, Italiją... Nepamenu, kada per atostogas tiek visko nuveikiau. Matyt, bandžiau atsigriebti už prarastą laiką.
– Vienoje iš kelionių susižadėjote su irkluotoju Simonu Maldoniu. Lengva dviem olimpiečiams po vienu stogu?
– Mums tikrai lengva – vieni privalumai. Kadangi abu esame sportininkai, turime panašių siekių, tikslų, panašų gyvenimo ritmą, režimą, valgymo įpročius, abu vykstame į treniruočių stovyklas. Nėra taip, kad kažkuris pasilikęs namuose laukia sugrįžtančio kito.
Tiesa, yra buvę, kad Simonas kuriam laikui išvyko į treniruočių stovyklą, o aš dėl traumos pasilikau namuose. Buvo tikrai labai liūdna, sunku. Pagalvojau, kad jei taip būtų nuolat, būtų nelengva. Dabar mes galime ramiai išvažiuoti treniruotis ir žinome, kad sugrįžę vėl būsime kartu. Beje, vasarą, kai abu treniruojamės Trakuose, galime nuolat būti kartu.
Tiesa, kartais po treniruočių sportininkai grįžta visiškai išsekę, tad būna sunkiau bendrauti ar tinkamai pasverti savo žodžius. (Nusijuokia.) Taigi kartais kyla šiokių tokių ginčų, bet greitai susitaikome. Vis tik vienas kitą labai gerai suprantame.
– Turbūt niekas geriau nesupras sportininko nei kitas sportininkas...
– Simonas mane labai įkvepia. Žaviuosi tuo, kaip jis žiūri į sportą, kaip rengiasi varžyboms, treniruotėms, jo darbo etika... Netgi tai, kaip jis laikosi poilsio ir mitybos režimo laisvu laiku! Aš kartais nuklystu su savo desertais, bet jis man padeda sugrįžti į kelią. (Juokiasi.)
Iš tiesų vienas kitą labai palaikome ir dažnai būname didžiulė pagalba. Jis man sakė, kad kai baigiau savo pasirodymą olimpinėse žaidynėse ir iškovojau medalį, jo komanda buvo įsikvėpusi mano pasiekimo. Gera, kai šalia turi žmogų, kurio sėkmė ir tau padeda įsikvėpti jėgos.
– Nejaugi jūsų rutina tokia griežta, kad net laisvalaikiu negalima nuklysti?
– Kūnui reikia rutinos, disciplinos, nuoseklumo. Treneris vis primena, kad jei vieną treniruočių dieną praleidai, negali kitą dieną padaryti daugiau ir pasivyti. Turi kiekvieną dieną nuosekliai dirbti, kad pasiektum savo tikslą. Be to, turime vengti veiklų, kurios gali būti pavojingos. Pvz., slidinėdamas gali susižeisti ir visas įdėtas darbas nueis perniek.
– Kaip atitrūkstate nuo sporto?
– Susitinku su draugais, skaniai pavalgome, nueiname į kiną... Iš tiesų neturime nei daug laiko, nei jėgų laisvalaikiu ką nors veikti. Vasarą paprastai treniruojamės nuo pirmadienio iki sekmadienio, turime tik porą laisvų pusdienių per savaitę. Tačiau su draugėmis irkluotojomis pasiruošiame užkandžių, susėdame mūsų terasoje, šnekučiuojamės apie grožį, drabužius ir užsimirštame. Žinome, kad ateis ruduo ir turėsime daugiau laisvadienių. Galiausiai, kai turi tikslą ir žinai, dėl ko stengiesi, daug lengviau. Juk pačios pasirinkome tokį kelią.
– Sportas turbūt išugdė ir geležinę valią, ir kovotojo dvasią, o ką dar jis jums davė?
– Ir tai, ką paminėjote, ir atsakomybės jausmą, ir discipliną, išugdė gebėjimą dirbti komandoje ir suvokimą, kad vieni kitus turime palaikyti, o ne žlugdyti. Iš tiesų per sportą įgijau daug savybių, kurios padeda ir asmeniniame gyvenime, ir dirbant kitokį darbą.
Iki praėjusių metų vasario porą metų dirbau vienoje įmonėje. Kadangi darbas buvo nuotolinis, o su klientais bendrauti nereikėjo, dirbdavau ne nuo 8 iki 17 val., bet savo darbo valandas paskirstydavau per dieną. 6 val. sėsdavau prie kompiuterio, po to eidavau į treniruotę, prie darbų vėl prisėsdavau per pietus ir vakare.
Visuomet būdavau labai susitelkusi į užduotis ir norėdavau viską atlikti maksimaliai gerai. Iš tiesų tą darbą buvau susiradusi, kai netekau Irklavimo federacijos finansavimo ir reikėjo galvoti, kaip išgyventi. Tačiau darbas man taip patiko, kad jame pasilikau ilgiau.
– Sportininkai karjerą baigia dar būdami gana jauni, kad jau pasimatavote ir darbą įmonėje, galbūt jau susimąstote apie savo ateitį ir karjeros perspektyvas ne sporte?
– Suprantu, kad sportinė karjera nesitęs amžinai, retas irkluotojas būdamas 38–40 metų dar nebaigęs karjeros. Taigi pravartu pagalvoti ir apie kitas galimybes. Šiuo metu kaip tik mokausi duomenų analitikos, man patinka informacinės technologijos, inovacijos ir pan. Neatmetu, kad po sporto būtent ten ir pasuksiu, nes tai tikrai yra sritis, teikianti man džiaugsmo.
– Užbaigusi olimpinį ciklą ir įžengusi į naujus metus, ko sau palinkėtumėte naujame etape?
– Palinkėčiau sveikatos – kai jos trūksta, negali nei sportuoti, nei dirbti, nei kokybiškai leisti laisvalaikio. Taigi linkiu sau sveikatos, o visa kita galima susikurti.
