Kai nusprendė atidaryti savo gėlių parduotuvę, floristė Simona Vaškytė sužinojo serganti onkologine liga. Sunkiausiu metu būtent gėlės ir idėja apie nuosavą krautuvėlę suteikė jėgų ir įkvėpė greičiau pasveikti. „Gavusi pirmąjį užsakymą savo parduotuvėje pravirkau. Tai buvo geriausia dovana mano naujo gyvenimo pradžiai“, – LRT.lt pasakoja Simona, jau 7-erius metus, kaip pati sako, puoselėjanti ne parduotuvę, o gėlių mylėtojų bendruomenę. Šiemet floristė atsiskleidė ir televizijos projekte „Žiedų valdovai“ bei tapo jo nugalėtoja.
– Projektą „Žiedų valdovai“ vainikavo jūsų pergalė. Kokia patirtis jums buvo kelias iki jos, ką jums davė projektas?
– Visada labai žavėjo menas – muzika, teatras, dailė, skulptūra, tačiau nesijaučiau atradusi save kaip kūrėją – nors dirbdama floriste visada stengdavausi į savo darbą žvelgti kūrybiškai, vis tiek labiau jaučiausi amatininke.
Projektas man leido išeiti iš savo kasdienybės, kaskart atvykus į Jašiūnų dvarą tarsi pasispausdavo kažkoks mygtukas ir įsijungdavo visai kita Simona. Projekte stengiausi eiti iš komforto zonos, lavinti kūrybiškumą, ieškoti drąsesnių, įdomesnių sprendimų, skirtingų formų. Naudingų patarimų gavau ir iš komisijos narių, meno pasaulio žmonių, su kuriais gavau progų daugiau pabendrauti po filmavimų. Taigi projektas padėjo išlaisvinti save, mano kūrybiškumą ir suteikė daugiau pasitikėjimo savimi. Supratau, kad manyje yra menininko, kūrėjo siela.
– Floristikoje esate jau 19 metų, vadinasi, į ją atėjote kone vaikystėje?
– Paauglystėje. (Šypteli.) Mano močiutė – gėlininkė, floristė, turėjusi 1000 skirtingų augalų sodą-gėlyną, į kurį mokytis atvykdavo landšafto apželdinimo studentai. Man nuo vaikystės patiko leisti laiką tarp močiutės augalų, juolab kad vasarą galėdavau prisiskinti glėbius gėlių ir mokytis dėlioti puokštes.
Močiutė taip pat augino tulpes, kurias nuo 10 metų iki pat pilnametystės pardavinėdavau turgelyje. Paauglystėje floristika susidomėjau rimčiau – jau 14 metų pradėjau dalyvauti konkursuose, būdama 15 metų savaitgaliais dirbdavau viename salone. Manimi pasitikėjo ir palikdavo vieną parduotuvėje. Kai dabar pagalvoji – neįtikėtina, tačiau man gerai sekėsi, pasitikėjimo savimi netrūko.
– Turbūt kitų specialybių nė nesvarstėte...
– Kadangi į profesinę mokyklą mokytis floristikos atėjau jau nemažai žinodama, besimokydama susidomėjau renginių organizavimu, vėliau įstojau į kultūrinės veiklos vadybos studijas, bandžiau keisti kryptį, tačiau sugrįžau prie gėlių...
– Prieš 7-erius metus atidarėte ir savo parduotuvę, tiesa, ši istorija persipynusi su skausmingu jūsų gyvenimo etapu.
– Jau kurį laiką norėjau atidaryti savo parduotuvę, dairiausi jai tinkamų patalpų, išėjau iš darbo... Tačiau paskutinę savo darbo dieną sužinojau, kad sergu onkologine liga Hodžkino limfoma. Liga mane pristabdė beveik metams, turėjau kelias chemoterapijas, o kol gydžiausi, buvo nemažai laiko savo idėjoms išgryninti, apgalvoti, kokia bus parduotuvė, kaip atrodys logotipas, koks bus jos pavadinimas.
Tiesa, pavadinimas laikui bėgant keitėsi – iš pradžių mano parduotuvės vadinosi „Si.Monos kambarys“, nes viskas prasidėjo nuo 12 kvadratinių metrų kambarėlio, kurį, kol gydžiausi, draugė man laikė ir laukė, kol pasveiksiu. Kai gydymas buvo baigtas, jau kitą dieną iš Klaipėdos sugrįžau į Vilnių ir po savaitės atidariau parduotuvę.
Tada man labai padėjo draugai, kurie, matydami mano degančias akis, labai tikėjo mano idėja. Pamenu, kaip gavusi pirmąjį savo užsakymą pravirkau. Tai buvo geriausia dovana mano naujo gyvenimo pradžiai.
– Taigi, galima sakyti, kad gėlės jus gelbėjo sunkiausiu metu?
– Tikrai taip. Kol gulėjau ligoninėje, močiutė man kas kelias dienas atnešdavo gėlių, kad vazose jos niekad nevystų. Pamenu, į mano palatą užsukusios slaugytojos sakydavo, kad pas mane taip jauku ir gražu, kad norisi pabūti ilgiau. Taigi gėlės buvo mano gyvenimo palydovės net ir tada, kai buvo sunku.
Labai gelbėjo ir parduotuvės idėja – nežinau, ar be jos emociškai būčiau taip tvirtai atlaikiusi visą ligos kelionę. Tiesiog degiau ta idėja ir vos tik rasdavau laisvą akimirką, prisėsdavusi susirašydavau įvairias mintis, darbelius, galvodavau, ką norėčiau padaryti. Prisimenu, kaip vidurnaktį į mano kambarį atėjusi močiutė ragindavo eiti pamiegoti ir pailsėti, tačiau negalėdavau užmigti – kūryba taip įtraukdavo ir įkvėpė greičiau pasveikti.
– Kaip tik šių metų gruodį jūsų parduotuvė „Gėlės gėlėms“ paminėjo 7-ąjį gimtadienį. Ne kiekviena parduotuvė tiek išsilaiko...
– Buvo įvairių krizių, kai atrodė, kad jau viskas – teks užsidaryti, tačiau artimųjų ir draugų bei klientų (kurie taip pat jau tapo draugais) dėka mano parduotuvė išsilaikė. Atrodo, kad kaskart, kai ištinka krizė, visi stengiasi padėti, kaip gali, kiekvienas dalijasi naudingais patarimais ir neleidžia pasiduoti, sakydami, kad mano parduotuvės tiesiog negali nelikti. Todėl sakau, kad puoselėju ne gėlių parduotuvę, o gėlių mylėtojų bendruomenę.
– Turbūt kovido pandemija taip pat buvo didelis smūgis taip ilgai puoselėtai svajonei?
– Pirmasis karantino mėnuo sukrėtė visus – niekas nedirbo. Pamenu, kaip tik jam prasidėjus gavau didelę siuntą gėlių, tai, kad negalėjau jų parduoti, mažam verslui buvo skaudus smūgis. Tačiau degančiose ir itin įtemptose situacijose pavyksta susiimti ir greitai surasti sprendimų. Taip nutiko ir tąkart – socialiniuose tinkluose pasidalijau įrašu, kad išparduodu gėles, ir kartu su kolegomis iš gėlių bazės jas išvežiojome. Tada susirinkau visus džiovintus augalus ir išvykau į Klaipėdą.
Kurį laiką niekas nevyko, tačiau artėjant Velykoms iš džiovintų gėlių pagaminau vainikų. Apie tai parašiau feisbuke ir vos per kelias minutes nupirko penkis vainikus. Matydama susidomėjimą, nesustojau ir nupyniau daugiau. Netrukus supratau, kad metas sugrįžti į Vilnių ir vėl atverti parduotuvės duris.
Kai pirmą kartą po ribojimų gavau partiją gėlių, apsiverkiau – dėl mažesnio pirkimų srauto jos atkeliavo be galo gražiai nuaugusios, kokybiškos, nuostabios... Žiūrėjau į tuos žiedus ir galvojau, kokios gėlės man brangios, ir vėl pasinėriau į darbus.
Dirbau daug, vien Motinos dienai turėjau pagaminti apie 300 puokščių. Jaučiau, kaip artinasi perdegimas. Maža to, atėjusi vasara gėlių parduotuvėms nebuvo lengvas metas – žmonės patys keliavo, skynė gėles ir gamino puokštes. Reikėjo laiko vėl įsivažiuoti.
– Atrodo, kad turint savo gėlių parduotuvę tenka išgyventi nemenkus emocinius kalnelius.
– Turbūt daugelis apskritai nesupranta, koks iš tiesų yra floristo darbas. Kaip tik vedžiau vainikų pynimo dirbtuves, po kurių atsirado sakančių, kad tik po jų aiškiai suprato, kodėl vainikai tiek kainuoja.
Ne kiekvienas supranta, kiek laiko užima sukurti ir pagaminti puokštę, šventei dekorą ar pan. Turbūt „Žiedų valdovai“ iš dalies atskleidė floristo darbo užkulisius, tačiau visų mūsų darbo subtilybių dar tikrai neparodė.
Nors šis darbas teikia didžiulį malonumą ir turi daug šviesių pusių, jis turi ir savų iššūkių, vienas jų – nuolat lydinti įtampa, ypač turint savo parduotuvę. Niekada nežinai, kaip seksis, ar gėles pirks, ar neteks jų išmesti. Prižiūrėti gėles, kad jos kuo ilgiau išliktų gražios ir gyvybingos, nėra taip jau lengva.
Švenčių dekoru užsiimantys kolegos galėtų papasakoti ne vieną istoriją, kaip neatlaikiusios orų gėlės gali nuvysti likus dienai iki švenčių. Tik iš šono atrodo, kad gali bet kada nuvykti į gėlių bazę ir nusipirkti visko, ko nori, tačiau realybėje taip nėra – ten rasi tikrai ne visas gėles, kai kuriuos augalus turi užsakinėti ir atsisiųsti iš užsienio. Tai nėra taip jau lengva.
Praėjusiais metais ir pati turėjau krizę, galvojau, kad galbūt reikėtų keisti kryptį ir atsisveikinti su gėlėmis, tačiau vos tik nuo jų atitrūkstu... jaučiu, kaip ir vėl pasiilgstu. Nemenka paskata tapo ir „Žiedų valdovai“, po projekto supratau, kad vis tik negaliu palikti gėlių.
Turbūt kaip ir visiems, kartais per daug įsisukus į darbus, jie tampa rutina. Kad darbas teiktų malonumą, reikia gebėti atsitraukti ir į viską pažvelgti iš šono. Tokiais atvejais supranti, kad kaltos ne gėlės ir ne darbas, o tu pati, nes negali atsitraukti. Pastaruoju metu darbas išties užėmė daugiausiai mano laiko, nebeliko asmeninio gyvenimo. Taigi norisi atsitraukti, pailsėti.
– Kuo gėlės jus taip žavi ir traukia?
– Sakoma, kad yra 5 meilės kalbos, viena iš mano meilės kalbų – gėlės. Man patinka su žmonėmis bendrauti per gėles, matyti, kaip jie džiaugiasi. Būtent žmonės mane įkvepia, o gėlės yra savotiškas tarpininkas tarp manęs ir jų. Be to, mėgstu sakyti, kad meilė kuria meną, o aš kuriu meilę. Teko kurti puokštes ne vienam pirmam pasimatymui, o vėliau pamatyti, kaip tos pačios poros žengia prie altoriaus ir kviečia mane sukurti jų šventės dekorą. Nuostabu būti tokių istorijų dalimi.
– Jūsų namuose gėlės taip pat nevysta?
– Kai dirbi tarp gėlių, kartais reikia nuo jų atitrūkti, tačiau gėlių namuose tikrai būna. Iš tiesų floristai labai mėgsta, kai jiems dovanoja gėles. Kolegos tai žino ir neretai padovanoja. Kiekvienu gautu žiedu labai džiaugiuosi. Kai klientas kovo 8-osios proga padovanoja tulpytę, aš ją būtinai parsinešu namo ir pamerkiu į pačią gražiausią vazą – nors studijoje turiu 100 tulpių, ta viena padovanota visada džiaugiuosi labiausiai.
– Nebedaug liko iki Naujųjų, ko iš jų tikitės?
– Anksčiau laukdama naujų metų prisikurdavau įvairių lūkesčių, keldavau sau tikslus, tačiau mokausi leisti gyvenimui tekėti savo vaga.
Kitiems metams sau turiu tik vieną palinkėjimą – kaip ir sakiau, ilgą laiką viskas sukosi apie darbą, trūko laiko asmeniniam gyvenimui, norėtųsi, kad darbas nebūtų vienintelis gyvenimo variklis. Turėdama progų atsitraukti, tikiu, kad labiau atsiskleisiu ne kaip amatininkė, bet kaip kūrėja.
