„Nesvarbu, ar jis pasirodo scenoje, žengia į virtuvę, ar imasi kitų veiklų, nuo jo visuomet sklinda tam tikras užtikrintumas“, – apie eteryje debiutavusį sūnų Andrių LRT.lt pasakoja charizmatiškoji laidų vedėja Livija Gradauskienė. Mamos ir sūnaus duetas drauge stojo prie naujos LRT.lt laidos vairo: Livija rūpinosi žaidimais, o Andrius – duona, arba kitaip – įvairiausiais skanėstais laidos svečiams, ir dažniausiai nustebindavo ir savo mamą.
– Nors jums neretai tenka bendrauti su žurnalistais, būti įvairių laidų ir interviu heroje, niekam nėra pavykę įsiprašyti į jūsų namus. Kaip nutiko, kad jūsų sodybos veranda tapo laidos „Duona ir žaidimai“ filmavimo aikštele?
– Tiesą sakant, toks posūkis nustebino ir mane pačią. (Juokiasi.) Namus išties visada norėjosi pasaugoti nuo viešumo ir pasilikti sau. Negaliu to paaiškinti, tačiau neseniai širdį ir mintis užliejo aiškus suvokimas, kad noriu kurti laidą, kurioje nėra kažkokių dekoracijų ar griežto scenarijaus, kur viskas tikra ir natūralu. Kaip ir gyvenime. Juk nieko nėra gražiau už tikrus žmones ir tikras emocijas.
Todėl ir laidos herojus, man mielus žmones, pakviečiau į mūsų sodybos verandą, kur apsupti gamtos su bičiuliais iš tiesų jaukiai ir šiltai leidžiame laiką, šnekučiuojamės apie rimtus ir smagius dalykus, santykius, buvimą kartu.
O prie šiltų pokalbių dar kviečiu ir vaišių. Tik jomis rūpinuosi ne aš – virtuvę jau seniai užleidau puikiems mūsų namų kulinarams – vyrui ir šešiolikmečiui sūnui Andriui. Jis iš tėčio perėmė talentą, susidomėjimą ir begalinę aistrą gaminti, be to, rodos, turi puikų pajautimą, kas su kuo dera, kaip atsiskleidžia skoniai. Taigi maistas laidoje – jo atsakomybė.
– Talentas talentu, bet gaminti prieš kameras ryžtasi ne visi. Tapti laidos šefu pasisiūlė pats sūnus ar vis tik reikėjo pasiderėti?
– Andrius vis pasakoja, kokia jam įdomi kulinarija, kaip patinka gaminti kitiems, pasvarsto, jog kada nors ateityje norėtų turėti ir savo restoraną. Mano manymu, tai labai sudėtinga sritis, labai atsakinga, įtempta ir kelianti daug streso. Tačiau pamaniau, kad jei jau apie tai svajoja, tegul pasibando. Ir nors mūsų svečiai – daug matę bei patyrę žmonės, kuriems pati gaminti siaubingai bijočiau, Andrius iškart „pasirašė“ tokiai avantiūrai ir savotiškam vasaros darbui.
– Kaip ir sakėte, jūsų svečiai daug matę ir daug patyrę, kai kurie jų, pvz., Vytaras Radzevičius, ir patys garsėja savo kulinariniais gebėjimais...
– Vytaras, beje, Andriaus maistą laibai gyrė ir sukirto ne vieną porciją. (Juokiasi.) Tiesą sakant, kaip ir ką sūnus gamina filmavimų metu, nemačiau – tuo metu kalbėdavausi su svečiais. Tačiau kiekvieną kartą, kai jo ruoštas patiekalas atkeliaudavo ant stalo, stebėdavausi, kaip jam taip pavyksta. Buvau nuoširdžiai sužavėta.
Tiesa, be galo gaila, kad vieno patiekalo žiūrovai laidoje taip ir neišvys. Labai norėjome Justiną Jarutį pavaišinti jo dainoje minimomis čiuromis, Andrius jas pagamino, tačiau per skubėjimą ir įtemptą veiksmą filmavimo aikštelėje pamiršome jas patiekti. Iki šiol graužiuosi, nes išėjo išties labai skanios.
– O ar negraužė jaudulys dėl to, kad šįkart jūsų kolega – ekrane debiutuojantis sūnus?
– Prisipažinsiu, kadangi pati suktis virtuvėje nemoku, prieš filmavimus Andriui siūliau pasirepetuoti gaminamus patiekalus, tačiau jis patikino, kad nebūtina. Ir tikrai – jis puikiai susitvarkė ir su patiekalais, ir su darbu prieš kameras.
Iš tiesų, negaliu to paaiškinti, bet dėl jo visada jaučiuosi rami. Be to, kad yra puikus kulinaras, jis taip pat ir muzikantas, groja violončele. Nesvarbu, ar jis pasirodo scenoje, žengia į virtuvę, ar imasi kitų veiklų, nuo jo visuomet sklinda tam tikras užtikrintumas. Pavyzdžiui, mūsų dukra – taip pat labai gabi muzikantė, puiki pianistė, tačiau kiek prisimenu, per koncertus labai jaudindavosi, o tas jaudulys persiduodavo ir man. Andrius, net ir grodamas labai sudėtingus kūrinius, atrodo susikaupęs ir ramus, todėl ir aš didelio jaudulio niekada nejaučiu.
Iš esmės esu linkusi pasitikėti savo vaikais ir jei jie sako, kad viskas bus gerai, tikiu, kad taip ir bus. Galų gale, jei kas nors nepavyks, jie galės pasimokyti iš savo klaidų. Juk gyvenimo už vaikus nenugyvensi, kartais reikia jiems leisti ir klysti.
– Kai kuriems tėvams labai sunku nesikišti, neprižiūrėti, nepatarinėti...
– Suprantu, kad tėvai taip elgiasi norėdami gero, tačiau aš poreikio kontroliuoti nejaučiu. Manau, kad vaikai yra mums lygiaverčiai ir turime jais pasitikėti. Apskritai manau, kad perdėta kontrolė nuo vaikų nuima atsakomybę, jie įpranta, kad viskas už juos pagalvota ir daro ką pasakyti.
Kai palieki laisvės, vaikas pats ima galvoti, kaip čia geriau padarius, bando, sprendžia, kaip dorotis su sunkumais. Galiausiai, jei jiems prireiks tėvų pagalbos, mes visada būsime šalia – tam ir esam tėvai, kad mylėtume ir visada palaikytume.
– Kalbant apie gražius tarpusavio santykius, pramogų pasaulis neretai kaltinamas paviršutiniškumu, o kartais – ir dviveidiškumu. Kaip ten yra iš tiesų – įmanoma užmegzti tikras, gražias draugystes?
– Pacituosiu Andrių Mamontovą: „Kaip žiūri, taip ir matai.“ Turbūt galima sakyti, kad kaip ir bet kur kitur, taip ir pramogų pasaulyje yra visko. Tačiau ten tikrai yra puikių žmonių, kurie man nuoširdžiai brangūs ir nuoširdžiai mylimi. Gal kartu ir neatostogaujame, nesusitinkame kiekvieną savaitgalį, tačiau jaučiame tam tikrą bendrystę ir malonumą susitikus bendrauti.
Todėl jaučiu didelę laimę ir dėkingumą kiekvienam laidos svečiui. Manau, puikiai praleidome laiką, linksmai pažaidėme, skaniai pavalgėme, o kai kuriuos ir su daržo gėrybėmis išlydėjome.
Galiausiai, visai nesvarbu, ar kalbame apie pramogų pasaulį, ar apie kurį nors kitą, viskas priklauso nuo to, kaip tu pats prieini prie žmogaus. Jei prie žmogaus eisi su draugiškumu, gerumu ir meile, sulauksi tokio paties atsako. Juk ką duodi, tą ir gauni.
– Laidose žaidžiate smagų žaidimą, per kurį svečiai pasitikrina, kaip jie pažįsta vienas kitą. Pavyko tokia žaisminga forma atskleisti daugiau dar negirdėtų gerai žinomų žmonių pusių?
– Tikrai pavyko! Iš tiesų šį žaidimą žinau nuo seno ir jį labai mėgstu. Man tikrai buvo įdomu pamatyti, kaip sekėsi mano svečiams. Tikiu, kad ir jiems buvo įdomu. Juk mes taip įsitraukiame į rutiną, kad kartais nė nesusimąstome, kad savo artimiesiems ir bičiuliams galime užduoti kokių nors netikėtų kausimų, verčiančių pagalvoti ir prisiminti.
Kartais labai trūksta pokalbių ne apie reikalus ir kasdienius rūpesčius, o leidžiančių dar daugiau vienam apie kitą sužinoti.
Ir džiaugiuosi, kad su laidos herojais nusprendėme pabendrauti būtent taip. O geriausias komplimentas man buvo po filmavimo gauta Ievos Prudnikovaitės žinutė, kurioje ji pasidžiaugė, kaip laida įkvėpė jos mergaites.
Nusifilmavę laidoje, Ieva su Modestu (Pitrėnu – LRT.lt) ir dukromis išvažiavo prie jūros. Mergaitės visą kelią galvojo klausimus, o pajūry susitikusios su seneliais juos apklausinėjo. Buvo puiki pramoga visai šeimai. Taigi tikriausiai ir gyvenime turėtume pažaisti tokį žaidimą.
– Neprasta idėja darganotiems rudens vakarams! O ar jūs rudenį mėgstate?
– Nemeluosiu, esu vasaros mylėtoja, man nepaprastai reikia saulės, šilumos ir žalumos. Ruduo tikrai ne mano laikas, kaip ir žiema. Tokiu metu man norisi kelionių, kad ištrūkčiau iš tos pilkumos.
Aš net ir filmų apie žiemą žiūrėti nemėgstu, mieliau įsijungiu lėkštą komediją, kurios veiksmas vyksta, kur baltas smėlis, mėlynas vanduo ir daug saulės. Ir turinys man nerūpi – norisi bent akimis vasaros atsigerti. (Juokiasi.)
Būtent todėl džiaugiuosi, kad mano vedamos laidos „Duona ir žaidimai“ ar „Žiedų valdovai“ buvo nufilmuotos vasarą – vis labiau niūrėjant orams, per ekraną žiūrovams galėsime perduoti tos vasariškos nuotaikos, saulės, šilumos ir spalvų!
Visas LRT.lt laidas „Duona ir žaidimai“ rasite čia.
Kviečiame išvysti ir naujausią laidos epizodą:
