„Gimus dukrai, norėjome ją auginti ramiai, kiek atsitraukę nuo viešo gyvenimo. Dabar, kai Frida jau paauglė, galime daugiau skirti dėmesio skirtingoms veikloms, atsiduoti kūrybai ir savo specialybei“, – LRT.lt sako žinomas interjero dizaineris Dovas Serapinas, neseniai debiutavęs ir kaip LRT.lt laidos „Interjero terjeras“ vedėjas. Su Dovu pasikalbėjome apie iššūkius priešais kameras, perfekcionizmą ir, žinoma, namus.
– Esate žinomas interjero dizaineris, ar ilgai reikėjo jus įtikinėti stoti prieš televizijos kameras?
– Ilgai įtikinėti nereikėjo, tik pati istorija turi ir liūdnąją pusę. Kai paskambino prodiuserė Birutė Lavickienė ir pasakė, kad sugalvojo projektą būtent man ir mano terjerei Kubai, kaip tik išgyvenome Kubos netektį.
Ji buvo stebuklingo grožio, tad būtų labai tikusi eteriui. Be to, visą gyvenimą buvo labai unikali ir lengvai su visais susidraugaujanti. Netgi kai pas mus su Indra (dizainere I. Dovydėnaite – LRT.lt) ateidavo žurnalistai, pirmiausia jų dėmesį užkariaudavo ji. Kubutė išties buvo išskirtinė ir labai gyvybinga – aplinkiniai netikėdavo, kad jai jau 13 metų.
Tačiau ji sunkiai susirgo, paskutinį mėnesį buvo ganėtinai silpna, keldavomės prie jos naktimis. Atrodo, kad ji ir pati nujautė, kad išeina...
Dėl netekties visa šeima labai sielvartavome, tad sakau, kad turbūt Kuba kažkur nuo debesėlio atsiuntė man šį projektą, kad užimčiau mintis, turėčiau naujos veiklos ir tą skausmą kažkaip išgyvenčiau.
Tiesa, teko ieškoti, kas ją pakeistų, tad kiekvienoje laidoje galima pamatyti kitus tos pačios ar panašios veislės šunis, jaunus ir vyresnius, labai linksmus ir nebūtinai. Papildomu iššūkiu man tapo tai, kad kaskart turėjau susipažinti su vis kitu ir kitokiu partneriu, tad teko prisiminti ir visokiausių gudrybių, kaip susitarti.
– Nors laidoje jus lydi keturkojai, laida ne apie juos...
– Tiesa, su terjeru keliaujame apžiūrėti interjerų. Todėl ir laida vadinasi „Interjero terjeras“.
Turbūt daugeliui smalsu pamatyti, kaip gyvena kiti, ir išvysti kokių nors idėjų savo namams. Kadangi esu diplomuotas interjero dizaineris, su žiūrovais pasidalysiu ir naudingais patarimais ar pastebėjimais.
Žinoma, pakviesime į išties unikalius projektus – senos dalgių gamyklos erdves, tapusias jaukiu būstu, gyvenamąjį namelį medyje su veidrodinėmis lauko sienomis ar buvusius kultūros namus kaimelio pakraštyje. Užsuksime net į liuteronų bažnyčią, po kurios skliautais gyvenama, o ne meldžiamasi.
Pastarasis interjeras nustebino net mane – viskas jame įrengta labai skoningai, iki smulkmenų apgalvotos detalės, visos erdvės restauruotos su pagarba praeičiai ir prikeltos šiuolaikiniam moderniam gyvenimui, tačiau man buvo sunku atsipalaiduoti, nes pati vieta labai sakrali ir pilna savitos energijos.
Buvo labai įdomu, tačiau ir labai neįprasta. Juolab, kad aš pats vaikystėje su tėčiu nemažai laiko praleidau vienuolynuose, bažnyčiose, tad man buvo labai keista interjere matyti altorių. Net ir su mano laisvamaniškumu sėdėti atsisukus į altorių buvo nepadoriai nejauku.
– Kaip nutiko, kad vaikystėje teko tiek laiko praleisti maldos namuose, vienuolynuose?
– Mano tėtis yra ganėtinai tikintis. Yra buvę, kad su juo Naujuosius metus sutinkame maldos namuose, drauge einame į Kryžiaus kelius Žemaičių Kalvarijoje, kartu leidžiamės į žygius partizanų keliais Dzūkijoje ir pan. Visokiausių patirčių esu turėjęs ir įvairaus pasaulio matęs. Tad kaip ir minėjau, galbūt todėl užėjus į būstą, įrengtą maldos namuose, man tai susisiejo su mano patirtimis ir buvo labai neįprasta.
Kadangi esu interjero dizaineris, man apskritai svarbu, kaip mane veikia erdvė, nuolat stebiu, kaip viskas įrengta, ar neūžia rekuperatorius, ar gera akustika, ar erdvėje jauku. Sakyčiau, kad mes, dizaineriai, esame baisiai jautrūs šiuo klausimu. (Juokiasi.)
– Visada atrodo, kad interjero dizainerio namuose bus daug kūrybiškumo, juolab jūsų namuose – net trys labai kūrybiški žmonės: jūs, jūsų žmona, drabužių dizainerė Indra Dovydėnaitė, ir paauglė dukra Frida.
– Išties, Indra yra ultratalentinga, nuolat pati save pranokstanti ir nuolat nustebinanti. Mūsų dukra Frida – tikra kūrybiškumo bomba, iš senelių paveldėjusi daug puikių savybių ir labai viskam gabi. Taigi visi mes kūrybiški, bet kiekvienas skirtingai, savaip. Todėl namuose stengiuosi išlikti profesionalas – pirmiausia galvojau ne apie save, erdves įrengiau taip, kad atliepčiau visų kitų šeimos narių poreikius bei įgeidžius. (Juokiasi.)
Iš tiesų, tai yra bene svarbiausias gero dizainerio bruožas – atsižvelgti į užsakovo poreikius ir gebėti numatyti, kas jį tenkins, ko jis norės ir po 5 ar 10 metų.
– Mes patys ne visada žinome, ko norėsime po 5 ar 10 metų, tad numatyti, ko reikės kitam, skamba kaip gebėjimas, reikalaujantis supergalių.
– Žinoma, galima į viską žvelgti mistiškiau ir kalbėti apie Rytų filosofiją, kuria remiantis, pvz., vanduo negali būti arti žmogaus. Tiesa, jei palei lovą eis vandens vamzdis, tikrai ne kiekvienas užmigs, nors pats augau tokiame bute ir mane tai kaip tik ramino. Iš tiesų jokios mistikos čia nėra. Tiesiog darbas reikalauja greitai perprasti žmogų, jo pomėgius ir poreikius.
Nemažai pasufleruoja kliento specialybė, apranga, automobilis ir panašios detalės. Iš to patyręs dizaineris jau neblogai žinos, ko žmogui reikia, kokias medžiagas rinksis, ar norės išskirtinės idėjos, novatoriškų sprendimų, ar tai bus tiesiog jaukus ir komfortabilus šeimai skirtas interjeras. Visa tai – įdirbis.
– Ką gali pasufleruoti specialybė ar apranga?
– Tarkime, medikas nebijos stiklo ar šaltesnių detalių, nes tai įprasta jo darbo aplinkoje. Jis turbūt kreips dėmesį į sterilumą, norės, kad daiktai būtų preciziškai sudėlioti, laikomi uždarose spintelėse. Sportininkas greičiausiai galvos apie patogumą ir ergonomiją, techninį išpildymą ir pan. Viskas daug paprasčiau nei gali atrodyti. (Šypteli.)
– Šiandien nemažai kalbama apie tai, kad mūsų būstai darosi panašūs, nes visi vaikomės tų pačių tendencijų, apsipirkinėjame tose pačiose baldų ir namų apyvokos prekių parduotuvėse. Kaip susikurti savitumą ir kūrybiškiau pažvelgti į namų interjerą?
– Su kolegomis taip pat pasikalbame, kad viskas sinchronizuojasi ir panašėja. Jei anksčiau buvo aiškus skirtumas tarp angliško, prancūziško ar skandinaviško interjero, šiandien tokio skirtumo nebėra – panašūs interjerai vyrauja ir Australijoje, ir Lietuvoje. Tam didelę įtaką padarė globalizacija ir internetas – visi esame įkvėpti tų pačių madų, tendencijų ir paveikslėlių socialiniuose tinkluose.
Iš tiesų interjero dizainą veikia ir įvairios aktualijos. Tarkime, prasidėjus karui Ukrainoje, šis kažkiek paveikė ir dizaino sektorių. Man kilo idėja namuose įkurti vynines, kurios esant poreikiui galėtų būti slėptuvėmis. Sužinojau, kad ir mano kolegoms kilo tokia pati mintis. Ir turbūt tai neišvengiama, nes visi gyvename tomis pačiomis naujienomis.
Populiariose interjero prekių parduotuvėse, kuriose mes daugelis neišvengiamai apsipirkinėjame, taip pat daugiausia galima rasti panašių, fabrikuose pagamintų daiktų, baldų. Taigi, norėdami savitumo ir išskirtinumo, turėtume originaliau mąstyti ir pridėti rankų darbo. Gal ne kiekvienas gali pats pasigaminti stalą ar sukurti šviestuvą, tačiau gali surasti gamintoją, kuris suprojektuos unikalų dizainą. Autorinis šviestuvas ar židinys gali tapti pagrindiniu interjero akcentu, aplink kurį vystysis visa interjero koncepcija ir estetiniai derinimai.
Ir nebūtinai tai turi būti brangūs daiktai. Kūrybiškumas dažnai atsiskleidžia tada, kai trūksta pinigų. Nepergyvenu, jei užsakovai turi mažesnes finansines galimybes. Tuomet aš ir jie privalo mąstyti kūrybiškiau. Jei užsakovai išdrįsta priimti neįprastas idėjas, projektas tampa daug išskirtinesnis ir neretai estetiškesnis, nei tų, kurie gali sau leisti beveik viską.
Tarkime, pačiam savarankiškai persidažyti sienas yra tikrai labai nebrangu. Tai savo namuose gali kiekvienas, nes net jei gausis kreivai ir nelygiai, tokios sienos gali atrodyti labai meniškai jaukios ar unikaliai savitos. Svarbu tik nepersistengti.
Aš ir pats dalį savo vonios sienų dažiau ganėtinai nelygiai. Kad dažai būtų tikrai labai atsparūs drėgmei, juos papildomai apsaugojau lako sluoksniu. Lakas nėra vienalytis, lengvai pasidengiantis tokioje situacijoje, todėl po jo sluoksniu matomi netolygiai voleliu paskirstyti dažai užniveliuoja nepageidaujamą lako estetiką. Visi, kas ją pamato, stebisi, koks tai įdomus sprendimas. Manau, jis puikiai susižaidžia ir susijungia su šalia esančiomis keramikinėmis akmens masės plytelėmis.
Tą patį, beje, padariau ir virtuvėje. Nenorėjau nei stiklo, nei plytelių, todėl išglaisčiau sieną vos juntama nelygia tekstūra ir nudažiau ne voleliu, o teptuku. Dėl to siena atrodo kaip tapybos darbas. Prižiūrėti ją itin lengva. Tas raibuliuojantis, blizgus potėpis ant sienos sudaro tam tikrą kontrastą su matiniais tamsiais virtuvės baldų paviršiais, atsiranda tam tikra dinamika ir virtuvė neatrodo tokia nuobodi ar liūdna, kurioje nesinori gaminti maisto.
– Akivaizdu, kad apie interjerą galėtumėte pasakoti daug ir labai įdomiai. Kas vis tik paskatino apie interjerus kalbėti prieš kameras? Norėjosi naujų iššūkių? Kuteno smalsumas?
– Turbūt. Iš tiesų panašūs dalykai anksčiau mums su Indra buvo ganėtinai įprasti, tačiau gimus dukrai norėjome ją auginti ramiai, kiek atsitraukę nuo viešo gyvenimo. Dabar, kai Frida jau paauglė, galime daugiau skirti dėmesio skirtingoms veikloms, atsiduoti kūrybai ir savo specialybei. Taip pat norisi edukuoti žmones, tik neperšant savo nuomonės, ne įkyriai ar menkinant jų pasitikėjimą savimi, o lengvesne, visiems priimtinesne ir labiau įkvepiančia forma.
– Panašus posūkis buvo ir jūsų mamos, menininkės Nomedos Marčėnaitės, karjeroje, šiandien jos bagaže – daug įvairiausios televizinės patirties. Ar jums stojus prie laidos vairo mama patarimais nesidalijo?
– Mamos patarimų neprašiau, tiesą sakant, per daug apie tai su ja ir nekalbėjome. Tik pamenu, prieš prasidedant filmavimams turėjau renginį, kuriame moderavau keturias diskusijas ir tiesiogiai vedžiau pokalbį su užsienyje esančiu Algiu Kriščiūnu. Tai buvo mano, kaip vedėjo, debiutas. (Juokiasi.) Kai važiuodamas į vietą apie tai pasakiau Nomedai, ji nustebusi tepasakė: „Šaunuolis!“ Žinoma, pasiūlė kitąkart duoti patarimų, tačiau net nežinau, kaip jie mane paveiktų, ar nepridėtų papildomo jaudulio.
Iš tiesų pradžia laidoje nebuvo lengva, galbūt net sunkesnė nei tikėjausi, nes buvo ir jaudulio, ir įtampos. Pradžioje filmavimams beveik nesiruošiau, bet su kiekviena laida supratau, koks tai komplikuotas ir neįprastas, reikalaujantis atidos darbas. Galiausiai laidai ruošiausi taip atsakingai, kad prodiuserė mane netgi stabdė ir sakė nepersistengti – juk žiūrovui tam tikra prasme reikia lengvumo ir paprastumo.
Vis tik laikau save nepataisomu perfekcionistu, nors kaip tik dabar esu stipriai mokomas būti mažiau priekabus sau ir kitiems. Šiuo metu renovuojame sodybėlę atokiau nuo Vilniaus šurmulio, kur viskas klostosi ne taip, kaip priimtina interjero dizaineriui. (Juokiasi.) Kažkas kreiva, ne į tą pusę, kur būtų gražiau, ar kažkoks funkcinis sprendimas, kuris priimtas dėl eilės kitų susiklosčiusių faktorių.
– Sodyba atsirado kaip atsvara greitam miesto tempui ir įtampai?
– Geriausia būtų mokėti dirbti taip, kad nereikėtų pervargti. Mes Lietuvoje to dar nelabai mokame ir dažnai dirbame iš paskutiniųjų.
Man nepervargti padeda skirtingos veiklos. Kai pavargstu dirbdamas prie kompiuterio ir važinėdamas po objektus, labai pagelbėja sodyba. Nors mane, baltarankį dizainerį, fizinis darbas sodyboje labai išvargina, tuo pačiu pailsiu ir įdarbinu tuos smegenų pusrutulius, kurių nenaudoju kasdieniame darbe. Man tai puiki terapija ir nuėjimas į šoną, po kurio su malonumu vėl sėdu prie kompiuterio.
Net ir po kiekvieno filmavimo norėdavosi pabėgti į sodybą, nes reikėjo laiko atsigauti. Vis tik savo srityje jau galiu jaustis ganėtinai patogiai, lengvai galiu susikalbėti su 9 statybininkais, 5 brigadininkais ir susitikti su statybų vadovu, bet nejausiu tokios įtampos, kiek stojęs prieš kamerą. Tačiau tai yra dar viena veikla, kuri padeda atitrūkti nuo man įprastų darbų.
– Ar dar ko nors trūksta iki tos vidinės pusiausvyros?
– Visada yra naujų svajonių. Tiesa, sakoma, kad vyrams reikėtų ne svajoti, o planuoti, tad ir aš stengiuosi svajones paversti planais.
