„Dabar ir anksčiau mano gyvenimas skiriasi kaip diena ir naktis, bet tai nereiškia, kad ko nors gailiuosi“, – LRT.lt sako spalio 17 d. 50-mečio jubiliejų pasitinkantis gamtininkas Marius Čepulis, klaidas vadinantis labai geromis gyvenimo pamokomis. Su M. Čepuliu pasikalbėjome apie išmoktas pamokas ir kodėl jis sako, kad nelaiko gamtos pasaulio savo pasaulio dalimi.
– Prisipažinsiu, porą sykių patikrinau, ar tikrai švenčiate 50-mečio jubiliejų, buvau tikra, kad jums mažiau metų. Tad kur ta jūsų jaunystės paslaptis?
– Kas rytą anksti nubudęs, išeinu į lauką ir nusiprausiu pirmaisiais saulės spinduliais, sušoku jaunystės šokį ir išsitrinu jaunų mėtų lapeliais. Toks tas mano jaunystės eliksyras. (Juokiasi.) O jei rimčiau, turbūt turiu būti dėkingas genams. Mano tėvas vis dar jaunas, tad ir aš jaunas.
– Vis tik kai tarėmės dėl pokalbio, sakėte, kad jokio 50-mečio nebus, visada liksite 49-erių. Gąsdina tas skaičius?
– Gal šiek tiek erzina. (Šypteli.) Jaučiuosi taip, lyg man geriausiu atveju būtų 40, tačiau gimimo liudijimas rodo ką kita. Tas 50 – truputį per daug, galėtų būti bent šiek tiek mažiau.
– Kai kurie mėgsta sakyti, kad gyvenimas tik ir prasideda po 30-ies, 40-ies ar net 50-ies...
– Mano gyvenimas prasidėjo tada, kai gimiau. Tik suvokimas apie gyvenimą pradėjo ateiti ties trisdešimtmečiu ar vėliau. Dabar jau suprantu, kas su kuo valgoma ir kaip viskas veikia.
Bet gyvenau aš visada, ir kai man buvo 18 ar 20 metų. Tik gyvenau tada savaip, visokiausių kvailysčių pridariau. Pamenu, studijų metais laipiodavau po bendrabučio atbrailas, kad nueičiau pas merginas ar pabėgčiau iš bendrabučio į miestą.
Galiausiai ir šeimą anksti sukūriau, tėvu tapau būdamas 22-ejų. Sakyčiau, per anksti, nes buvau labai jaunas, kvailas, nieko nežinantis, savyje nesigaudantis ir emociškai nesubrendęs. Iš esmės pats dar buvau vaikas, o jau turėjau auginti kitą gyvybę ir padėti jai tapti asmenybe.
Brandžiame amžiuje viskas kitaip. Dabar ir anksčiau mano gyvenimas skiriasi kaip diena ir naktis, bet tai nereiškia, kad ko nors gailiuosi. Mano gyvenimas buvo fantastiškas, turiu nuostabius vaikus, tad viskas – geri ir blogi dalykai, klaidos, nepavykę santykiai – buvo puikios pamokos.
– Iš kur dar pasisemti išminties?
– Ji ateina su metais, su patirtimis ir iš tėvų, kurie jau turi išminties ir gali ją perduoti tau. Žinoma, jei kaip koks maištininkas tos jų patirties neišmeti velniop, o ja pasinaudoji.
Dažnai mūsų pirmoji reakcija – atmetimas. Paprasčiausias pavyzdys, kai mamos prašo užsidėti kepurę, kad nesušaltum. Tačiau tik po to, kai slėptuvėje prasėdi 8 val., supranti, kad su kepure būtų galima išsėdėti ir 16. Tada įsitikini, kad mama buvo teisi ir didžioji dalis šilumos išeina per galvą. Ir kalbu ne tik apie šilumą ar kepures, tai tinka viskam gyvenime.
– Ar sekasi tą išmintį perduoti, o kartais gal ir įbrukti savo vaikams?
– Dalį įbruku, dalies – ne. Jie pasiima tai, ką nori, arba tai, kas jiems svarbu. Vyresnieji jau noriau paklauso, bet žinau, kad jie visko dar išmoks. Man tereikia kartais švelniai priminti, pasidalyti patarimais, kaip būtų geriau...
– Iš svetimų patarimų ar klaidų mokytis sunku, bet ar tikrai galite pasakyti, kad bent jau iš savųjų tikrai pasimokote?
– Man labai patinka lotyniškas posakis „Errare humanum est, sed non licet en erarre se preserverare“ – klystame visi, svarbiausia klaidoje nepasilikti. Ši mintis man labai padeda. Vis dėlto manau, kad net ir klysdami tų pačių klaidų nekartojame, darome truputį kitaip ir vėl nuolat mokomės. Todėl nemanau, kad klysti yra blogai.
Dabar ir jauniausią dukrą mokau nebijoti klysti, sakau, kad tai yra normalu, kad ne visada turi sektis ir ne visada būtina laimėti. Kaip kitaip ji išmoks?
– O kas, jei klaida pernelyg skaudi?
– Nepadaryti kritinių klaidų – svarbu. Tačiau ir jų padarius yra visokiausių pagalbos linijų, specialistų. Žmonės yra sugalvoję įvairiausių būdų, kaip padėti sau ir kitiems. Tik reikia nebijoti paprašyti pagalbos. Pripažįstu, kad ir aš turiu tokią bėdą – bijau prašyti pagalbos. Nes juk vis dar vyrauja įsitikinimas, kad vyras turi pats susitvarkyti, turi būti kietas. Šitas nesąmones reikia mesti iš galvos. Laimė gyvenime yra tada, kai turi ko paprašyti pagalbos ir jos sulauki. Įsitikinau, kad šia prasme esu tikrai labai laimingas žmogus.
– Laimė gyvenime – ir mylima veikla. Nors, kaip sakėte, jaunas klaidų ir kvailysčių padarėte, dėl profesinio kelio pasirinkimo, panašu, nesuklydote. Tik ar aplinkiniai anuomet neragino vietoje gamtos mokslų rinktis teisę ar architektūrą?
– Architektūrą aš ir pats svarsčiau rinktis. Mano abu tėvai inžinieriai, tik aš vienas šeimoje toks „ne į temą“, priplaukęs ir paskui varnas lakstantis. (Juokiasi.) Kai svarsčiau, pasirinkti gamtą ar architektūrą, lemiamą vaidmenį suvaidino mano tėtis, pasakęs, kad rinkčiausi tą kelią, kuris man yra artimesnis ir kurio labiau noriu, o ne tą, kuris neva padėtų daugiau uždirbti. Nors architektūra man patinka, tai nebuvo mano širdies mokslas. Biologija visada buvo mano širdies dalykas.
– Galima sakyti, kad dabar tam tikra prasme pakeitėte savo dėstytoją, legendinį Ričardą Kazlauską, su kurio laidomis užaugo ne viena karta. Dabar jūs kviečiate atrasti tą gamtos pasaulį ir jo ciklus.
– Ričardo Kazlausko tikrai niekas nepakeis, ir aš nežadu. Labai gera prisiminti jo paskaitas, jos buvo fantastiškos, pilnos jo pasakojimų ir istorijų apie tai, kaip ir kokius drugius jis gaudė. Man buvo labai įdomu stebėti žmogų, kuris gerąja prasme yra toks trenktas, kad net dreba iš susijaudinimo pasakodamas apie visokius vabzdžius. Toks buvo R. Kazlauskas ir man labai didelė garbė, kad galėjau iš jo mokytis.
– Gal jo entuziazmas persidavė ir jums?
– Entuziazmo man ir pačiam netrūko. Jau būdamas vaikas laksčiau po laukus, rinkdamas vabzdžių kolekcijas. Bet iš esmės savo įkvėpėjais pavadinčiau visus didžiuosius gamtininkus: ir R. Kazlauską, ir Tadą Ivanauską, ir Konradą Z. Lorencą, ir Leonardą Grudzinską, ir kitus.
– Vis tik geriausiai matomas esate pastarąjį dešimtmetį. Kas buvo tas karjeros lūžis, po kurio įsisuko toks veiklų verpetas?
– Baigęs mokslus, kurį laiką dar dirbau su specialybe susijusį darbą, viskas pasikeitė sukūrus šeimą. Kadangi reikėjo ją išlaikyti, perėjau į šeimos verslą, pardavinėjau metalą. Ten dirbau apie 20 metų, tada laiko gamtai praktiškai nelikdavo, todėl gamta persikėlė į mano namus – auginau daugybę gyvūnų. Turėjau gyvačių, driežų, skorpionų, papūgų...
Susidomėjimas gamta visu smarkumu sugrįžo su fotografija. Labai aiškiai pamenu akimirką, kai pagalvojau, jog reikėtų susikurti savo puslapį, jame dalyčiausi savo nuotraukomis, rašyčiau. Paklausiau žmonos, ką ji apie tai mano, o ji paragino nedvejoti. Taip 2014-ųjų spalį feisbuke atsirado paskyra „Čepulio fotoklajonės“, šiandien ji turi 165 tūkst. sekėjų.
– Ar jau tada pasvajodavote apie galimybę parašyti knygą ar kurti laidą televizijoje?
– Apie knygas pagalvodavau, nes rašyti labai mėgau. Tik nemokėjau, bet žmona išmokė. (Nusijuokia.) O apie laidas tikrai negalvojau – net jei kas paklausdavo, kodėl nevedu laidų, atsakydavau, jog tai būtų nesąmonė. Čepulis laidų vedėjas – kokia šventvagystė! Juk nemokėjau nei kalbėti, nei elgtis prieš kameras.
Tačiau pasidaviau avantiūrai ir jau ne pirmą sezoną gyvuoja „Gamtininko užrašai“. Pradėjus juos kurti teko tapti ir operatoriumi, nes labai daug filmuoju pats, teko išmokti dirbti su kamera, kalbėti, taisyklingai kirčiuoti... Tiesa, viešojo kalbėjimo įgūdžius išlavinau pastarąjį dešimtmetį važinėdamas po mokyklas ir vaikams vesdamas pamokas.
– Nuomonė apie save pagerėjo?
– Aš labai kritiškai save vertinu. Pvz., man labai nepatinka mano balsas. Tačiau nieko negaliu padaryti, teko susitaikyti ir priprasti. O kai nuolat sukiesi darbuose, nelabai yra kada apie tai ir pagalvoti, pradedi tiesiog nebesureikšminti.
– Turbūt jau tūkstantį kartų girdėjote klausimą, ką jums duoda gamta, bet kas vis dėlto jums yra gamta, be to, kad ji suteikia galimybę atitrūkti nuo kasdienybės, pailsėti?
– Man tai yra visiškai atskiras pasaulis. Yra mano pasaulis ir gamtos. Nelaikau gamtos savo pasaulio dalimi, nes ten vykstu kaip svečias, atvažiuoju pabūti.
Gamta man visų pirma yra potyriai ir žinių šaltinis. Neieškau ten ramybės, nors atitrūkęs nuo kasdienių darbų išties pailsiu. Būna, sėdžiu, pusę valandos žiūriu lututei į akis, ji žiūri į mane ir mintys išsivalo. Tačiau man svarbesnis pažinimo džiaugsmas, kurį kaskart atrandu, pasisemiu žinių ir galiu skleisti kitiems.
– O kaipgi filosofiniai pamąstymai apie tai, kad gamtoje galima suvokti, kokie iš tiesų esame maži, kiek mažai iš tiesų mums reikia ir panašiai?
– Kaip ir sakiau, gamta man yra atskiras pasaulis, nereali ryšių sistema. Nemėgstu, kai žmonės bando tapatintis, ko nors iš jos mokytis... To visai nereikia, mes gyvename savo gyvenimą, gamta – savo. Kištis į jos gyvenimą turėtume atsargiau ir atsakingiau. Juk esame tos protingos beždžionės, kurios gali daryti gamtai didelę įtaką, todėl tai turime daryti atsakingai.
