„Nuo tada, kai pradėjau vesti laidą „Labas rytas, Lietuva“, sukuosi kaip karuselėje ir galvoju, kada apsisuks galva“, – šypsosi žurnalistė Audra Avižiūtė. Pastarieji metai jai buvo ganėtinai dosnūs – naujų vėjų įpūtė ir į profesinį, ir į asmeninį lauką. Svarbiausia, pasak Audros, šių dienų lėkime spėti viską išjausti ir pasidžiaugti tuo, ką gyvenimas siūlo.
– Ruduo televizijos žmonėms – naujo sezono ir naujų darbų pradžia. Jaučiate tą naujos pradžios emociją?
– Naujienų tarnybos darbas nenutrūksta ir vasarą, taigi mums kiekvienos savaitės pradžia yra kaip naujas sezonas. Galbūt tos šventinės nuotaikos prideda laida „Čia – kinas“, kurioje taip pat dirbu. Tik mes, laidų kūrėjai, neretai naujam sezonui pradedame ruoštis dar vidurvasary, tačiau smagu turėti tą visuotinai sutartą naują pradžią – tai padeda negalvoti apie tai, kad laukia pilkas, šlapias ir niūrus ruduo. Ypač po vasaros, kuri buvo pilna įdomių darbų ir smagių veiklų. Nesakau, kad labai pailsėjau, tačiau nepasakyčiau, kad esu ir labai pavargusi.
– Kaip tik pagavau jus besiruošiančią atostogoms. Kaip ketinate įsikrauti naujų jėgų?
– Savaitę atostogų turėjau ir vasarą, jas ją ėmiau dėl draugų vestuvių ir trumpos išvykos. Tačiau tikrosios ir ilgosios mano atostogos prasideda pirmosiomis spalio dienomis. Jų labai laukiau. Su drauge kelias dienas praleisime Atėnuose, valgysime skanų maistą ir grožėsimės vaizdais, po to keliausiu į Londoną pasižiūrėti miuziklo „Hadestown“, kurį jau kurį laiką noriu pamatyti.
– Panašu, jog ramiai padrybsoti ištiesus kojas – ne jums.
– Antroji atostogų savaitė dar nesuplanuota, tačiau neabejoju, kad veiklos atsiras. Matyt, tikrai nesu pasėdinti vietoje ir man nuolat reikia kažką daryti. Net jei nusprendžiu, kad laiką leisiu ramiau, kas nors vis tiek nukrenta iš dangaus. (Juokiasi.)
Tačiau nesiskundžiu. Poilsis man nėra vien tik gulėjimas ištiesus kojas, žiūrint filmą ar serialą. Puikiausiai pailsiu, kai galiu išjungti internetą, paklajoti gražiomis gatvelėmis, prisėsti išgerti puodelį kavos, užsukti į muziejų ar aplankyti mane sudominusį renginį.
Žaviuosi žmonėmis, kurie gali susiplanuoti savo gyvenimą penkmečiui ar dešimtmečiui į priekį, bet aš tikslus matuoju ne penkmečiais, o savijauta ir būsena.
– Tik ar dar galite ramiai tomis gatvelėmis paklaidžioti? Galbūt tapus laidos „Labas rytas, Lietuva“ vedėja išaugo ir aplinkinių dėmesys? Galbūt atpažįsta gatvėje, užkalbina?
– Žmonės gatvėje tikrai nestabdo ir autografų neprašo. (Juokiasi.) Jei tas dėmesys ir išaugo, aš to nejaučiu. Dažniau mano draugai pastebi, kad praeiviai mane atpažįsta, atsisuka ar palydi žvilgsniu.
– Na, į žiniasklaidos akiratį patenkate tikrai dažniau. Viešumoje jau kurį laiką jus galima pastebėti drauge su atlikėju, bardu Gyčiu Ambrazevičiumi. Galbūt galima pasidžiaugti, jog užgimė nauja pora?
– Taip, tai – mano draugas, antroji pusė, nors pati, tiesą sakant, pastarojo apibūdinimo nemėgstu – manau, visi esame pilni, po pusę nevaikštome.
– Vis tik turbūt pasislėpti nuo viešumos sunkiau, kai abu esate ganėtinai žinomi...
– Natūralu, kad dėl mūsų darbo, veiklos galbūt esame atpažįstami, todėl į vieną ar kitą kas nors gali atkreipti dėmesį. Mes iš tiesų ir nesislepiame, tiesiog nesame linkę per daug atvirauti. Norisi kai ką pasilikti tik sau.
– Išduokite, kas jus suvedė?
– Kaip mėgstu juokauti, už savo pažintį esame dėkingi Emmai Stone ir Yorgos Lanthimos. Nes mūsų bendravimas kartą prasidėjo nuo pokalbio apie nuostabų filmą „Poor Things“. (Šypteli.)
– Sutiktumėte, kad pastarieji metai jums buvo labai dosnūs? Gerų pokyčių netrūko ir asmeniniame gyvenime, ir darbe.
– Nors horoskopais netikiu, kažkas juokavo, kad ir žvaigždės Vėžiams prognozavo gerus metus. Geri jie ir buvo. Mano ir artimųjų sveikata gera, turiu puikių draugų, darbe viskas klostosi sėkmingai. Nuo tada, kai pradėjau vesti laidą „Labas rytas, Lietuva“, sukuosi kaip karuselėje ir galvoju, kada apsisuks galva, tačiau taip dar nenutiko.
Vadinasi, kol kas viskas gerai ir svarbiausia tuo pasidžiaugti. Kiekvienu geru mėnesiu, kiekviena galimybe, įdomiu sutiktu žmogumi, smagia kelione, nauja išbandyta veikla...
Liūdniausia, kad visame tame bėgime mes pradedame pamiršti, kiek visko su mumis vyksta. Turbūt visada truputį bėgame į priekį ir nemokame visiškai išjausti esamos akimirkos. Dar reikia išmokti valgant skaniausią desertą visiškai juo pasimėgauti, atvykus prie jūros visiškai patirti, koks šlapias vanduo ir pan. Suprantu, kad skamba kaip citata iš Paulo Coelho knygos, tačiau išties labai norisi pasimėgauti visomis gyvenimo teikiamomis galimybėmis. Juk niekas nesitęsia amžinai, viskas praeina – ir geri, ir blogi dalykai.
Esu tikra, kad tą pačią akimirką, kai prarandi smalsumą ir norą bendrauti su žmogumi, šiame darbe esi pasmerktas
– Kaip manote, visa tai – sėkmė ar vis tik įdėtų pastangų vaisius? Kalbu ne tik apie darbą, bet ir apie asmeninį augimą.
– Gal nekuklu taip sakyti, tačiau tikiu, jog įdėtos pastangos atsiperka. Net jei galvoji, kad visada gali būti geriau, viskas po kruopelytę, po akmenėlį dedasi. Man tikrai svarbu ir įdomu įvairiais aspektais su savimi dirbti ir kaip su žmogumi, ir kaip su žurnaliste. Iš dalies tai sėkmė, tačiau tikrai noriu tikėti, kad ir mano įdėtų pastangų rezultatas.
– Nors sakote, kad tapusi laidos vedėja sukatės kaip karuselėje, tikriausiai reporterio darbe buvo daugiau veiksmo nei dirbant studijoje. Tos dinamikos nepasiilgstate?
– Tam tikra prasme anksčiau įvairovės ir judėjimo buvo daugiau, tačiau to gaunu dirbdama laidoje „Čia – kinas“. Tačiau ir „Labo ryto“ studijoje dinamikos užtenka. Kaskart ruošdamasi laidai pasistengiu, kad ne tik žiūrovui, bet ir man būtų įdomu. Tai labai svarbu, nes esu tikra, kad tą pačią akimirką, kai prarandi smalsumą ir norą bendrauti su žmogumi, šiame darbe esi pasmerktas. Neabejoju, kad ir žiūrovai tai pajaučia, nes kartais žiūrėdama laidas susimąstau, ar tikrai vedėjui įdomu tai, ką jis daro.
– Kas jums yra geriausias atpildas už darbą?
– Aš ir visa palyginti nedidelė „Labo ryto“ komanda dirbame dėl kažko, dėl atgalinio ryšio, kuris yra toks svarbus. Man visada malonu, kai žmonės pasako, kad su mūsų laida rytai jiems buvo lengvesni, kad išgirdo daug įdomios, naudingos ir svarbios informacijos. Tada galvoji, kad ne veltui taip anksti keliesi, ne veltui dorojiesi su kylančiais iššūkiais ar sudėtingomis temomis. Tai labiausiai stumia į priekį.
Taip pat stumia ir tai, kad tam tikra prasme galiu prisidėti prie svarbių, istorinių įvykių. Galbūt nesi pagrindinis jų herojus, tačiau smagu pasinerti į įvykių sūkurį ir pabūti jų dalimi. Tarkime, nors pati niekada nešokau ir nedainavau, vasarą buvo labai smagu rengti specialią laidą Dainų šventei, vilkėti tautinį kostiumą, kalbėtis su maestro Vytautu Miškiniu. Jaučiausi tapusi šventės dalimi.
Dabar laukia Seimo ir JAV prezidento rinkimai – istoriniai, svarbūs įvykiai ir aš kažkokiu būdu galėsiu juose dalyvauti. Man iki šiol gera prisiminti, kai tik atėjusi į naujienų tarnybą iš JAV ambasados dirbau per ankstesnius rinkimus, kuriuos laimėjo Donaldas Trumpas. Tai buvo įdomi patirtis.
Nuo tada, kai pradėjau vesti laidą „Labas rytas, Lietuva“, sukuosi kaip karuselėje.
– Kai kas pasakytų, jog „Labame ryte“ jau galbūt pasiekėte aukščiausią laiptelį – tapote laidos vedėja, kas toliau? Bandysite pagerinti Igno Krupavičiaus rekordą?
– Ką gali žinoti. Žaviuosi žmonėmis, kurie gali susiplanuoti savo gyvenimą penkmečiui ar dešimtmečiui į priekį, bet aš savo tikslus matuoju ne penkmečiais, o savijauta ir būsena.
Kadaise aš ir apie „Labo ryto“ vedėjos kėdę nesvajojau – tiesiog norėjau tobulėti kaip žurnalistė, įgyti naujų įgūdžių, eiti į priekį, išbandyti skirtingas pozicijas.
Nežinojau, kur mane tai nuves. Ir dabar nežinau, kur nueisiu – galbūt dirbsiu „Labame ryte“ ir niekur nenorėsiu išeiti, o gal nuspręsiu, kad noriu kepti bandeles ir visiškai pakeisiu savo karjeros kryptį. Kol kas esu ten, kur man įdomu, o jei pajausiu, kad pasidarė nuobodžiai patogu, galvosiu kur save padėti. Tik iki to nuobodžiai patogu dar labai toli.
– Vis tik galbūt yra svajonių ar tikslų, kuriuos po penkerių metų norėtumėte būti įgyvendinusi? Galbūt būtų smagu turėti vilą ant jūros kranto ar pirmąjį milijoną...
– Tikrai nesvajoju apie vilą ant jūros kranto, reikėtų turėti daug atostogų, kad ten galėčiau keliauti. Nepagalvojau ir apie milijoną, nors nesakau, kad nebūtų smagu. (Juokiasi.) Turbūt labiausiai ir po kelerių metų norėčiau nepritrūkti dalykų, kuriuos jau paminėjau, – smalsumo, energijos, empatijos, žmogiškumo. Ir darbe, ir gyvenime. Tai yra savybės, kurias puoselėju ir kurios mane labiausiai žavi kituose. Galiausiai, tikiuosi, kad jau būsiu išmokusi ir pasidžiaugti esama akimirka.
