„Turbūt mano vyriausiems vaikams buvo sudėtingiausia, o jaunėlei pasisekė labiausiai – dabar ieškau kompromisų“, – apie su patirtimi pasikeitusį savo požiūrį į auklėjimą LRT.lt pasakoja gamtininkas ir keturių vaikų tėtis Marius Čepulis. Su juo pasikalbėjome apie tai, kas pasikeitė, apie iššūkius po skyrybų ir koks, jo manymu, yra geras tėvas.
Ką jie atsinešė iš vaikystės ir kaip šiandien auklėja savo vaikus? Portalas LRT.lt tęsia publikacijų ciklą, kuriame mintimis ir patirtimis dalijasi žinomi žmonės.
– Iš pradžių norisi atsigręžti į jūsų vaikystę – kaip jūs pats buvote auklėjamas?
– Pirmiausia į galvą šauna žodis „teisingai“. Nebuvau labai griežtai auklėjamas, tėvai manęs nemušė, auklėjo pokalbiais. Pamenu, kad jei ką prisidirbdavau, eidavome su tėvu pasikalbėti – ilgai, nuobodžiai, užknisančiai. Man, kaip vaikui, tai atrodė nepakeliama, net pagalvodavau, kad geriau būčiau gavęs per užpakalį ir jau kažkur lakiočiau. Tačiau šiandien manau, kad tai buvo labai teisingas auklėjimas.
– Kaip manote, ką jus perėmėte iš savo tėvų? Esate teisingas?
– Iš dalies. Galbūt vyriausiems mano vaikams buvo sudėtingiausia – buvau gana griežtas, jie turėjo manęs klausyti ir kitų variantų nebuvo. Mano jauniausiai dukrai pasisekė labiausiai, nes ji auga visiškai kitaip – dabar visuomet ieškau kompromisų.
Iš tiesų patirtis keitė požiūrį. Kai esi jaunas ir, pripažinkime, iki maždaug 30 metų – kvailas, tau rūpi visai kiti dalykai, nemoki ir ne visada žinai, kaip su vaikais kalbėtis, ne visada supranti, kad nebūtinai griežtas žodis turi būti pasakytas ir pan. Aš ir dabar dar mokausi bendrauti su vaiku. Dar nemoku ir turbūt niekada negalėsiu pasakyti, kad jau išmokau, tačiau, palyginti su tuo, koks buvau, – diena ir naktis.
Nepaisant to, ir vyresnieji, kuriems 27-eri ir 25-eri, ir 14-metė paauglė – visi su manimi kalbasi, bendrauja ir nebijo atvirauti net pačiomis slapčiausiomis temomis. Turbūt vienas gražiausių tėvystės dalykų, kai vaikai su tavimi nori kalbėtis atvirai kaip su draugu.
– Galėtumėte pasakyti, kad esate draugas savo vaikams?
– Nors ir esu griežtas, aš – ganėtinai paprastas, su vaikais kalbu jų kalba. Tarp mūsų nėra jokio atstumo, sienų. Jie žino, kad visada gali man paskambinti, pasiskųsti, pasipasakoti bet kokia tema (nuo pačių paprasčiausių iki pačių intymiausių) ir bet kokiu atveju iš manęs sulauks pagalbos. Jie manimi pasitiki. Tiesa, yra ką veikti siekiant tą pasitikėjimą užsitarnauti – turi būti visiškai su jais atviras ir niekada nenuvilti.
– Turbūt dauguma dalykų yra paprastesni ir lengviau užtarnaujami, kai vaikas gyvena su abiem tėvais, tačiau kai šie yra išsiskyrę, tenka dalyti laiką, praleidžiamą su vienu ir su kitu iš tėvų. Tai didelis iššūkis?
– Nemenkas. Vyriausi vaikai jau užaugę, su jais jau ir bendraujame kaip suaugusieji, jaunėlė gyvena su manimi, tad vis pagalvoju, kad su paaugle dukra drauge praleidžiame kiek mažiau laiko, galbūt per mažai dėmesio jai skiriu. Norėčiau, kad pavyktų daugiau pabūti kartu. Todėl stengiuosi, kad jei jau susitinkame, mūsų laikas būtų smagesnis, linksmesnis, įdomesnis, aišku, stengiamės pasikalbėti apie viską, kas jai rūpi. Apskritai, kai turi keturis vaikus, atrodo, kad laiko su jais visais pabendrauti ir pabūti trūksta.
– Turbūt visi tėvai pagalvoja, kad vaikams galėtų skirti daugiau laiko...
– Manau, taip. Turbūt to laiko būtų daugiau, jei nebūtume užsikrovę milijono darbų. Juk ir aš nuolat užsiėmęs – apsilankymai mokyklose, laidų filmavimai, savaitės slėptuvėse belaukiant kadro... Visa tai užima labai daug laiko. Ir nors radęs laisvą minutę stengiuosi skirti vaikams, man vis atrodo, kad jiems trūksta mano dėmesio. Tiesa, galbūt jiems jo tiek ir nereikia – turbūt kol vaikai to dėmesio nepasiilgsta, tol viskas gerai.
– Ko labiausiai tėvystė išmokė?
– Kantrybės! Kai jau dantys griežiasi ir atrodo, kad tuoj pratrūksi, labiausiai reikia kantrybės. (Juokiasi.)
– Ar turite kokių nors auklėjimo nuostatų ir taisyklių?
– Kažkada turėjau, bet dabar jau nebe. Turbūt vienas pagrindinių dalykų, kuriuos noriu perduoti savo vaikams, – pagarba jų mamai. Tėvas mane taip auklėjo, todėl ir savo vaikams sakau, kad su manim galbūt ir gali kalbėti, kaip sugalvoja, tačiau mama yra kone šventas žmogus. Tai man vienas svarbiausių dalykų.
Taip pat, kaip ir mano tėvas, savo vaikus mokau, kad bendraudamas su kitu turi išlikti paprastas, nežiūrėti į kitą iš aukšto. Kai bendrauji paprastai, bendrą kalbą gali rasti su kiekvienu, nesvarbu, koks tai žmogus. O po to seka visos pagrindinės tiesos...
– Kas jums atrodo sudėtingiausia auklėjant savo atžalas?
– Išties sudėtinga perlipti per save ir suprasti (ko anksčiau nesupratau), kad vaikas dar negali ir neturi mokėti tvarkytis su savo emocijomis. Neretai ir mes, suaugusieji, nemokame tvarkytis su savo emocijomis, tad iš kur mažas vaikas gali turėti tokių įgūdžių. Juos įdiegti yra būtent tėvų pareiga. Neretai sunkiausia mums yra suprasti, kokias emocijas vaikas išgyvena, kad vaikas šaukia ne todėl, kad ant mūsų pyksta, bet todėl, kad tiesiog nežino, kaip elgtis. Vis tik turbūt sunkiausia mums patiems to išmokti.
– O ar pavyko perduoti vaikams susidomėjimą ir meilę gamtai?
– Nelabai to ir siekiau. (Šypteli.) Žinoma, bendraudami su manimi, visą tą virtuvę jie kažkiek žino, supranta, kaip reikėtų elgtis gamtoje, kas gerai, kas – ne. Nenoriu, kad jie gamtą mylėtų, svarbiausia, kad ją gerbtų ir suprastų, jog ji reikalinga tokia, kokia yra. Reikia jausti pagarbą visiems sutvėrimams – ir erkei, ir bakterijai... Ir manau, kad mano vaikai gamtą tikrai gerbia.
– Koks, jūsų manymu, yra geras tėvas?
– Tas, kurio užaugusiems vaikams nereikia eiti pas psichologą.
Daugiau ciklo publikacijų rasite čia.
