„Jei man ką nors pasiūlo, dažniausiai sutinku ir tik tada pagalvoju. Kol kas dar nė sykio nenudegiau“, – LRT.lt sako buvęs kunigas ir šokių projekto dalyvis, dabar – floristas ir projekto „Žiedų valdovai“ vedėjas Edgaras Vegys. Jis neabejoja, kad svarbu nebijoti rizikuoti ir keisti savo gyvenimą – ne todėl, kad kitur nepasisekė, veikiau todėl, kad norisi pabandyti kažką naujo. Su juo pasikalbėjome apie idėjas, virtusias televizijos projektu, likimo siųstus išbandymus ir drąsą pasinaudoti gyvenimo siūlomomis progomis.
– Prieš ketverius metus sukotės ant parketo televizijos projekte „Šok su žvaigžde“, šį rudenį į eterį sugrįžtate su projektu „Žiedų valdovai“. Televizija lengvai nepaleido?
– Dabar suprantu žmones, kurie kalba apie priklausomybę nuo darbo prieš kameras, eterio. Aš tokios priklausomybės dar neturiu, bet šokių projektas išties paliko pėdsaką ir noras sugrįžti kirbėjo.
Todėl dabar mėgaujuosi nauja ir labai įdomia patirtimi – galimybe būti projekto vedėju. Labai džiaugiuosi ir savo partnere Livija Gradauskiene, ir visa mane supančia komanda – gaunu tiek naudingos patirties, kurios niekur kitur negaučiau. Apie tam tikrus dalykus anksčiau net nebuvau susimąstęs ir net neabejoju, kad išsinešiu labai daug vertingų pamokų.
Tiesa, šis projektas man ypatingas dar ir tuo, kad darbuojuosi ne tik kadre. Kadangi esu vienas projekto sumanytojų, prisidedu prie kūrybinės dalies ir turiu progą pamatyti, kaip viskas vyksta iš vidaus, kaip ruošiamasi filmavimams, kaip gimsta tai, ką ekranuose išvysta žiūrovai. Šokių projekte tos televizijos pusės nemačiau, tad tai man dar vienas atradimas. Nežinau, kaip bus toliau, tačiau televizija mane žavi vis labiau.
– Taigi galima sakyti, kad šis projektas gimė iš skirtingų jūsų patirčių?
– Taip. Ir labai juo džiaugiuosi – tai pirmasis tokio formato šou Lietuvoje, o ir užsienyje kuriami panašūs projektai gerokai skiriasi nuo mūsiškio. Mane taip pat labai džiugina estetinė pusė – čia labai daug spalvų ir skirtingų gėlių: nuo augančių mūsų pievose iki rečiau parduotuvėse matomų egzotinių augalų. Gaila, žiūrovai negali užuosti kvapų, kurie sklando aikštelėje. Beje, ir pati filmavimų vieta, Jašiūnų dvaro svirnas, yra labai graži, turinti savitą aurą.
Tiesa, „Žiedų valdovai“ trauks ne tik akį – įtrauks ir floristų iš visos Lietuvos varžytuvės. Visi dalyviai labai skirtingi ir kiekvienas turi savitą stilių. Kiekvienoje laidoje jie gauna vis kitą užduotį, padedančią parodyti jų kūrybiškumą ir išmonę, o projektui įsibėgėjus, žiūrovai išvys, kaip dalyviai atsiskleidžia, išeina iš komforto zonos ir išgyvena savotiškas transformacijas.
Kaip yra pastebėję komisijos nariai, mūsų dalyvių vien floristais vadinti neužtenka – jie tikrų tikriausi menininkai. Kai kuriuos darbus, projekto teisėjai sakė, mielai nuvežtų į Venecijos meno bienalę. Taigi tikiu, kad bus įdomu stebėti floristų kovas, išvysti tą floristo darbo pusę, kurios žmonės paprastai nemato.
– Rodos, floristai yra nuolat apsupti gėlių, kvapų, paskendę kūryboje... Kokia ta nematoma šio darbo pusė?
– Dažnas floristo darbą įsivaizduoja būtent taip, tačiau tai tėra ledkalnio viršūnė, kurią mato žmonės – 80 proc. floristo kasdienybės sudaro purvas, vanduo, plovimas, valymas, nešiojimas, tvarkymas, suskeldėjusios rankos... Kad gimtų puokštė ar renginio dekoras, reikia nueiti netrumpą kelią (ir tą kelią žiūrovai tikrai galės išvysti laidose).
Todėl visada sakau, kad tikrieji floristai yra ne verslininkai, jie dirba iš pašaukimo kurti grožį ir noro pradžiuginti žmogų, padovanoti jam emociją. Juk gėlės yra emocija.
– Floristika jūsų gyvenime atsirado prieš penkerius metus, kai išėjote iš kunigystės ir atidarėte savo studiją. Tačiau pradžia nebuvo rožėmis klota – vos tik išpildėte savo svajonę, smogė koronaviruso pandemija. Iš kur tada sėmėtės stiprybės?
– Tuo metu turėjau savo studiją, dalyvavau projekte „Šok su žvaigžde“, tad buvau ganėtinai užimtas. Projektui pasibaigus, dėl griežtų karantinų ribojimų parduotuvės buvo uždarytos, renginiai nevyko, taigi likau beveik be veiklos.
Buvo itin sudėtingas metas. Reikėjo išlaikyti studiją, tad neturėjau pasirinkimo – turėjau ką nors sugalvoti arba užsidaryti.
Kovidas privertė mąstyti kitaip ir ieškoti išeities. Tada man kilo mintis imtis gėlių pristatymo į namus, o vasarą, laisvėjant ribojimams, vėl sugrįžau prie renginių dekoro.
Nors buvo labai sudėtinga, išmokau, kad visada reikia turėti atsarginį planą. Dabar šalia floristikos turiu ir kitų veiklų. Tiesa, dabar parduotuvės nebeturiu ir gėlių pristatymu nebeužsiimu – dirbu tik renginiuose ir renkuosi tik tuos, kuriuose man išties įdomu. Jau suprantu, kad visko aprėpti negali, nes kitaip gresia pervargimas ir perdegimas.
Be to, noriu palikti erdvės kitoms veikloms, turėti laiko išties pagalvoti apie naujas galimybes ir tai, kas man įdomu. Juk įdomių ir dar neišbandytų dalykų gyvenime yra labai daug.
– Dažnai gyvenime vadovaujatės principu „kodėl gi ne?“
– Jei man ką nors pasiūlo, dažniausiai sutinku ir tik tada pagalvoju. (Juokiasi.) Kol kas dar nė sykio nenudegiau. Tikiuosi, kad ir toliau mane ves jausmas bei emocija. Manau, toks mano būdas ir atvedė mane ten, kur šiandien esu.
Iš tiesų, kad ir ką daryčiau, man labai svarbu, kaip jaučiuosi. Manau, kad mes labai dažnai būname paskendę apmąstymuose, tačiau pamirštame, kad esame ne tik mąstančios būtybės, bet turime ir emocinį pasaulį. Todėl kartais mūsų veiksmai būna gerai apgalvoti ar pasverti, tačiau viduje vis tiek jaučiamės blogai.
Taip pat manau, kad dažnai bijome bandyti. Juokauju, kad kartais prisiimu užduotis, kurių kitas nesiimtų, abejotų, kad turi tinkamų žinių ar gebėjimų. Yra profesijų, kurių be tam tikro išsilavinimo imtis negali, tačiau tikrai yra sričių, leidžiančių bandyti ir mokytis, tereikia išdrįsti, pasitikėti savimi ir nemanyti, kad negali. Galbūt ir į pasiūlymą tapti vedėju iš pradžių žvelgiau nedrąsiai, tačiau nusprendžiau surizikuoti ir labai tuo džiaugiuosi.
Svarbu nebijoti rizikuoti ir keisti savo gyvenimą. Ne todėl, kad kitur nepasisekė, veikiau todėl, kad norisi pabandyti kažką kito.
Tiesą sakant, neretai netgi bijome dalytis mintimis, idėjomis, neva jas kažkas pasisavins, pavogs. Aš kaip tik manau, kad sumanymais reikia dalytis, nes tai gali tapti puikiu postūmiu. Galbūt tavo idėją kažkas išgirs, patikės ir ji taps gyva. Kaip nutiko ir su „Žiedų valdovais“ – įgarsintos mano mintys su komandos pagalba ir padrąsinimu šiandien tapo realybe.
– Vieniems toks noras išbandyti skirtingas sritis siejasi su smalsumu, kitiems – su blaškymusi ir negalėjimu rasti savo vietos. Jūs jaučiatės save atradęs?
– Negalėčiau sakyti, kad jaučiuosi visiškai save atradęs, tačiau nejaučiu, kad viduje mane kažkas drasko ar kad nerandu savo vietos. Kažkam galbūt ir atrodo, kad blaškausi, bet aš tiesiog noriu išbandyti viską, ką siūlo gyvenimas, ir kuo daugiau pasisemti. Galbūt galėčiau ramiai dirbti vieną darbą, po darbų ramiai ilsėtis, tačiau aš mieliau būsiu neišsimiegojęs, bet darysiu tai, kas man išties įdomu ir emociškai įkrauna.
– Be floristikos bei televizijos, turite ir daugiau veiklų, tiesa?
– Taip pat dirbu vienoje įmonėje pajūryje. Taigi šiuo metu gyvenu tarp Vilniaus ir Klaipėdos. Vasarą daugiausia laiko praleidau sostinėje, tačiau nuo rudens mane bus galima dažniau sutikti uostamiestyje.
Man labai patinka jūra, ypač atvėsus orams, kai pajūry sumažėja žmonių ir gali ramiai pabūti, pabėgti nuo šurmulio. Net ir trumpi pabuvimai prie jūros padeda vėl įsikrauti ir vėl pasinerti į darbus. Dabar ir mano gyvenimas kaip jūros vėjas – tai stipriau pučia, tai vėl trumpam kiek nurimsta.
– O kaip turint tiek skirtingų veiklų neperdegti?
– Nežinau, turbūt padeda gebėjimas „persijungti“ iš vienos situacijos į kitą. Net jei diena buvo sunki, net jei kažkas nepavyko, atėjęs į filmavimo aikštelę sugebėsiu tai pamiršti ir įsijausti į ten esančią atmosferą. Man svarbu būti čia ir dabar, nes suprantu, kad tos akimirkos nepasikartos, todėl noriu viską iš jų pasiimti ir parodyti viską, ką sugebu.
Taip pat mokausi labiau pasitikėti kitais, mažiau kontroliuoti ir paskirstyti darbus kitiems. Nesakau, kad esu geriausias, tiesiog esu reiklus sau ir kitiems, todėl neretai negaliu atsipalaiduoti ir noriu visur prikišti pirštus. Man neretai norisi suvaldyti ir sukontroliuoti labai daug dalykų, tačiau suprantu, kad bandydamas apimti kuo daugiau tik išsitaškysiu. Dabar sau dažniau primenu, kad komanda viską padarys gerai, niekas ir be mano įsikišimo nesugrius. Taip ir būna.
– Gal jau kirba mintys ir apie naujus projektus?
– O taip, minčių tikrai yra, jų netrūksta. Viena mintis gimdo kitą, kol galiausiai tampa realiu projektu. Svarbu tik sutikti tinkamus žmones, kuriems tos mintys, idėjos būtų įdomios, svarbu turėti su kuo pasidalinti, o tada viskas pradeda judėti pirmyn. Turiu minčių ne tik apie gėles, todėl labai noriu tikėti, kad dar ne viena mano idėja virs nauju projektu.
