„Artėja naujas etapas – visu kūnu jaučiu, kad viskas radikaliai keisis“, – LRT.lt sako dainų autorius, atlikėjas ir muzikos prodiuseris Alanas Chošnau, liepos 11-ąją pasitikęs 50-ąjį gimtadienį. Pastaruoju metu jis gyvena ne tik muzika ir susitikimais su klausytojais – savo patirtis jis nusprendė sudėti į knygą. „Įdomus tai procesas – jautrus ir netikėtas, lyg veidrodis, nuogas atvirumas, savęs paties analizė, pokalbis su vidiniu aš. Esu labai atviras, knygoje – daug liūdesio, kuris lyg inkaras, bet kartu ir daug šviesos, kuri lyg saulė ir ryškios spalvos“, – pasakoja A. Chošnau.
– Su kokiomis nuotaikomis, mintimis ir pasvarstymais pasitinkate 50-ąjį gimtadienį? Tai jums didelė šventė, svarbi proga?
– Atvirai – nemėgstu savo gimtadienių, nes būdamas mažas ir gyvendamas tikroje šeimoje patyriau tikrų švenčių džiaugsmą ir palaimą. Kada aštuonerių metų netekau mamos, o tėvas mane paliko Lietuvoje pas močiutę ir atskyrė nuo sesers, daugybę metų liepos 11-ąją jausdavau dykynę širdyje.
Šiuo metu esu mylimas savo šeimoje, turime gražių švenčių tradicijų, visuomet būname kartu ir kuriame momentus, tačiau labai giliai tas liūdesys išlikęs ir negaliu jo ištrinti.
– Kai kurie sako, kad jubiliejai gali būti puiki proga stabtelti, apgalvoti nueitą kelią ir dalykus susidėlioti į tam tikras lentynėles. Ar pastebite, kad ir jums norisi suvesti vidinę buhalteriją, susidėlioti tam tikrus akcentus?
– Nesuprantu, kodėl Lietuvoje taip sureikšminami jubiliejai, sakau labai nuoširdžiai. Manoma, kad su amžiumi įgyjama išminties ir proto. Nemanau. Sutikau daug žmonių, kuriuose nedera metai ir išmintis, tad nė vieno skaičiaus nesureikšminu. Gyvenimas yra svarbus iš esmės. Tai dovana ir nesvarbu, kiek tau metų. Būna žmonių, kurie 50-ies dar nėra nieko ypatingo patyrę ar supratę, tačiau yra ir tokių, kurie 35-erių jau kalnus nuvertę, susipažinę su savo būtimi ir dvasia.
Tikrai nevedu jokios buhalterijos nei per gimtadienius, nei per kitas metų šventes. Vidinis dialogas manyje vyksta nuolatos, tai ypatingas saviugdos ir savistabos procesas, bet jis vyksta kasdien ir aš labai sąmoningai tai atpažįstu. Aš esu nuolat budrus, ne tik per jubiliejus.
Niekas negali nugalėti žmogaus, kuris žino, kas jis yra, ir žino, kur jis eina. Šis žinojimas yra ašis, ant kurios laikosi visos mano burės.
– Kiekvieno iš mūsų gyvenimą galima būtų suskirstyti į tam tikrus etapus, kaip manote, kokį etapą išgyvenate dabar?
– Šiuo metu yra sudėtingas etapas, bet jo nesibaidau. Mano gyvenime būta pakilimų ir nuolydžių, puikiai žinau, kad tai ateina ir praeina. Pastaraisiais metais jaučiau stiprų poreikį dažniau pabūti vienas ir atgauti psichologines jėgas, nes daug jų atiduota jau paaugusiems vaikams ir mūsų šeimai, sukurtiems gražiems namams. Daug atidaviau savo širdies ir jėgų šeimai, kuria tikiu ir pasitikiu.
Kartu aš žinau, kad artėja naujas etapas, visu kūnu jaučiu, kad viskas radikaliai keisis. Tai lyg priešaušrio tamsa prieš skaidrią aušrą ir ji bus skirta mano kūrybai. Gilus ir įdomus laikas ir aš jį visiškai sąmoningai ir kantriai išgyvenu. Šiame etape labai daug meilės, atsidavimo ir prasmės, tai didesnio plano dalis.
– Jūsų gyvenimas buvo labai įvairus – vaikystė Bagdade, persikėlimas į Lietuvą, mamos netektis, stulbinama karjera su grupe, paskui – kaip solisto, po kelių mėnesių įvykusios piršlybos, daugiau nei dešimtmetį trunkanti santuoka, du vaikai... Net neabejoju, kad jei parašytumėte biografinę knygą, ši taptų bestseleriu.
– Galbūt daug ką nustebinsiu, bet aš jau rašau savo knygą. Įdomus tai procesas – jautrus ir netikėtas, lyg veidrodis, nuogas atvirumas, savęs paties analizė, pokalbis su vidiniu aš. Esu labai atviras šioje knygoje – joje daug liūdesio, kuris lyg inkaras, bet kartu ir daug šviesos, kuri lyg saulė ir ryškios spalvos. Knyga dar kuriama, bet pažadu viskuo nuoširdžiai pasidalyti. O ar knyga taps bestseleriu, spręs skaitytojai.
Knyga kaip daina – išleidi ir ji nebe tavo, o publikos. Tebūnie jai šviesus kelias ir labai noriu, kad ji įkvėptų, nuramintų skaitytoją. Galbūt kas nors paskaitęs ją atpažins save, gal pakeis savo mintis, gal pakeis gyvenimo būdą, gal tiesiog paskambins artimiems žmonėms ir pasakys „myliu, pasiilgau, atleisk…“, gal kas nors neišsiskirs ir nepaliks savo vaikų… Knygą išleisiu šią žiemą, artėjant Kalėdoms, tikiuosi, viskas pavyks, kaip planuota.
– Ar savo dainas pavadintumėte savo dienoraščiais? Kai kurie jūsų kolegos sako, kad muzikoje nereikia ieškoti biografijos, bet galbūt atidžiai klausantis dainų galima išgirsti skirtingų jūsų išgyvenimų ir patirčių?
– Visai neblogai būtų man turėti 200 knygų, nes tiek ir daugiau esu išleidęs dainų (šypsosi). Mano muzika ir dainos nėra dienoraščiai, netgi albumai neturi vienos temos. Kiekviena daina turi savo žinutę, bet ir ji gali būti skirtingai suprasta skirtingų žmonių.
Mano dainų tikslas yra vienas – sustabdyti akimirką ir pakviesti klausytoją pajusti gyvenimą.
Man labai patinka JAV kompozitoriaus Duncano Lorieno mintis, kad muzika yra bendravimo forma. Per kuriamą muziką aš bendrauju su savo klausytojais ir ieškau nišų, kaip galiu paliesti jų sielas kalbėdamas apie mums visiems svarbius dalykus.
Aš kaip karavanas – einu savo keliu ir nenukrypstu nuo kurso.
– Nors apie savo gyvenimą ir patirtis kalbate labai atvirai, kur yra ta riba, kur į jūsų asmeninę erdvę gali patekti tik artimieji? Kaip būdamas vienu garsiausių Lietuvos atlikėjų saugote savo erdvę ir privatumą?
– Manau, pakankamai akivaizdu, kad nesu tas, kuris viešai aiškinasi asmeninius santykius šeimoje ar artimoje draugų aplinkoje. Esu griežtai nusistatęs ribas savo vidinio pasaulio apsaugai ir neleidžiu niekam jo trypti.
Dabar populiarumas pelnomas skandalais ir žemos neigiamos energijos transliavimu visiems. Man tai nepriimtina ir atgrasu. Aš kaip karavanas – einu savo keliu ir nenukrypstu nuo kurso. Pasitikiu savo kūryba ir žmonių meile muzikai. Tai mano gyvenimo skonis ir pasirinkimas. Bet ką gali žinoti – vieną dieną ir tigrui gali trūkti kantrybė.
– Turbūt viena gražiausių likimo dovanų, kad savo profesinį kelią atradote labai anksti – scenoje esate daugiau nei 30 metų. Ar lengva tiek metų išlikti scenoje, išlikti tuo, kurio kūryba vis dar žavi ir traukia klausytojus?
– Tai nėra paprasta tema. Žinote, aš dariau labai daug, kad pasiekčiau populiarumą, ir man beprotiškai patinka būti scenoje, kurti naują muziką, atlikti hitais tapusias dainas, kartu su publika dainuoti jas koncertuose – tai magiška!
Per 30 metų veiklos keitėsi viskas – muzikos kūrybos supratimas, įrašų studijų galimybės, atlikimo maniera, įvaizdžiai, scenos ir užkulisių kultūra, kolegų ir konkurentų santykiai, žvaigždės statuso samprata... Visko tiek daug įvyko ir vyksta mano muzikinėje karjeroje.
Be abejo, turbulenciją atlaikyti yra sunku, nepaprasta išgyventi vidinį ir industrinį kismą, bet viską atperka žmonių pasitikėjimas ir jausmas, kad esi svarbus ir reikalingas kūrėjas.
Sulaukiu tiek daug gražių gyvenimo istorijų, stiprių žodžių ir prisipažinimų, kad mano muzika išgelbėjo gyvenimą, pakėlė nuo dugno, suteikė stiprybės, padėjo susitaikyti, atleisti, įsimylėti... Kažkokia fantastika, jeigu viską vienu metu sudedi ir išjauti.
Mes su ištikimais klausytojais esame vienybėje, lyg gyventume paralelinėje muzikos planetoje. Tai mūsų jungtis ir aš būsiu tol, kol ji bus gyva.
Socialiniai tinklai yra tik stotelės, skaitmeninė informacija, lengva pramoga, bet ne muzikos kultūra tikrąja to žodžio prasme.
– Kokie prisiminimai liko iš karjeros pradžios? Kaip per tris dešimtmečius, jūsų akimis, pasikeitė pramogų pasaulis, scena, gerbėjai, jų bendravimas su mylimu atlikėju?
– Mano atmintyje išlikę įspūdingi prisiminimai – lyg nuotykių knyga nepažįstamame mieste, kai nežinai, kas laukia už kampo. Pirmieji žingsniai link populiarumo ir scenos man sukėlė lengvumo jausmą, nes tuomet aš bandžiau likimą, žaidžiau su juo ir neskaičiavau žingsnių, viskas skriejo lyg savaime, su polėkiu. Iš visų situacijų lengvai rasdavau išeitis – tiesiog skriejau svajonės link ir savo muzikos svajone labai stipriai tikėjau.
Muziką kurti pradėjau dar mokykloje ir tuometis pramogų pasaulis nebuvo atviras – daug kas netgi bandė gąsdinti ir neigti mano kūrybą. Į nieką nekreipiau dėmesio, tiesiog dariau tai, ką jaučiau, ir esu ten, kur esu.
Tuomet pramogų pasaulis buvo labai uždaras ir ribotas – tik tikros žvaigždės galėdavo patekti į televizijos ir radijo eterį, turėjai daug nuveikti ir įrodyti, kad apie tave parašytų žurnalas ar laikraštis, kad turėtum teisę būti didžiojoje scenoje.
Labai džiugu, kad mūsų grupei „Naktinės personos“ pavyko tai padaryti ir mes atradome kelią į sceną, į eterį ir gerbėjų širdis. Ankstyvieji gerbėjai buvo gyvi tikrąja to žodžio prasme – muzika buvo laisvės išraiška, jaunimas turėjo stiprų polėkį ir ateities motyvaciją, kūrėsi nauji mūsų visų gyvenimai, daug bendravimo gyvai, koncertuose, mieste, šventėse.
Taip pat labai įsiminė minios gerbėjų prie namų, jų atvirukai, dovanos, išskirtinai audringi koncertai su legendine 30 tūkst. žmonių minia Vingio parke Vilniuje.
Dabar mes visi priklausomi nuo socialinės medijos algoritmų, „laikų“, „klikų“ ir dar kažko. Daug muzikos tapo vartotojiška preke, greit perklausomu ir perjungiamu kūriniu. Scenoje vis svarbiau rodyti ypatingus šou ir ne visada būtina atlikti vertingą muziką.
Kaip bebūtų, laikas viską sudėlioja geriau už mus ir aš visuomet tikėsiu tikrojo kūrėjo dvasia ir dainomis, kurios kalba iš širdies į širdį. Viena, ką noriu labai svarbaus pasakyti, kūrėjas gyvas tol, kol gyva jo muzika, o muzika yra gyva tol, kol jos klausosi žmogus.
Tad jeigu jums svarbi ir artima kūrėjų muzika, eikite į jų koncertus, būkite kartu, palaikykite, nes gyva muzika yra tai, kas yra tikra, kas kuria ryšį ir perduoda žmogišką energiją. Socialiniai tinklai yra tik stotelės, skaitmeninė informacija, lengva pramoga, bet ne muzikos kultūra tikrąja to žodžio prasme.
Mano dainų tikslas yra vienas – sustabdyti akimirką ir pakviesti klausytoją pajusti gyvenimą.
– Ar nebuvo minčių pasitraukti nuo scenos ir imtis kokios nors kitos veiklos, nebūtinai susijusios su muzika? Turbūt turite ne tik muzikinių talentų.
– Buvo situacijų, kai norėjau atsitraukti, palikti muziką ir pradėti ką nors naujo. Prieš pat grupės „Naktinės personos“ populiarumo pradžią, kai įrašėme du populiarumo neatnešusius albumus, norėjau viską stabdyti ir išvykti iš Lietuvos, tačiau trečias albumas – „Tiems, kurie mūsų negirdi“ atvedė į radijo topus, į didžiąją sceną ir mes praleidome nuostabius metus kartu. Iširus grupei, aš išvykau į Bagdadą pas tėvą ir ten gyvenau daugiau kaip pusę metų.
Mąsčiau, ką noriu daryti toliau, padėjau tėvui versle, mokiausi arabų kalbos, nes labai traukė vaikystės šalis. Vis dėlto grįžau į Vilnių, į įrašų studiją ir su pirmuoju soliniu albumu skriejau tiesiai į solinę sceną, pardaviau tūkstančius solinių plokštelių, dainos sukosi radijų topuose, salės kvietė sugrįžti – visa tai jau dvidešimt metų mane laiko populiarumo orbitoje.
Tai mano likimas ir širdies šauksmas, kitaip nepavadinsi. Galiu atvirai pasakyti – buvau, esu ir būsiu scenoje tik dėka gerbėjų. Jie pirko plokšteles, bilietus į mano solinius koncertus, palaikė mane įvairiuose televizijos projektuose, rašė man apie savo jausmus ir išgyvenimus.
Visas šis ypatingas ryšys persikėlė į socialinius tinklus ir tai yra nuostabu – nuoširdūs muzikos gerbėjai yra mano didžiausia motyvacija kurti ir dainuoti dar daug ir ilgai.
– Kokį karjeros laiką dabar išgyvenate, kokiais kūrybiniais projektais alsuojate, kokių užmojų ir planų scenoje turite?
– Naujų dainų įrašai, soliniai koncertai ir knygos pristatymas. Šiuo metu įrašinėju naują solinį albumą ir labai greitai pristatysiu naują lietuvišką dainą. Greitu metu prasidės bilietų prekyba į mano žiemos koncertus gruodžio 25 d. VDU Didžiojoje salėje Kaune ir sausio 9 d. koncertų salėje „Compensa“, o artimiausias viešas koncertas vyks jau liepos 12 d. Aludarių dienose Kaune.
Mano pirmosios knygos pristatymas yra numatytas taip pat šią žiemą, tad laukite laiško ant sniego ir galbūt dar vieno kito siurprizo.
Esu griežtai nusistatęs ribas savo vidinio pasaulio apsaugai ir neleidžiu niekam jo trypti.
– Turbūt vasara atlikėjams – darbymetis. Gyvename skubėjimo, lėkimo ir pertekliaus amžiuje, kartais aplink mus visko tiek, kad sunku išlaikyti vidinę harmoniją. Kas padeda jums išlaikyti savo ašį ir ramybę, fizinę ir emocinę gerovę? Kokia jūsų jaunatviškumo ir polėkio paslaptis?
– Aš klausausi savo širdies ir darau tai, kas man patinka. Tai man suteikia gyvenimo prasmę, nes esu savoje stichijoje. Niekas negali nugalėti žmogaus, kuris žino, kas jis yra, ir žino, kur jis eina. Šis žinojimas yra ašis, ant kurios laikosi visos mano burės.
Perteklius manęs niekuomet netrikdė, nes nemėgstu apsipirkinėjimo ir intensyvaus vartojimo, namuose palaikau beveik idealią tvarką ir švarą. Na, o sveikatos ir emocinės harmonijos balansą užtikrinu gera mityba, sporto treniruotėmis ir nuline tolerancija alkoholiui, tabakui ir bet kokiems kitiems svaigalams. Sakoma, kad sveikame kūne sveika siela. Puikus požiūris, tai tikrai veikia!
– Kas, jūsų manymu, padeda išgyventi pilnatvę?
– Niekuomet nesu išgyvenęs visiškos pilnatvės, nes nežinau, kas ji yra. Manau, kad jai ribų nėra. Matyt, kiekvienas žmogus turi pasirinkti ribas, ką jis laiko savąja pilnatve: ar tai ideali šeima, ar materialus turtas, sekėjų armija, meditacija, adrenalinas, kūryba...
Esu patyręs daugybę emocinio piko momentų, tarkime, kai stoviu scenoje ir kartu su publika dainuojame dainas, kai su žmona Valda sukūrėme šeimą, kai gimė mūsų vaikai Augustas Alanas ir Izabelė Atėnė, kai sukuriu naują dainą ir paleidžiu ją lyg vaiką į eterio gyvenimą...
Ir vis dėlto manau, kad tai yra ypatingi pilnatvės jausmo momentai, bet dar ne visuma, nes visumai pajausti reikia visumą patirti. Aš dar ieškau, klumpu ir vėl atrandu.
– O ar iki pilnos laimės jums dar ko nors trūksta?
– Labiausiai man trūksta užsienyje gyvenančių šeimos narių – sesers Gretos ir sūnėno Ali, kurie gyvena Švedijoje, dukterėčios Audros, kuri gyvena Dubajuje, ir tėvo, kuris gyvena Irake. Jeigu mes visi galėtume būti kartu, tai būtų didelė laimė. Deja, gyvenimas dėliojasi kitaip ir net ne visas gyvenimo šventes galime sutikti kartu.
