„Kad būtum laimingas, pirmiausia reikia susitvarkyti su savo vidumi – kai ten viskas gerai, tada ir aplink visko užtenka“, – LRT.lt sako atlikėja Monika Marija, besidžiaugianti aplankiusia ramybe. Anot jos, per pastaruosius metus daugelis dalykų susidėliojo į vietas, išsigrynino tam tikros vertybės ir tai padėjo atsakyti sau į labai daug klausimų. „Dažnai įsitikinu, kad viduje turime visus atsakymus“, – šypteli ji.
Su Monika Marija kalbėjomės prieš projekto „Aš esu muzika“ finalą, tad dar nebuvo žinoma, kieno pergalė vainikuos antrąjį projekto sezoną. Šeštadienio vakarą paaiškėjo, kad nugalėtojo statulėlę pelnė būtent Monika Marija, užkariavusi žiūrovų ir komisijos simpatijas.
Monikos Marijos kelias projekte - įraše:
– Projekte „Aš esu muzika“ galėjome išvysti skirtingas jūsų puses, o ką jums davė ši patirtis?
– Visada, kai rengiuosi kur nors dalyvauti, gerai viską apgalvoju ir bandau galvoje susidėlioti daugybę įvairių scenarijų. Tačiau net negalėjau numanyti, kokią įtaką man padarys šis projektas.
Tai buvo ir didelis iššūkis, ir galimybė perlipti per savo kompleksus, nepamatuotus lūkesčius, susidoroti su baimėmis, su kuriomis vis neprisiversdavau dorotis. Džiaugiuosi, kad turėjau tokią galimybę ir kad galėjau pasimatuoti dvylika skirtingų stilių, įvaizdžių, nuotaikų, į kiekvieną pabandyti įsijausti bei prisitaikyti.
Galiausiai pamačiau, kokių pastangų reikalauja kiekvienas žanras. Anksčiau, pvz., hiphopo klausiausi mažiausiai, man atrodė, kad tai labai nuo manęs toli, ir tik šiame projekte supratau, kaip iš tiesų sunku jį atlikti! Kiek oro reikia turėti ir kiek teksto įsiminti! (Juokiasi.) Opera – dar vienas didelis išbandymas, reikalaujantis ne tik plačios balso amplitudės, bet ir sugebėjimo dainuoti skirtingomis kalbomis.
Todėl vien jau dalyvavimas man buvo didžiulis laimėjimas, nes galėjau per save perlipti ir susipažinau su daugybe puikių žmonių. Eidama į šį projektą jokių lūkesčių neturėjau, tačiau mane labai pradžiugino, kad sulaukiau tokių gerų komisijos vertinimų ir tiek žiūrovų palaikymo – prie viso to, ką išvardijau anksčiau, tai buvo labai malonus priedas.
– Kai pastarąjį kartą susėdome ilgesniam pokalbiui, buvote ką tik nusirėžusi ilgus plaukus, atsiskyrusi nuo tuometės vadybos ir sakėte, kad pasitinkate pokyčių etapą. Kokį etapą išgyvenate dabar?
– Labai džiaugiuosi apėmusia ramybe. Man atrodo, kad per pastaruosius metus daugelis dalykų susidėliojo į vietas, atsakiau sau į labai daug klausimų, išsigryninau tam tikras vertybes. Atrodo, kad neskubėjau leisti dainų, tačiau su kiekvienu parašytu, išjaustu ir išieškotu kūriniu darėsi vis aiškiau, kas man svarbiausia būnant scenoje, dainuojant, kuriant.
Man labai patiko „Euroviziją“ laimėjusio Salvadoro Sobralio mintis, kad pasaulis pilnas „fast food“ tipo muzikos. Iš tiesų, gyvename pertekliuje, mums siūlo ne tik greitosios mados drabužius ar greitą maistą, bet ir greitai paruošiamą muziką. Neretai vartojame produktą net nesusimąstydami apie jo kokybę. Stengiuosi vengti tokios muzikos, man ji tiesiog nebekelia malonumo ir šiurpuliukų, norisi atrasti tai, kas iš tiesų įkvepia. Ir aš su kitais žmonėmis noriu dalytis kokybiškais, įkvepiančiais ir jaudinančiais kūriniais.
Be to, pastebėjau, kad šiandien muzikoje yra nemažai sintetikos. Šiuolaikinės technologijos leidžia mums viską keisti, taisyti, pagražinti, bet mane traukia tai, ką mano autoritetai ir mylimiausi atlikėjai darydavo anksčiau, – atsisėsdavo studijoje ir dainą įrašydavo gyvai, kaip tuo metu jausdavo. Supratau, kad ir man svarbu, jog mano balsas įrašuose skambėtų gyvai, nebūtų apdirbtas ir pagražintas, taip pat ir visi instrumentai būtų įrašyti gyvai.
Iš tiesų daugiau natūralumo norisi ne tik kūryboje. Atrodo, kad ir aplink mus, ypač socialiniuose tinkluose, pastaruoju metu daug filtrų, daug pagražinimų. Tai kažkiek vargina, todėl tikrumo norisi ne tik muzikoje, bet ir kasdienybėje, įvaizdžiuose, pomėgiuose. Norisi tikrų žmonių, tikro bendravimo. Tikrumo visur.
Kad būtum laimingas, pirmiausia reikia susitvarkyti su savo vidumi – kai ten viskas gerai, tada ir aplink visko užtenka.
– Kur to tikrumo ieškote? Socialinių tinklų įrašai tarsi sufleruoja, kad gamtoje – einate pasivaikščioti, būnate miške, jodinėjate...
– Visa tai man labai padeda išsivalyti mintis. Turbūt mes, kuriantys žmonės, tiesiog labai pasiilgstame gryno oro ir tylos. Kai pagalvoji, daug laiko praleidžiame užsidarę studijose, kurios dažnai būna kur nors rūsiuose be langų, todėl daug būname dirbtinėje šviesoje. Galiausiai ir koncertai bei šurmulys, kad ir koks jis malonus, gali išvarginti, tad norėdami nuraminti galvą gręžiamės į gamtą, kur mūsų šaknys.
– Įdomu, kaip atradote jodinėjimą.
– Gyvūnus labai mylėjau nuo mažų dienų, tačiau anksčiau neturėjau progų geriau pažinti žirgų. Į pirmąsias jojimo pamokas užsirašiau gal prieš porą metų, bet lūžis įvyko pernai, po vienos fotosesijos žurnalo viršeliui. Kadangi kantri pamažu smelkiasi ne tik į mano kūrybą ir klausomą muziką, bet ir į visą gyvenimo būdą apskritai, tad ir žirgai nuo kasdienybės tapo neatsiejami. Taip žirgyne susipažinome su raitele, kuri pasiūlė savo pagalbą fotosesijos metu, o dabar tapome ir artimomis draugėmis.
Prisipažinsiu, iš pradžių buvo ganėtinai nedrąsu, taip pat nustebino, kad išsilaikyti ant žirgo nėra jau taip paprasta. Po jokių kitų treniruočių nebūnu tokia pavargusi, kaip po jojimo. Įdarbinami net tie raumenys, kuriuos nežinojau turinti. (Juokiasi.) Vis tik kone kasdien pagaunu save galvojančią, kada galėsiu pabėgti į žirgyną ir pabūti gamtoje.
– Galbūt pagalvojate ir apie namus arčiau gamtos?
– Prieš tai gyvenau pačiame miesto sūkuryje, tačiau supratau, kad niekada neturėjau svajonės gyventi centre. Galbūt žymę paliko tai, kad augau palyginti nedidelėje Kelmėje, kur po mokyklos grįžusi namo pro langą girdėjau paukščių čiulbėjimą. Taigi prieš kurį laiką persikėliau arčiau miško, prie ežero, kuriais galiu grožėtis iš savo terasėlės. Negaliu atsidžiaugti, kad nors ir gyvenu Vilniuje, vėl galiu klausytis paukščių.
Pajaučiau didžiulį skirtumą. Dabar važiuodama namo jaučiu ramybę. Be to, ir laiką pradėjau planuoti kitaip. Centre planuoju susitikimus, darbus studijoje, filmavimus, susitvarkau visus reikalus, o grįždama namo viską tarsi palieku už savęs, todėl namai dabar yra daug intymesnė erdvė.
– Kas jums svarbiausia namuose? Vieni kalba apie jiems brangius daiktus, apie akiai malonų interjerą, kiti – apie namų jausmą...
– Namai yra erdvė, kurioje praleidžiu labai daug laiko – čia ilsiuosi, rašau dainas, repetuoju, čia prasideda mano kelionės į koncertus, pasiruošimas. Man svarbu, kas mane supa, – noriu turėti aplinką, kurioje būtų visapusiškai jauku, miela, gera, ramu. Man namai yra ir apie ramybę, ir sienas, kurios saugo.
Turiu viską, ko reikia laimingam žmogui.
– Vis tik atrodo, kad neretai tenka ištrūkti į tolimus kraštus.
– Nepasakyčiau, kad šiemet teko daug keliauti, tačiau keliones labai mėgstu ir joms skiriu turbūt didžiausią dalį savo finansų. (Juokiasi.) Labai džiaugiuosi, kad gyvenimas netikėtai vis suveda su bendraminčiais muzikantais.
Kuo toliau, tuo labiau save randu ne tik tėvynėje, bet ir būdama kitur. Išsipildė ir sena svajonė dirbti su instrumentalistais iš Tenesio valstijos, Našvilio. Jie išaugę ten, iš kur kilo kantri stiliaus muzika, tai – jų sieloje. Taigi labai seniai sekiau jų darbus, labai troškau bendradarbiauti ir džiaugiuosi, kad pagaliau tai įvyko.
– Turbūt nė nesusimąstome, kad dalis mūsų kūrėjų, atlikėjų darbų gimsta ne tik Lietuvoje, bet ir bendradarbiaujant su kolegomis užsienyje.
– Norisi pasinaudoti tuo, kad šiais laikais turime galimybes per internetą pasiekti bet ką – nesvarbu atstumai ir laiko skirtumai. Svarbiausia noras. Kadangi mano gyvenimas ir atliekamas stilius krypsta į tokį instrumentalų ir akustinį žanrą kaip kantri, kurio tradicijos mes neturime, man atrodo svarbu megzti ryšius su muzikantais iš kantri tėvynės. Jų protėviai kūrė tokią muziką, jie su ja užaugo, su ja gyvena – ji tiesiog yra jų kraujyje. Nors gali tekti pakeliauti ar atsikelti vidury nakties, man tai kūrybos proceso neapsunkina, nes pats procesas yra daug lengvesnis, operatyvesnis, mes daug lengviau susikalbame ir vieni kitus suprantame, pajaučiame ir darbas tampa vienu malonumu.
Tikrumo norisi ne tik muzikoje, bet ir kasdienybėje, įvaizdžiuose, pomėgiuose. Norisi tikrų žmonių, tikro bendravimo.
– Kai darbas yra malonumas, lengva pamiršti apie poilsį. Ar ilsėtis mokate?
– Tai atskiras menas! Šiais laikais matome tiek įvairių pavyzdžių (kartais kiek perdėtų ar pagražintų) apie sėkmingus ir veiklius žmones, kad neretai patys sau keliame didžiulius reikalavimus. Būna, esi nusimatęs dienai 20 visokiausių užduočių, nors organizmas tiesiog šaukia, kad reikia pailsėti ir nuo visko atitrūkti.
Mano gyvenime irgi pasitaiko bangavimų – kelias dienas leki taip, kad neturi net laisvos minutės, o po to kelias dienas niekam nėra jėgų, norisi tiesiog gulėti lovoje ir žiūrėti serialą. Taigi mokausi atrasti pusiausvyrą. Iš tiesų nėra taip paprasta viską susidėlioti taip, kad nepervargtume, galėtume gyventi efektyvų ir laimingą gyvenimą.
– Apie laimingą gyvenimą – kaip jį susikurti?
– Man atrodo, kad vieno recepto nėra, tačiau remdamasi asmenine patirtimi, pasakyčiau, kad reikia klausyti širdies. Dažnai įsitikinu, kad viduje turime visus atsakymus ir jie ateina, kai tik stabtelime, kai galime pabūti vieni, tyloje. Tiesiog per tą lėkimą ne visada pavyksta įsiklausyti, kas yra mūsų viduje. Tai atskiras menas, kurio taip pat reikia mokytis.
– Ar jūs jaučiatės laiminga?
– Kai paprastai, nieko nekomplikuodama pagalvoju, suprantu, kad turiu viską, ko reikia laimingam žmogui – mylinčią, palaikančią šeimą, saugius namus, galimybę pamatyti pasaulį, dirbu geriausią darbą, kokį tik galėjau pasirinkti.
Aišku, visada norime daugiau, geriau, patogiau, greičiau, naujau... Bet iš tiesų tam, kad būtum laimingas, pirmiausia reikia susitvarkyti su savo vidumi – kai ten viskas gerai, tada ir aplink visko užtenka.
