„Anksti supratau, kad visi mirsime, todėl visada jaučiau, kad negaliu gyventi bet kaip“, – LRT.lt sako laidų „Sentimentai“ ir „Pažinimai“ vedėja, komunikacijos specialistė Viktorija Urbonaitė. Ji šypteli valganti tik iš gražių indų, netaupanti gražių suknelių ir neturinti laiko aptirpusiems ledams ar atvėsusiai kavai. „Kam reikalingi santykiai, jei su žmogumi neaugi? Kam valgyti nesąmones, kai gali valgyti skaniai?“, – neabejoja ji. Taip pat yra tikra ir tuo, kad įdomiausi dalykai nutinka tada, kai išmoksti klausyti savo vidaus.
– Vasarą pasitinkate su LRT.lt laida „Sentimentai“, joje su daugeliui pažįstamais scenos ir eterio žmonėmis vaikštinėjate po jiems sentimentų keliančias vietas. Jei jūs būtumėte ne vedėja, o laidos viešnia, kur keliautumėte?
– Tiesą sakant, galvojau apie tai ir supratau, kad yra vietų, į kurias galėčiau nusivesti tik daugybę mano vidinių užkardų perėjusius žmones. Taigi, didelė dovana yra tai, kad pašnekovai leidžiasi į tokią asmenišką kelionę, man atsiveria ir papasakoja apie dalykus, kurie jiems intymūs ir labai brangūs. Jie ir patys nustemba, kaip kai kurie dalykai juos jaudina, kaip jų pasirinktos vietos pradeda pasakoti istorijas ir kokią jų transformaciją atskleidžia.
Vis tik jei aš galėčiau pasirinkti, kur pakviesti filmavimo grupę, nusivežčiau visus į Belgiją, į Luveną, kuriame dvejus metus studijavau. Pamenu, kaip atsidarę langus laukdavome, kada skambės 63 bibliotekos kariljono varpai. Du kartus per savaitę po valandą jais groja kokius nors žymius kūrinius – nuo bitlų iki Lady Gagos.
Taip pat norėčiau pasikviesti į Lisaboną, man ji buvo savotiška avantiūra. Pamenu, sugalvojau, kad reikėtų pagyventi svetur. Kadangi per parą atsirado kur apsistoti, o dirbti galėjau nuotoliniu būdu, pamaniau, kad koks skirtumas, kur bus įjungtas mano kompiuteris. Išvykau.
Ten pragyvenau porą metų su pertraukomis, tad tikrai turėčiau kur pasivaikščioti ir ką papasakoti. Tie žydintys apelsinmedžiai, pravažiuojančio tramvajuko kvapas, atplaukiančio didžiulio laivo tūtavimas – yra daugybė dalykų ir vietų, kurios jau tapo nebe turistinės, o labai savos.
Galbūt nuskambės impozantiškai, bet televizija pakeitė mano gyvenimą.
– Vadinasi, gyvenime esate veikiau spontaniška, linkusi į avantiūras, nei ilgai svarstanti ir planuojanti?
– Per vidurį. Spontaniškumo man netrūksta – jei vidurnaktį mane pakviesite prie ežero, greičiausiai važiuosiu, pamatysiu aurora borealis (Šiaurės pašvaistę – LRT.lt), kurią kiti galbūt pramiegojo, ir sušalusi tris valandas adoruosiu tą stebuklą. Jei vakare pasiūlysite važiuoti į pajūrį, kad ant Palangos tilto išgertume kavos ir pasitiktume rytinę saulę, didelė tikimybė, kad taip pat sutikčiau! (Juokiasi.)
Tačiau būnu ir labai disciplinuota, struktūruota ir apskaičiuojanti, kad viskas būtų tikslu, kad visus darbus padaryčiau laiku ir nenuvilčiau kitų. Labai nemėgstu „chaltūros“, man neveikia principas „ai, ir taip bus gerai“. Ne – arba darau tikrai gerai, arba išvis nedarau. Kitaip man neįdomu.
Ir tai galioja visur, ne tik darbe, bet ir gyvenime, santykiuose. Kam reikalingi santykiai, jei su žmogumi neaugi? Kam valgyti nesąmones, kai gali valgyti skaniai?
Gyvenimą kabinu pilnais šaukštais, nes jis labai trumpas. Taigi kada pagyventi, jei ne dabar? Mano draugai juokiasi, kad galiu į parą sutalpinti 72 val., o per mėnesį nugyventi pusmetį, tačiau man taip patinka!
– Gyvenimo trapumą ir savo laikinumą dažniausiai suvokiame susidūrę su įvairiais sukrėtimais. Kas jus privertė apie tai susimąstyti?
– Egzistencialistė buvau nuo vaikystės – mano mylimiausia knygelė buvo Violetos Palčinskaitės „Baltosios nykštukės“. Anksti supratau, kad visi mirsime, todėl visada jaučiau, kad negaliu gyventi bet kaip. Pamenu, net kai būdama studente ėjau pasiteirauti dėl paskolos, klausiau, kas būtų, jei mirčiau. Konsultantas labai nustebo. „O ruošiatės?“ – paklausė. (Juokiasi.)
Iš tiesų, niekada nežinome, kada išauš paskutinis mūsų rytas ar ateis paskutinis vakaras, todėl gyvenimą labai branginu ir neturiu laiko aptirpusiems ledams ar atvėsusiai kavai.
Kartais juokiuosi, kad esu hedonistė – valgau tik iš gražių indų ir mėgstu gražias sukneles. Kam jas taupyti, jei šiandien galiu pasipuošti? Net namuose nevaikštau su nutrintu sportiniu kostiumu, būnu su suknele, su kuria bet kurią minutę galiu išeiti į gatvę.
Ten, kur giliausiai esu savimi, kur yra mažiausiai užkardų ir vidinė muitinė neveikia, įsileidžiu tik kai kuriuos
– Klausantis kyla mintis, kad viskas atrodo taip paprasta ir savaime suprantama, bet mes vis pasakojame, kiek pastangų kainuoja išmokti gyventi čia ir dabar, kabinti gyvenimą pilnais šaukštais, netaupyti suknelių, ilsėtis, būti su savimi... Kaip nepamesti tų pamatinių dalykų?
– Man atrodo, kad daugelio dalykų mokomės iš santykių, ypač iš santykio su savimi. Turiu stiprią intuiciją, kaip sakau, klausau savo žarnų. Ten yra kažkoks vidinis radaras, jis kartais pasišiaušia ir sako „ne“. Neturiu jokio loginio paaiškinimo, bet pajaučiu, kur man geriau neiti, kokių projektų nesiimti ir su kokiais žmonėmis nesusidėti ar atvirkščiai. Kai išmoksti klausytis savo vidaus, pradeda darytis labai įdomūs dalykai.
– Pavyzdžiui?
– Pavyzdžiui, mano pirmoji televizijos laida „Išpažinimai“. Pamenu, anksčiau su laidos prodiusere nebuvome pažįstamos. Kai gavau jos laišką su kvietimu vesti laidą, labai nustebau. Skaičiau ir negalėjau patikėti – maniau, gal supainiojo su kokia nors kita Viktorija Urbonaite. (Juokiasi.) Nors man tereikėjo išsiųsti laišką su savo CV, tai dariau labai savimi nepasitikėdama. Tačiau nugalėjo jausmas, kad jei to nepadarysiu, visą gyvenimą gailėsiuosi, jog net nepabandžiau.
Ir labai džiaugiuosi, kad pasiryžau. Galbūt nuskambės impozantiškai, bet televizija pakeitė mano gyvenimą. Nors ir iki tol su savimi padirbėdavau, tam buvo skirta ir terapijos valandų, televizija man davė labai daug. Pirmiausia padėjo pamatyti save iš šono ir susimažinti savo ego. Vis tik laida ne apie mane, o apie pašnekovą.
Išsisprendė kai kurie savivertės dalykai, man tarsi išsitiesė stuburas. Man ir pačiai keista, kad televizija tai padarė, nors kai kam gali pasirodyti, jog ten tik blizgučiai ir pramoga.
– „Išpažinimai“ atskleidė ir jūsų puikios kalbintojos talentą. Kai pagalvoji, atvirai prakalbinti žmogų gali būti labai nelengva, juolab viešai.
– Tai dovana, kurią priimu su nuolankumu. Suprantu, kad man tai duota, nors žinoma, šį įgūdį taip pat reikia treniruoti. Nėra taip, kad ateini iš gatvės ir iškart viskas pavyksta. Už tai esu dėkinga laidos prodiuserei Birutei Lavickienei, kuri man labai padeda ir perdavė didžiulį žinių koncentratą.
Taip pat reikia gebėti skaityti žmones. Turi būti labai empatiškas, tačiau negali pamiršti, jog susitikimas su pašnekovu nėra tik mielas ir šiltas mūsų pokalbis, tai mano darbas, tad turiu pagalvoti ir apie žiūrovą, klausytoją.
Dar viena didelė dovana, kurios išmokė darbas eteryje, – buvimas čia ir dabar su pašnekovu. Atrodo, kad kalbindama jį esu kažkokiame tunelyje – matau tik pašnekovą, dalyvauju pokalbyje ir daugiau niekas neegzistuoja. Tada ir įvyksta kažkokia magija.
– Tačiau „Išpažinimuose“ su laidos svečiais reikėjo kalbėti ne šiaip apie orą ir bites – kalbėdavotės apie tikėjimą. Kartais apie tai vengiame kalbėtis net su bičiuliais ar gerais pažįstamais.
– Per ketverius laidos gyvavimo metus buvo stebuklingų akimirkų, kai atrodė, kad tikrai virš galvos jauti tą ranką, kuri tave vedžioja. Yra buvę situacijų, kai kažkodėl susinepatogini, apie tikėjimą kalbi kažkaip aptakiai, tarsi jau ir padėkoji pašnekovui už pokalbį, o jis staiga pasiteirauja, kodėl nepaklausiau apie jo santykį su Dievu, su tikėjimu. Tada tęsiame pokalbį ir žmogus taip atsiveria... Kartais tai būdavo taip atvira, taip stipru, kad net glumindavo. Milžiniška dovana, kai žmogus tavimi taip pasitiki ir tiki, kad nieko nesugadinsi.
Tiesą sakant, nuoširdžiai manau, kad su „Išpažinimais“ padarėme tam tikrą pokytį – žmonės pradėjo ramiau kalbėti apie vidinius dalykus. Parodėme, kad nieko tokio, jei kas nors prisipažįsta netikintis ar turintis abejonių. Kad niekas už tai nestato į kampą, o pagarbiai klausosi. Juolab kad ir man pačiai daug įdomiau kalbėti su klaidžiojančiais, ieškančiais, keliančiais klausimus pašnekovais. Jie yra tikri, gyvi žmonės, jaučiantys aistrą surasti atsakymus.
– Ar tikėjimo kelyje pačią apninka abejonės?
– Žinoma, kaip ir bet kokiuose kituose santykiuose. Būna akimirkų, kai pagalvoji: ne, manęs turbūt nemyli. Ar myli? Taip yra ir visai nesvarbu, kas yra tas kitas.
Kam reikalingi santykiai, jei su žmogumi neaugi? Kam valgyti nesąmones, kai gali valgyti skaniai?
– Aptarėme, kad turite dovaną prakalbinti ir atverti kitus, o ar pati lengvai atsiveriate?
– Visada galvojau, kad esu atvira. Iš tiesų, į žmones einu su meile, kažkiek savęs atiduodu, bet pagalvoju, ką kalbu. Vis tik ten, kur giliausiai esu savimi, kur yra mažiausiai užkardų ir vidinė muitinė neveikia, įsileidžiu tik kai kuriuos. Dažniausiai pasaugau save, savo privatų gyvenimą, savo šeimą, draugus ir tam tikrus dalykus palieku už uždarų durų.
Tačiau grožis yra tai, kad ekrane esu tokia pati, kokia ir gyvenime, mano draugai paliudytų. Išties galiu būti ta, kuri be perstojo čiauška, šneka, tačiau labai mėgstu ir kitų klausyti, todėl būdama eteryje jaučiuosi esanti savo rogėse.
– Darbas televizijoje, radijuje – ne vienintelės jūsų veiklos. Taip pat rašote, vedate kūrybiškumo mokymus, esate komunikacijos specialistė. Nemažai rogių reikia suvaldyti...
– Raktas yra disciplina. Kaip ir sakiau, žinau, kada kas turi būti padaryta, kada ką turiu suspėti. Tiesa, kartais reikia žongliruoti ir staigiai iš vienos veiklos persijungti į kitą, tačiau vos kelios minutės – ir įsivažiuoji.
– O ramiai ant sofos pasėdėti galite?
– Tikrai galiu, kaip tik neseniai tris dienas ramiai sėdėjau ir žiūrėjau „Netflixą“. Net maisto negaminau – juk tam yra programėlių. (Juokiasi.) Aišku, prisėdus visada yra kažkoks nerimas, kad galbūt reikėtų ką nors nuveikti, bet jau išmokau savęs nebeėsti, kad galėčiau eiti ir ką nors daryti, reikia ir ramiai pagulėti. Taip pat jaučiu nemenką žalios spalvos poreikį – miško, gamtos, žolės, kai gali tiesiog nurimti ir įsižeminti.
– Vis dėlto atrodo, kad labiau esate miesto žmogus.
– Taip ir yra – man labai patinka gyventi mieste, patinka, kad čia viskas ranka pasiekiama. Pastaruoju metu Vilnių (arba, kaip draugė išmokė, Feelnių, nuo angliško žodžio „feel“ – jausti) atradau iš naujo ir stengiuosi išjausti šį miestą.
Nežinome, kada išauš paskutinis mūsų rytas ar ateis paskutinis vakaras, todėl gyvenimą labai branginu ir neturiu laiko aptirpusiems ledams ar atvėsusiai kavai.
– Kai kas skundžiasi, kad mieste niekada negali pabūti vienas, nes esi nuolat supamas žmonių, kiti skundžiasi, kad būti vieni nemoka. Jūs mokate?
– Moku būti ekstravertiška, bet iš tiesų esu intravertė ir labai gerai jaučiuosi su savimi. Kai dieną tenka padaryti daug interviu, daug bendrauti, po darbų labai mėgstu pabūti tyloje, pagalvoti, paskaityti knygą arba tiesiog nieko neveikti ir per langą stebėti, kaip auksinė valanda pereina į minkštai pilkšvą spalvą. Man patinka prieblanda, galiu net toršero nejungti.
Kai tiek daug savęs atiduodi žmonėms, labai svarbu susitvarkyti vidinius resursus ir atrasti būdų, kaip sugrįžti į save.
– Kas darbe jums yra didžiausias apdovanojimas – pasitenkinimas tuo, ką nuveikėte, reitingai, žmonių reakcijos?
– Būna labai juokingų situacijų, kai filharmonijoje belaukiant koncerto užkalbinęs nepažįstamasis pasako, jog yra labai dėkingas, nes mano laidoje išgirdo kažką, kas pakeitė jo gyvenimą. Arba kai Vilniaus gatvėje sutiktas žmogus primena seniai rodytą laidą, kurioje išgirdo ką nors, kas privertė susimąstyti ir kažką mintyse išjudino. Man tai yra gražiausi ir svarbiausi dalykai.
Be to, jaučiu, kiek daug meilės gaunu iš žmonių. Praėjusią vasarą pasijaučiau kaip visos Lietuvos numylėtinė – vieni dėkoja, kiti nori apsikabinti. Gražu!
– Kas jums teikia daugiausia laimės?
– Prasmė. Ne visada tai, ką darai, yra lengva. Tam, kad sukurtum gražią, gerą laidą, tikrai reikia pavargti. Žiūrovai nė nemato, kiek pastangų, derinimo, planavimo ir vadybos lieka už kadro. Tačiau man svarbu, kad ir tada, kai viskas eina kaip per sviestą, ir tada, kai atrodo, kad velkasi kaip per šveičiamąjį popierių, tu vis tiek gali pasakyti, jog padarei geriausia, ką gali. Kai jauti, kad augi ir padedi augti kitiems.
Iš esmės laimė nėra tik euforija, vaivorykštės ir žydinčios pievos. Tai būsena, kai jauti vidinę ramybę. Tada, net jei aplink siaučia uraganai ar ant žemės nublokšti galinčios audros, tu lieki savimi ir savęs neišduodi. Man tai yra didžiausia laimė.
Iš tiesų, ji prasideda nuo paprastų dalykų – dėkingumo ir paprasčiausio „ačiū“ pardavėjai ar rūbininkei teatre ar nuo švelnumo. Švelnumo ne kaip abejingumo, skystumo ar neapsisprendimo, bet švelnumo kaip jėgos, kuri paskatina veikti ir tiki tavimi.
Gaila, kad pas mus vis dar yra daug nemeilės, negirdėjimo, neleidimo žmogui būti kitokiam. Juk visi čia telpame. Man keista, kaip mes gebame daryti didelius dalykus, kurti milžiniškus projektus, tačiau kartais nemokame atliepti vienas kito, prieiti ir tiesiog apsikabinti. Nuoširdžiai, iš vidaus. Kaip ir sakiau, ne tiek daug laiko tam turime.
V. Urbonaitės vedama LRT.lt laida „Sentimentai“ – jau mediatekoje, visas laidas rasite čia.
