„Veikiausiai iššūkių labai neieškau, nes jų ir taip vis kyla“, – LRT.lt sako žurnalistė, dabar jau buvusi laidos „Labas rytas, Lietuva“ reporterė ir naujoji LRT žinių vedėja Gabrielė Kloniūnaitė. Ji pasakoja, kad nei kopti į kalnus, nei šokti su parašiutu jai nereikia, nes darbas pažeria įvairiausių potyrių ir patirčių. Tiesa, šįkart su ja kalbamės ne tik apie tiesioginį eterį, bet ir gyvenimą už studijos durų.
– Nors daugelis įpratę matyti jus kaip laidos „Labas rytas, Lietuva“ reporterę, nuo šiol su žiūrovais sveikinatės kaip žinių vedėja. Kas lėmė tokį karjeros posūkį? Norėjosi naujų vėjų? Jautėtės užsibuvusi vienoje vietoje?
– Simboliška – kaip tik rugpjūtį sukanka septyneri metai kai dirbu LRT, o į aštuntuosius žengiu su naujomis pareigomis.
Nepasakyčiau, kad laidoje „Labas rytas, Lietuva“ man atsibodo ar kad ten jaučiausi užsisėdėjusi – per tiek metų buvo labai daug kaitos – atėjau kaip reporterė, po mėnesio pradėjau dirbti tiesioginiame eteryje, jungdavausi iš skirtingų vietų, rengiau spaudos, socialinių tinklų apžvalgas, teko skaityti žinias. Viskas nuolat keitėsi, taigi ir šį etapą priimu kaip natūralų pokytį. Žinoma, ir kaip iššūkį.
Tiesa, žiūrovai mane ir toliau matys „Labo ryto“ žiniose, skirtumas tik tas, kad dabar susitiksime ir žiniose, rodomose laidose „Laba diena, Lietuva“ bei „Svarbi valanda“.
– Nepasiilgsite „Labo ryto“ dinamikos, įvairovės?
– Pasiilgsiu, vis tik tie metai man atnešė labai daug gražių pažinčių, įdomių pokalbių, aplankytų vietų. Su komanda keliavome po įvairius miestus, miestelius, dvarus – pamačiau tiek Lietuvos, kiek turbūt be darbo nebūčiau pamačius. Jau nekalbu apie vieną didžiausių nuotykių, „Euroviziją“ Liverpulyje su Monika Linkyte, paskutinę mano komandiruotę į Vatikaną, kur galėjau pakalbinti žmones, su kuriais ne kiekvienam pavyksta pasikalbėti, ir patekti į vietas, į kurias gali patekti nedaugelis.
Kaip ir sakiau, buvo daug patirčių ir pokyčių, atėjusi į darbą ne visada žinojau, kaip atrodys mano darbo diena, nes informacinėje laidoje niekada nebūna ramu ir nuobodu. Apskritai LRT turbūt dirbu tiek metų, nes čia yra daug galimybių išbandyti skirtingas pozicijas ir atrasti, kur dar save padėti. Ne vien televizijoje, labai myliu ir radiją, kurio eteryje taip pat kartais galima mane išgirsti. Bet neabejoju, kad dinamikos puikiausiai užteks ir žiniose. Gal net pati dar neįsivaizduoju, kiek jos bus.
Visgi, labiausiai pasiilgsiu darbo su „Labo ryto“ komanda ne tiesioginiame eteryje, o mūsų kabinete, kur ir gimsta visa 3 valandų laida. Nors persikeliu tik už sienos, šitą šeimą palikti tikrai emociškai sunkiausia. Kaip gerai, kad vis tiek susitiksime eteryje ir prie pusryčių stalo. Laikau ir laikysiu save „Labo ryto“ dalimi, nes tai yra tiesiog geriausia, ką radau čia atėjusi prieš 7 m.
Žinomumas niekada nebuvo mano tiksluose ar planuose, galbūt todėl to nei sureikšminu, nei pastebiu.
– Turbūt vienas dažniausiai „Labame ryte“ dirbančių žmonių girdimų klausimų – kada keliatės ir ar labai sudėtinga atsibusti taip anksti. Itin ankstyvi rytai ir toliau nedings iš darbotvarkės...
– Šio klausimo sulaukiu tikrai dažnai. Iš tiesų visada buvau vyturys, net savaitgaliais ilgai miegoti negaliu, tad atsikelti anksti man labai lengva – 3 val. išgirdusi žadintuvą iškart pašoku ir skubu į darbus. Pramiegojusi dar nesu, bet bijau spjaudyti į šulinį. (Nusijuokia.) Jei ankstyvi rytai būtų sudėtingiausia šio darbo dalis, jis būtų lengvas. Tikrai yra didesnių iššūkių.
– Kokių? Tiesioginis eteris?
– Be kolegų radijuje, ryto TV žinių vedėjas yra vienintelis žmogus, kuris atvykęs į darbus turi peržiūrėti, kas pasaulyje nutiko kol visi miegojo, atrinkti, kurios naujienos yra svarbiausios, patikrinti skirtingus šaltinius ir viską sudėti į vieną žinutę. O tai – didžiulė atsakomybė prieš žiūrovus. Taip anksti viską sklandžiai perskaityti tiesioginiame eteryje taip pat ne taip jau paprasta. Kartais atrodo, kad liežuvis dar būna neišsijudinęs. Taigi iššūkių užtenka.
– Esate iš tų, kurie jų ieško?
– Nepasakyčiau, veikiau iššūkiai mane susiranda patys. Didesnių ar mažesnių kyla kiekvieną dieną, jei ne darbe, tai asmeniniame gyvenime. Tiesa, anksčiau jie man keldavo daugiau streso ir apmąstymų, tačiau pastaraisiais metais išmokau į juos reaguoti paprasčiau ir maloniai priimti. Savotiškas lūžis buvo komandiruotė į „Euroviziją“ – pasiūlymą priėmiau nusprendusi, kad metas dažniau gyvenime sakyti „taip“ ir labai tuo džiaugiuosi. Galiausiai kiekvienas įveiktas išbandymas man labai daug davė – įvairių pažinčių, patirčių, prisidėjo prie profesinio tobulėjimo.
O iššūkiai tiesioginiame eteryje lygiai taip pat susiranda patys, čia labai stengtis nereikia. Nuo į tiesioginį eterį neatėjusių pašnekovų iki prieš pat pradžią dingusį ryšį ar sugedusį suflerį. Veikiausiai iššūkių labai neieškau, nes jų ir taip vis kyla.
– Ar esate sau reikli?
– Labai. Mėgstu save vadinti tingia perfekcioniste. Nesu pirmūnė, kuri viską nori atlikti 1000 proc., bet tikrai kruopščiai ruošiuosi kiekvienam interviu ar reportažui, nenoriu būti pagauta ko nors nežinanti. Taip pat esu linkusi graužtis, save kritikuoti net dėl menkų klaidelių, kad ir eteryje susipynusio liežuvio. Tiesa, jau mokausi būti sau atlaidesnė, bet vis dar esu ganėtinai reikli.
– O ar turite kokių nors profesinių svajonių? Tarkime, turbūt kiekvieno žurnalisto klausia, kokį žmogų jis norėtų pakalbinti. Galbūt ir jūs turite panašią svajonę?
– Tokios neturiu. Iš tiesų mane įkvepia ne garsūs vardai, esu sutikus daugybę žmonių, kurie galbūt nėra labai žinomi, tačiau susitikimai su jais palieka pačias geriausias emocijas – užsimezga labai nuoširdūs, įdomūs pokalbiai ne tik prieš kameras, bet ir už jų. „Labame ryte“ reportažai kiek kitokie nei „Žinių“ laidose. Juose mes norime išlukštenti žmogaus istoriją, kalbamės apie kūrybą, darbus, kitas „lengvesnes“ temas.
Todėl neretai susitikusi su pašnekovu stengiuosi jį nuraminti ir pralaužti ledus, lengvai pajuokaudama, sukurdama draugišką aplinką. Jei žmogus į mano juokelį pagaviai sureaguoja, žinau, kad ir prieš kameras viskas eisis sklandžiai. Nors, pvz., be Algirdo Brazausko ar Rolando Pakso, esu kalbinusi visus pastarųjų dešimtmečių Lietuvos prezidentus, neretai mieliausi pokalbiai gimsta visai ne su vadovais ar garsenybėmis.
Man patinka žinoti, kas vyksta ir nejaučiu, kad nuo to vargstu. Tai ir darbo dalis, ir būdo bruožas.
– Vis tik darbas žiniasklaidoje, ypač tiesioginiame eteryje, dažniausiai yra lydimas nemenkos įtampos, kas padeda išlaikyti vidinę ramybę?
– Sakoma, kad tiesioginiame eteryje dirbantys žmonės yra priklausomi nuo adrenalino. Turbūt tiesos yra, kai kurie norėdami pasikelti adrenalino lygį eina į mėgstamos komandos rungtynes, kiti ieško ekstremalesnių potyrių, o man nei kopti į kalnus, nei šokinėti parašiutu nereikia, nes ekstremalių potyrių gaunu darbe.
Normalu, kad iškart po eterio reikia tam tikro atsitraukimo ir bent pusvalandžio pertraukėlės su kavos puodeliu. Su „Labo ryto“ komanda turime tradiciją po laidos eiti pusryčių, kai kalbamės ne apie darbus.
Mano pastarųjų metų pati mylimiausia veikla ir geriausias atsipalaidavimo būdas – teatro salė. Jeigu kelias valandas neįmanoma prisiskambinti, nemažai šansų, kad esu teatre. Toms kelioms valandoms visiškai išjungiu įkyrias mintis ir dingstu spektaklio siužete. Labai laukiu rudens ir naujo teatrų sezono, kišenėje jau turiu bent 5-ių spektaklių, baletų ar operečių bilietus.
Akylai seku režisierės Uršulės Bartoševičiūtės kūrybą. O jei prie spektaklio aktorių sąrašo pamatau Martyno Nedzinsko arba Kamilės Petruškevičiūtės pavardes, daugiau aprašymo galiu ir nebeskaityti – čiumpu bilietus.
Mane ramina ir vairavimas – nors tai ir nėra labai ekologiška, kartais pasirenku važiuoti automobiliu, klausantis mėgstamos muzikos.
– Kokios klausotės?
– Labai įvairios. Itin mėgstu eiti į koncertus, klausytis ir lietuvių kūrybos, mano grojaraštyje – nuo Rūtos Mur, FC Baseball ar „Golden Parazyth“ iki užsienio atlikėjų grojamos lengvos elektronikos. Nors paprastai stengiuosi visada ieškoti ko nors naujo ir neprisirišu prie vieno atlikėjo, atlikėjos ar grupės, bet visada sugrįžtu prie Nick Cave. Jei galėčiau, eičiau ir eičiau į jo koncertus. Tai irgi savotiškas atsipalaidavimo būdas.
– Išėjus iš „Labo ryto“ šiek tiek keisis ir jūsų darbo grafikas, tad galbūt atsiras patogaus laiko kokioms nors veikloms, apie kurias seniai svajojate?
– Laisvo laiko gal nepadaugės, tačiau nebebus dienų, kai po „Labo ryto“ eterio turėsiu lėkti filmuoti reportažo ar atlikti dar kokių kitų darbų. O tai man tikrai nauja. Taigi pagalvoju, jog norėčiau lankyti baseiną.
Visada mėgau vandenį ir viską, kas su juo susiję, patinka plaukioti. Baseiną seniau jau lankiau, tačiau kai pagalvodavau į jį sugrįžti, visada atsirasdavo aibė pasiteisinimų... Turbūt pats metas nebeatidėlioti ir pagaliau to imtis. Turbūt natūraliai po didžiulio naujienų srauto norėsis galvą panardinti po vandeniu.
– Kolegos iš naujienų tarnybos sako, kad net ir per atostogas negali atitrūkti nuo naujienų srauto. Ar jums taip pat tai yra misija neįmanoma?
– Dirbant tokį darbą atitrūkti labai sunku, tačiau per atostogas stengiuosi išsijungti visus naujienų pranešimus, elektroninį paštą ir pan. Kartais ir tokio trumpo atotrūkio užtenka.
Taip pat labai padeda buvimas su draugais. Daugelis jų nieko bendra su žiniasklaida neturi, jiems nesvarbu, kad mane rodo per televizorių, jie nėra taip stipriai įsitraukę ir į tai, kokie neramumai vyksta pasaulyje, taigi galime pasikalbėti apie kiną, sportą ar laisvalaikį. Taip ir atitrūkstu.
Bet man patinka žinoti, kas vyksta ir nejaučiu, kad nuo to vargstu. Tai ir darbo dalis, ir būdo bruožas. Jei ko nors nespėjau perskaityti ar pamatyti, vis tiek surasiu laiko kad ir vėliau paanalizuoti tai, kas vyksta. Per paskutines mano atostogas Italijoje sužinojau, kad iš JAV prezidento rinkimų kovos traukiasi Joe Bidenas. Tuo metu kaip tik buvau pakeliui vakarienės. Ir nieko, po jos ramiai viską perskaičiau. Nesijaučiu nuo to pavargusi.
Visada būsiu jonavietė, o ne vilnietė.
– Ar televizijos veidai, informacinių laidų vedėjai dažnai sulaukia praeivių dėmesio gatvėje ar prekybos centre?
– Žinomumas niekada nebuvo mano tikslas ar planas, galbūt todėl to nei sureikšminu, nei pastebiu. Greičiau draugai ar tėvai, kai grįžtu į Jonavą, pasako, kad kas nors į mane labai įdėmiai žiūrėjo. Maža ką, gal man koks tušas nuvarvėjęs, o juk ir pati eidama gatve stebiu žmonių veidus.
Gal kas nors ir pastebi mane, kartais pasisveikina gatvėje (o sveikintis man labai patinka), tačiau tikrai nesulaukiu per daug įkyraus dėmesio. Jeigu koks nors praeivis pasisveikina ir paklausia, ar galėjo mane šįryt matyti per televizorių, žinoma, mielai patvirtinu ir padėkoju, kad žiūri. Apskritai nesu linkusi eterio žmonių laikyti žvaigždėmis. Tik dirbame savo darbą, o kad mus rodo per televizorių, tik šiokia tokia darbinė aplinkybė.
Man tikrosios žvaigždės yra šiuo metu Lietuvai atstovaujantys olimpiečiai, medikai, mokytojai. Man atrodo, kad jie daro tikrai didelius darbus ir verti sulaukti daugiau dėmesio. Jei dabar mieste prasilenkčiau su Mykolu Alekna, manau, tikrai neatitraukčiau akių ir nevaldomai pasisveikinčiau.
– Paminėjote gimtąją Jonavą, ar lengvai prisijaukinote Vilnių?
– Iš tiesų labai didžiuojuosi tuo, kad esu iš Jonavos, neretai net eteryje tai pakartoju. (Nusijuokia.) Jei kalbame apie ką nors, susijusio su Jonava, būtinai į tai pareplikuoju, perduodu linkėjimų. Visada būsiu jonavietė, o ne vilnietė.
Tiesa, per 12 metų Vilnius tapo mylimiausiu mano miestu – jis yra tobulo dydžio, jame praktiškai viską gali pasiekti per pusvalandį, čia yra daug kultūros, įdomių žmonių, vietų. Kai atvažiuoja bičiuliai iš užsienio, paprastai net nespėju jiems parodyti visko, ką turime įdomaus. Taigi labai jį myliu ir keltis bent kol kas iš jo neplanuoju.
– Artėja naujas TV sezonas, ko jo proga norite palinkėti sau ir LRT?
– Galbūt tiesiog norėčiau palinkėti, kad LRT ir toliau išliktų tarp patikimiausių naujienų šaltinių, kad artėjančių metų iššūkius, rinkimus ar pasaulyje esančius neramumus ir pan., įveiktume kuo sklandžiau ir kad, norėdami sužinoti aktualiausias naujienas, žmonės pirmiausia norėtų įsijungti LRT.
