„Dalis tėvelių labai nustemba, kad jie turės kažką keisti, nes galvoja, kad problema su vaiku, o ne manimi, kodėl aš turiu kažką savyje keisti?“ – LRT.lt pasakoja vaikų psichologė Ieva Kirkilė. Gyvenimas žada saldžią vaikystę ir nelengvą tėvystę. Tačiau ar tikrai vaikystė tokia jau saldi? Psichologė atskleidžia vaiko vidinio pasaulio subtilybes ir padeda suprasti, kada pagalbos reikia tėvams, o kada vaikams, kada vaikui verta apsilankyti pas specialistą ir kaip vyksta susitikimas su psichologu.
– Nuo kokio amžiaus galima kreiptis į vaikų psichologą ar gal net psichoterapeutą?
– Galima kreiptis nuo tada, kai tėveliams kyla paprasčiausių klausimų. Aš mėgstu sakyti, kad geriau kreiptis į psichologą su mažiausiu, galbūt „kvailu“ klausimu, kol tai dar nėra didelė problema. Pavyzdžiui, dažnai pati bendrauju su tėveliais, kurių vaikai 1,5–2 m. Jie kreipiasi dėl paprasčiausių raidos, ugdymo, auklėjimo klausimų. Tame amžiuje vaikai labai imlūs informacijai, todėl natūralu, kad tėvams šiais laikais, turint tiek daug informacijos, yra sunku atsirinkti, kas tinka ar netinka, ir jie pasikonsultuoja su specialistu, koks modelis geriausiai atitinka jų šeimą. Kai vaikai tokio amžiaus, tuomet dirbama su pačiais tėvais.
Su pačiu vaiku darbas gali vykti nuo maždaug 5 m. Jeigu vaikas turi kokių nors raidos sutrikimų, diagnozuotas sutrikimas vaiko raidos centre, tuomet darbas gali vykti ir nuo 4 m., ypatingais atvejais ir nuo 3 m. Dažniausiai psichologai apsiima dirbti su priešmokyklinukais, 6-mečiais. Iki tol dažniausiai psichologas pasirenka dirbti su tėveliais. Tai ir psichologo specifikacija, su kokio amžiaus vaikais jis dirba.
– Kartais mamos ieško psichologų kūdikiams arba labai mažiems vaikams, nes vaikas, pavyzdžiui, dažnai verkia, vėliau būna galbūt ne itin paklusnus. Ar tokiais atvejais iš tikrųjų kūdikiams reikia psichologo, ar patiems tėvams?
– Tėvų nerimas persiduoda vaikams. Vaikai labai empatiškos būtybės, jie labai jautrūs ir reaguoja į tėvų emocijas iki pat mokyklos. Jeigu tėveliams, kai gimsta vaikas, ypač, jei tai pirmas vaikas šeimoje, kyla daug nerimo, jie jaučiasi neužtikrinti, tuomet galbūt verta pasikonsultuoti su vaikų ar suaugusiųjų psichologu. Specialistas nuramintų, kad jie viską gerai daro, kad normalu, jog kūdikis verkia, nes toks kūdikio būdas komunikuoti. Kartais tokią informaciją lengviau priimti, kai ją pasako specialistas iš šono.
– Kokie požymiai, kad iš tikrųjų vaikui, o ne tėvams reikalinga psichologinė pagalba?
– Esminis rodiklis, jeigu vaikui kyla diskomfortas namų arba mokyklos erdvėje, arba tiesiog socialinėje erdvėje. Jis nuolatos jaučia baimę, nerimą, liūdesį ir tos emocijos trukdo kasdieniame gyvenime.
Taip pat į specialistą vertėtų kreiptis, jeigu kyla elgesio problemų. Galbūt jos kyla taip pat emociniu pagrindu. Na, pavyzdžiui, pyktis išreiškiamas mušant kitus vaikus grupėje, agresija kitų atžvilgiu, galbūt ribų peržengimu prieš tėvus, ribų nesilaikymu. Jei vaikas turi valgymo ir miego sunkumų, kai vaikas daug kartų prabudinėja nakties metu, negeba pakankamai valgyti arba valgyti be ekranų ir papildomų dirgiklių, tada irgi vertėtų kreiptis į psichologą pasitikslinti dėl šių iššūkių. Psichologas įvertintų, ar reikia tęsti darbą su vaiku, ar pakanka duoti kažkokių įžvalgų, rekomendacijų tėveliams ir jie patys namų sąlygomis gali užtikrinti ir pakeisti tą būseną.
Emocinės ir elgesio problemos gali būti nuo ikimokyklinukų iki suaugystės. Kalbant apie šešiamečius, jie gali patirti sunkumų mokykloje, pavyzdžiui, motyvacijos mokslams trūkumas, dėmesio stoka, nenoras eiti į mokyklą, sunkumai su bendraamžiais, vaikas nemoka atrasti kontakto su bendraamžiais arba, priešingai, nori, kad viskas būtų pagal jo taisykles, normas.
Gali būti, kad vaikas pradeda tyčiotis arba iš jo tyčiojasi, arba patiria smurtą ugdymo įstaigoje, arba pats smurtauja, arba izoliuojasi ir neina į kontaktą su vaikais, arba kitą vaiką stumia į izoliaciją – tuomet naudinga kreiptis į specialistą, kad jis padėtų suvokti, kodėl vaikas taip elgiasi ir kaip jam padėti, kad vėliau jis galėtų funkcionuoti ugdymo aplinkoje.
Jeigu šeima patiria didelių pokyčių, pavyzdžiui, kraustymasis. Kai kurie vaikai gali labai jautriai į tai reaguoti, kiti gali visiškai nereaguoti. Jeigu vaikas reaguoja ramiai, tuomet viskas gerai, nereikia kreiptis į specialistą. Bet jeigu vaiką kamuoja nerimas, galbūt blogėja mokslų rezultatai, tuomet tai gali būti signalas kreiptis į specialistą paieškoti atsakymų. Gali būti didesnių pokyčių – tėvų skyrybos, žmogaus ar gyvūnėlio netektis. Tai gali sukelti ir vaikams, ir tėvams daug emocijų. Todėl tėvams naudinga pasikonsultuoti su specialistu, kaip tinkamai vaikams perteikti informaciją. O jeigu yra poreikis, specialistai gali dirbti su vaiku, kad padėtų jam priimti gyvenimo pokyčius, esamus jausmus ir gyventi toliau visavertį gyvenimą.
Dar vienas svarbus aspektas – vystymosi sunkumai. Jeigu yra įtarimų dėl dėmesio, aktyvumo sunkumų, autizmo spektro sutrikimų, kitų vystymosi ypatumų, tuomet tikrai galima kreiptis į psichologą, gauti jo įvertinimą ir rekomendaciją dėl tolesnių žingsnelių.
– Kaip atpažinti, kad tai ne psichologinės problemos, o raidos etapas. Pavyzdžiui, kai vyksta trejų metų krizė, kai vaikas piktas ir t. t.?
– Siūlyčiau tėvams pasidomėti, kas yra būdinga kiekviename raidos etape ir jeigu kyla klausimų arba nori būti užtikrintas, kad viskas gerai, kodėl jiems nesikreipus į specialistą? Kad galėtų toliau ramiai gyventi, kad tai raidos etapas.
Nuokrypiai labiau pasireiškia kalbant apie ikimokyklinukus, tad kviesčiau tėvus stebėti savo būseną, kaip aš jaučiuosi su vaiku. Jeigu aš nuolat jaučiu stresą, išsekimą būnant su vaiku arba norisi ilgiau pasėdėti automobilyje, nes žinau, kad namuose laukia vaikas, tuomet galbūt tai yra ženklas, kad patiriu sunkumų ir man reikalingas specialistas, kuris patartų, kaip susidoroti su iššūkiais. Galbūt patiriu konfliktų, galbūt tarpusavyje nesutaria broliai ir seserys, ir mane tai labai veikia. Specialistas gali padėti suvokti, kur yra iššūkis ir kartais pakeitus vieną ar kitą veiksmą, kartais netgi pakeitus sakinį, žodį, požiūrį į situaciją, ji gali kardinaliai pasikeisti.
Kartais tėvams tiesiog pritrūksta tėvystės įgūdžių, nepaisant to, kiek dabar turime informacijos, ta informacija dažnai skirtinga. Aš pati konsultacijose dažnai išgirstu iš tėvų, kad aš domiuosi ir straipsnius skaitau, ir tinklalaidžių klausau, bet nebežinau, kaip elgtis. Mokykloje nemoko, kaip būti gera mama ar tėčiu, gimstame irgi be instrukcijos, kaip užauginti vaiką, o kiekvienas vaikutis dar ir individualus. Tuomet tėvai jaučia, kad jiems trūksta gebėjimo suvaldyti situacijas, gebėjimų bendrauti su vaiku, trūksta žinių, kaip parodyti savo meilę vaikui, dėl to vaikas jaučiasi nemylimas ir netinkamais būdais reikalauja meilės iš savo tėvelių. Tokiais atvejais su psichologo pagalba tėvai gali jausti palaikymą arba specialistas gali padėti atlaikyti iššūkį.
– Ar yra koks nors vaiko elgesys, kuris yra normalus, bet tėvams gali atrodyti nenormalus?
– 5–6 m. vaikai pereidinėja į kitą raidos etapą, išryškėja fantazavimo etapas. Tėvai dažnai klausia, ar čia sutrikimas, nes vaikai taip įtikinamai pasakoja ir išgyvena situacijas. Pavyzdžiui, turėjau situaciją, kai mergaitė pasakojo, kad ją ryte partrenkė automobilis, ji labai smulkiai nupasakojo situaciją, kaip ją partrenkė, kaip važiavo greitoji, kaip ji važiavo į ligoninę, kaip ją tikrino. Aš mačiau sveiką vaiką ir galvojau, kas čia įvyko. Aiškinantis situaciją, kalbant su tėveliais, paaiškėjo, kad mergaitė snūduriavo, pro mašiną pravažiavo greitosios pagalbos automobilis. Vaiko galvytėje pradeda veikti kiti smegenų centrai, vaikas nenori meluoti, sukurti netiesą, bet jis tuo patiki ir tą išgyvena. Tėvai turi rodyti vaikams, kad jie tiki vaikais 100 procentų, bet turi ir įsitikinti, ar informacija teisinga.
Esu sulaukusi tėvų klausimų, ar iš tikrųjų vaikai mokykloje laksto su peiliais. Paaiškėjo, kad vaikai su plastilinu darė darbelius ir naudojo plastikinius peiliukus, skirtus plastilinui, bet vaikai pasakoja, kaip kovojo su peiliais pamokų metu. Turime vaikais patikėti, bet pasitikrinti sau, kas įvyko, kad nepultume kviesti vaikų teisių tarnybų, bet pasiaiškintume, kas iš tiesų įvyko. 5–7 m. vaikams yra ypatingas fantazavimo laikotarpis.
5 m. vaikų tėvai dažnai klausia dėl sapnų. Šiame amžiuje vaikai pradeda dažnai sapnuoti košmarus, kas yra pakankamai dažnas ir normalus reiškinys. Tokiu būdu jie mokosi išlieti emocijas, nes per dieną patiria intensyvų krūvį ir vaikai mokosi su tuo išbūti. Košmarų sapnavimas nereiškia, kad vaiko gyvenime vyksta kažkas katastrofiško, bet tėveliams tai tikrai sukelia nerimo.
Dar galėčiau paminėti kandžiojimąsi. 3 m. vaikams normalu kandžioti, aišku, vaiką turime mokyti, kad tai nėra tinkama, kad kandame obuoliuką, o draugų, tėvelių nekandame. Bet pats procesas – bandyti kąsti – yra normalu. Tai nereiškia sutrikimo ar kažko panašaus. Žinoma, gali būti visaip, bet tuomet reikia žiūrėti holistiškai, neatsižvelgti tik į vieną bruožą.
Dažnai visuomenėje girdime apie autizmo spektro sutrikimus. Todėl dabar tėveliai sutrinka, jeigu vaikas būna pedantiškas, mėgsta sudėlioti daiktus tvarkingai, pagal dydį sudėlioti ar pan. Tai, jeigu mano vaikas yra tvarkingas, dar nereiškia, kad jam yra autizmo spektro sutrikimas. Tai reiškia, kad tiesiog galbūt vaikas taip jaučia saugumą, yra matęs tokį pavyzdį ir jam patiko, o gal perskaitė pasaką apie netvarkos nykštuką ir bijo, kad prapuls daiktai, jeigu jis jų tinkamai nepasidės. Visada sakau, kad reikia atsižvelgti į bendrą kontekstą, kas vyksta vaiko gyvenime ir nesifokusuoti ties vienu įvykiu ar bruožu gyvenime.
– Jeigu pastebi, kad vaikas linkęs fantazuoti arba meluoti, kaip reaguoti?
– Jeigu kalbame apie vyresnius nei 5–7 m. vaikus, tuomet reikia kalbėti apie pasitikėjimą, kad tikiu tavimi ir pasitikslinti su vaiko aplinka. Jeigu kalbame apie raidos etapą, kai vaikui būdingas fantazavimas, tėveliai turėtų be pašaipos į vaiką pasigilinti, kas vyko, pasidomėti daugiau, kaip vaikai reagavo, mokytoja, kas vyko. Jeigu mums kyla klausimų, ar tai tiesa, tuomet nereikia pulti vaikui sakyti, kad tuoj paskambinsiu mokytojai paklausti. Kaip tik, kai vaikas negirdės, tuomet reikėtų kreiptis į mokytoją ir atsargiai pasidomėti, kaip viskas vyko iš kito žmogaus perspektyvos. Jokiu būdu nenumenkinti vaiko nuomonės, pasakojimo, nenužeminti vaiko, kad ir kokio amžiaus bebūtų.
Dažnai girdžiu, kad tėvai sako, kad čia vaikiškos problemos, kad sužinotų, ką reiškia tikros problemos... Iš tikrųjų vaiko pasaulyje, jo suvokime jo ledai ar čiulpinukas, nukritęs ant žemės, gali būti pati didžiausia problema jo pasaulyje, ji gali būti pati skaudžiausia ir labiausiai jį paliečianti. Jis tą gali išgyventi taip pat skaudžiai, kaip suaugęs žmogus išgyvena žmogaus netektį. Todėl labai svarbu, kad mes, kaip tėvai, ugdytojai, nenuvertintume vaiko išgyvenimo vaizdo.
– Esu girdėjusi, kaip nuoširdžiai vaikai jaudinasi ir kenčia dėl savo problemų. Mums tikrai sunku suvokti jų didelį skausmą dėl, mums atrodančių, menkaverčių dalykų. Kas apsunkina jų galvytes?
– Jie dar turi daug papildomų lūkesčių. Šiais laikais viena iš problemų, ką matau vaikuose, nesėkmės baimė. Dėl to gali būti daugybė priežasčių. Bet iš principo vaikai nori atitikti tėvų lūkesčius, jie nori įtikti tėvams, jie mato tėvus kaip tobulus asmenis ir užsideda sau tokius lūkesčius, kad turi būti tokie patys. O normalu, kad augdamas daug ko nemoku, nesuprantu, daug kas nepavyksta. Ir jeigu aš nebandysiu, tiesiog netobulėsiu ir netvirtėsiu. Tada atsiranda įvairių sunkumų visai nebandyti, o gal aš būsiu atstumtas, nepriimtas. Vaikų galvytėse daugybė minčių verda. Į jų pasaulį kartais nepaprasta pakliūti.
– Tėvų noras būti supertėvais kenkia vaikams?
– Klausimas, kas yra supermama ar supertėtis? Ar tas, kuris už vaiką viską padaro, būna tobulas, viską sužiūri? Ar tai žmogus, kuris atliepia vaiko poreikius, parodo meilę, kaip vaikui reikia, ir sukuria sąlygas augti ir vystytis tinkamomis sąlygomis. Nes šiais laikais pastebiu, kad vaikams labai trūksta savarankiškumo. Tėvai iš rūpesčio nori padėti savo vaikui, bet išeina, kad vaikučiai nustoja stengtis patys, galvoja, kam jiems kažką daryti patiems, jeigu, pavyzdžiui, lovos vis tiek geriau nepaklos nei mama ar tėtis. Vis tiek tėvai geriau padarys. Kartais vaikams reikia laiko ir nuoseklumo, galbūt 50 kartų padaryti tą patį veiksmą, kol vaikui išeina.
Susitikimas su psichologu / psichoterapeutu
– Kaip vaiką paruošti pirmam vizitui su psichologu ar psichoterapeutu?
– Priklauso nuo vaiko amžiaus. Pirmas pokalbis dažniausiai vyksta tik su tėvais, įsivertinti, kokios problemos, ar šeima ir psichologas galės atliepti vienas kitą. Jeigu nusprendžiama, kad toliau bendradarbiausime, tuomet antras susitikimas jau vyksta su vaiku.
Tėvai vaikui gali sakyti, kad susitinka su drauge. Aš save vadinu vaikų drauge. Vaikui galima pasakyti, kad namuose apie viską galima kalbėtis, dalintis, bet čia bus draugė, su kuria tu galėsi turėti savo paslapčių. Svarbu, kad ir tėveliai, ir vaikai suprastų, kad tai intymi erdvė, kad ta informacija liks tarp psichologo ir vaikučio. Kartais patys vaikai sako, kad esu jiems kaip gyvenimo treneris. Nes ikimokyklinukams, pradinukams žodis „psichologas“ dar nėra aiškus. Galima pasakyti, kad per žaidimus, piešinius, lipdymus jūs galėsite bendrauti ir kiek norėsi, galėsi pasipasakoti. O po to jau pats specialistas prisistato vaikui ir mezga kontaktą.
Nuo 5 klasės vaikai jau žino, kas yra psichologas. Būna, kai tėvai nori, kad vaikas paauglystėje eitų, bet vaikai nenori. Tuomet svarbu dirbti su visa šeima, kartais reikia turėti šeimos ir atskiras sesijas. O kartais pakanka susitikti atskirai. Bet galima įvardyti, kad noriu, kad turėtum žmogų, kuriuo galėtum pasitikėti ir išspręsti klausimus, kurių mes negalime išspręsti, galbūt tas žmogus galės tave palaikyti.
– Kaip vyksta psichologo / psichoterapeuto sesija su vaiku? Jau užsiminėte apie piešinius, žaidimus, tad tikriausiai susitikimas su vaiku atrodo kitaip, nei tuomet, kai susitinka ir kalbasi du suaugusieji?
– Su ikimokyklinukais ir pradinukais susitikimas tikrai nevyksta kaip su suaugusiais, nes vaikas negebėtų priimti tos informacijos. Dažniausiai tai vyksta per žaidimą, per kitus pasirinktus metodus. Kartais vaikai atsiliepia, kad mes tik žaidžiam su psichologu. Iš principo psichologo tikslas ir yra per žaidimą padėti suvokti, kaip veikia socialinės normos, padėti suvokti šeimos diegiamas vertybes, kaip su emocijomis tvarkytis. Vaikai daug imlesni žaidimams ir tokiu būdu daug lengviau įsisavina informaciją. Su vyresniais vaikais irgi skatinu nebijoti žaidimų, net paaugliai linkę įsitraukti į žaidimus. Bet reikia žiūrėti, kaip vaikas nori bendrauti, kartais vaikai linkę piešti ir jų piešinys gali pasakyti daug daugiau nei jų turimas žodynas. Tai individualus darbas, bet su vaikais tikrai dirbama daug daugiau per žaidimą, vaidinimus, piešinius, darbelius, kad vaikas galėtų save išreikšti.
– Suaugę gali nuspręsti, kad jiems nepatinka specialistas. Rinktis kitą. O kaip parinkti tokį, kuris tiktų ir patiktų vaikui? Kaip žinoti, kad tikrai netinka specialistas, o ne kad vaikas tiesiog nenori psichologo?
– Vaikai kartais daug paprastesni, atėjau, pabuvau ir aišku, noriu ar nenoriu. Per pirmus susitikimus dažniausiai vaikai pajaučia, tinka ar netinka. Svarbu, kad tėvai atlieptų tą poreikį. Aš ir tėvams, ir vaikams sakau, kad po pirmo karto apgalvokite, įsivertinkite, ar tinka, ką sakau, ką įvardiju. Jeigu tinka, tuomet kitą kartą susitinkame su vaiku, ir jam sakau, kad jis turės apsispręsti, ar jis norės su manimi tęsti darbą ir viskas gerai, jeigu nenorėsi, bet turi tą pasakyti tėveliams. Būna tėvai puola skambinti, sakau, kad dar palaukite, įsivertinkite.
Žinoma, terapiniame procese būna momentų, kai vaikas sako nenoriu, nes psichologas pajudino skaudamas vietas ir vaikui pasidaro nebemalonu. Svarbu suprasti, kad darbas su psichologu yra banguojantis. Gali būti, kad vaikas išeina džiugus, o gali būti nuosmukių, kai pasireiškia neįprasta elgesio maniera, emocijos sustiprėja, nes išjudina vaiko vidinį pasaulį. Arba vaikas sukonfliktavo su psichologu, nes psichologas nubrėžė ribas ir vaikui nepatiko tos ribos. Dažnai dar pradžioje tėvus įspėju apie tai, bet kad po tokių įvykių dar bent kartą reikia susitikti su vaiku aptarti, kas įvyko. Vaikas dažniausiai nebenori, nes jam būna labai nemalonu. Bet mes tada aptariame ir po kito susitikimo, kai išsiaiškiname, vaikas gali nuspręsti, ar tęsti darbą, ar ne. Kad tėvai, jeigu tai ne pirmas ar antras toks susitikimas, nepabėgtų po pirmo nemalonaus potyrio, kad vaikui parodytų, kad problemos sprendžiamos ir galima apie jas kalbėtis, spręsti.
Aš pati šiemet turėjau vaiką, kuris pasielgė netinkamai, aš nubrėžiau ribas, neleidau jam peržengti nubrėžtų ribų, mes dar porą kartų susitikome, bet jam buvo per sunku tęsti, nes jam likęs sunkus jausmas. Todėl sustabdėme susitikimus, kol jis vėl bus pasiruošęs tęsti kontaktą.
– Jeigu vaikui niekas netinka, ar verta ieškoti toliau žmogaus, kuris tiks, ar kažkas ne taip su vaiku?
– Priklauso nuo vaiko specifikos. Jeigu vaikas vengia kontakto, naujų patirčių, žinant vaiko situaciją, galima susitarti, kad nueisime 5 kartus ir žiūrėsime, ar tinka, ar ne. Bet jeigu vaikui tai nėra būdinga ir vaikas nenori eiti, tuomet reikėtų paieškoti kito žmogaus, kuris geriau galėtų atliepti vaiko poreikį.
– Gali būti, kad tėvai bijo vesti vaiką pas psichologą, nes sužinos, kad jam viskas gerai ir problema ne vaike, o juose?
– Tikrai taip. Dažnai girdžiu iš tėvelių, kad atvedžiau vaiką ir „sutvarkykit“ jūs jį. Aš visada sakau, kad aš nesutvarkysiu, kad jeigu norite kažką keisti, galėsime kartu ieškoti būdų, ką keisti šeimoje. Dalis tėvelių labai nustemba, kad jie turės kažką keisti, nes problema su vaiku, o ne manimi, kodėl aš turiu kažką savyje keisti, jeigu su vaiku problema?
Jeigu vaikui kyla iššūkių, sunkumų, tai tikėtina, kad ne tik nuo vaiko priklausys daug dalykų. Nes psichologas kartą per savaitę susitinka, o tėvai septynias dienas. Jei jie nepriims kažkokių rekomendacijų, vaiko pokytis gali pasirodyti po labai ilgo laiko. Jei tėvai linkę priimti inovacijas, paeksperimentuoti, tikėtina, kad vaiko savijauta gali daug greičiau pasikeisti.
