Kompiuteriniai žaidimai – vienas populiariausių laisvalaikio praleidimo būdų, tačiau visuomenėje dažnai diskutuojama apie neigiamas šios veiklos pasekmes. LRT.lt laidoje „Nepriklausomybės“ Nerijus Žimantas, dar žinomas kaip XpegASAS, pasakoja, kaip žaidimai iš mėgstamo užsiėmimo tapo sėkminga karjera ir neatsiejama gyvenimo dalimi. „Vienu metu transliacija atnešė daugiau pajamų nei vienas atlyginimas“, – tikina Nerijus.
Kompiuteriniai žaidimai gali padėti pasijausti daug galinčiais, o tai – vienas svarbiausių žmogaus poreikių. Taip pat kompiuteriniai žaidimai duoda galimybę pabėgti nuo realaus gyvenimo, stresinių situacijų ar neigiamų emocijų, suteikia laikiną kontrolės, pasiekimų ir emocinio reguliavimo jausmą.
Gerai pabaigęs pirmąjį studijų kursą, Nerijus iš tėvų kaip paskatą gavo dovanų kompiuterį. Būtent tada prasidėjo tuomet dar studento pažintis su kompiuteriniais žaidimais.
„Pamenu, būdavo pirma paskaita, tada penkta ir septinta – labai daug „langų“. Dirbti tokiu grafiku normaliai negalėjai, tačiau tą laiką norėjosi praleisti prasmingai. Draugai parodė, kad yra toks dalykas kaip kompiuteriniai žaidimai. Man nepatiko žaisti prieš kompiuterį, o patiko tai, kad galėjai tiesiogiai varžytis su kitais žmonėmis. Veikiausiai jutau poreikį, norą varžytis su kitais“, – pasakoja kompiuterinių žaidimų entuziastas XpegASAS.
Vilniaus universiteto (VU) neuromokslininkė profesorė Valentina Vengelienė sako, kad žaidimai, į kuriuos taip nesveikai įsitraukiama, visada yra internetiniai, o žaidėjai žaidžia grupėmis. Vadinasi, aiškina ji, socialinis bendravimas turi būti komponentas.
„Mes visi esame priklausomi nuo socialinės sąveikos, nes mes – socialiniai gyvūnai. Tai reiškia, kad šitas komponentas yra privalomas ir yra mūsų natūralus atpildas, – aiškina VU profesorė. – Tai, ką mes darome, irgi yra svarbu. Dažniausiai reikia dėl kažko kovoti, išgyventi – turi būti susimuliuota išgyvenamumo situacija arba kova už būvį. Tai greičiausiai iki tokio lygio įtrauks būtent tokie (socialinio bendravimo – LRT.lt) žaidimai, nuo kurių mes tapsime priklausomi.“
Profesorės žodžius patvirtina ir Nerijus. Laidos herojus paaiškina, kad žaidime bendradarbiavimas yra ypač svarbus.
„[...] Turėjom klane 36 žmones, su kuriais kartu žaisdavome [...] Tris paras tie 36 žmonės nėjo miegoti, – sako kompiuterinius žaidimus neatsiejama gyvenimo dalimi vadinantis pašnekovas. – Buvau klano lyderis. Tai komandinis žaidimas, turėjome bendrą tikslą. Vienas, kaip ir gyvenime, nieko daug nepadarysi. Tas bendruomeniškumas ir noras kitam padėti, stengtis dėl savo ginklo brolio, atiduoti paskutinį miego lašą skatindavo ilgai pasėdėti prie kompiuterio.“
Psichologas Dominykas Šimkus sako, kad kompiuterinių žaidimų žala greitai pasimato tuomet, kai jais nesaikingai piktnaudžiaujama. Pasak jo, nesaikingai praleistas laikas prie kompiuterinių žaidimų slopina vadinamąjį migdolinį kūną, kuris atsakingas už žmogaus emocijas.
„Žmogus sunkiau susigaudo savo jausmuose. Po pažaidimo sunkiau išjausti savo emocijas bei sunkiau suvokti, kaip apskritai jautiesi. Reikia tam tikro laiko atsigauti, kad vėl grįžtum į savęs pajautimą. Kadangi žaidimai suteikia labai daug malonumo, išsiskiria daug dopamino, paskui kitos veiklos pasidaro nebe tokios malonios, nebesuteikia tiek pasitenkinimo, kiek galėtų suteikti“, – dėsto psichologas.
Nerijus pabrėžia, kad aistra vaizdo žaidimams ir transliacijoms prasidėjo nuo noro varžytis. Kompiuteriniai žaidimai, sako laidos herojus, yra tarsi bėgimas nuo realybės.
„Tačiau aš nebėgau nuo realybės. Aš turėjau didelį pergalės troškulį ir norą nugalėti. Mes visi esame nuo kažko priklausomi, bet priklausomybės juk nebūtinai turi kenkti gyvenimui“, – įsitikinęs N. Žimantas, didesne žala laikantis savaitgalio pasilinksminimus ir alkoholio vartojimą.
Lietuvos žaidimų kūrėjų asociacijos (LŽKA) vadovas Gediminas Tarasevičius pastebi, kad kompiuteriniai vaizdo žaidimai tampa sparčiai populiarėjančia karjera. Pasak jo, profesionalui žaidimas yra darbas, dar vadinamas e. sportu.
„Jei kalbame apie profesionalus, kurie uždirba iš žaidimų, tai jų veiklos negali traktuoti kaip priklausomybės. Ar galime traktuoti darbą, įstatymais apibrėžtą aštuonių valandų dieną kaip priklausomybę? Ne, tai yra skirtas laikas, kuriame turi kurti vertę. [...] Tai yra reali dvidešimt pirmojo amžiaus profesija“, – nusistovėjusį neigiamą požiūrį į uždarbį iš kompiuterinių žaidimų keičia LŽKA vadovas.
Vienu metu, pasakoja laidos herojus, žaidimo transliacija atnešė daugiau pajamų nei vienas darbo atlyginimas. Nors Nerijus džiaugiasi, kad vaizdo žaidimai padėjo jam užsidirbti, vaikinas neneigia, jog nuolatinis transliavimas turėjo ir savų minusų.
„Dirbau paprastą darbą nuo aštuonių ryto iki penkių vakaro. Kol važiuodavau autobusu namo, pamiegodavau, – prisiminęs šypsosi N. Žimantas. – Grįžęs galvodavau, jog eisiu miegoti, bet užkliūdavau už to kompiuterio Power mygtuko ir... trūkt už vadžių, vėl iš pradžių – net nepastebėdavau, kad jau septinta ryto ir reikia vėl spėti į autobusą ir vykti į darbą. Autobuse užmigdavau ir ties paskutine stotele būdavo posūkis, tai nuo jo atsibusdavau ir išlipęs eidavau į darbą. [...] Vienu metu buvo, kad bendras miegojimo laikas per savaitę truko vos 10 valandų.“
Nerijus pasakoja, kad jo pomėgio nesupranta nei mergina, nei tėvai. Su drauge teko išsiskirti, o tėvų priekaištams dėl nuolatinio sėdėjimo prie kompiuterio vyras iš dalies pritaria.
Visas pokalbis apie kompiuterinius žaidimus – LRT.lt laidos „Nepriklausomybės“ įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius
