Animatore dirbusi, o dabar pradinukus Žiežmarių gimnazijoje mokanti Neringa Ašmenaitė-Bukelė, sako, kad jei viduje kirba bent menkiausias noras išbandyti mokytojo profesiją, tą būtinai ir reikia padaryti. Su mokytoja Neringa pasikalbėjome apie šiuolaikinius vaikus ir ryšį su jais.
„Mokytoja nuo rugsėjo“ – taip socialiniame tinkle pasivadinusi tūkstančius sekėjų turinti pradinukų mokytoja Neringa. Trečią rugsėjį mokykloje skaičiuojanti mokytoja į klasę atėjo iš kitos srities – dirbo animatore, tačiau sako, visada žinojusi, kad bus mokytoja.
„Reikėjo pasimatuoti, pasibandyti kitur ir įsitikinti, kad niekur kitur šiuo metu geriau nėra, kad turi būti čia. Paskatino ir karantinas, kuris atėjo ir pasakė, kad aš nebegaliu dirbti savo darbo“, – pasakoja tuo metu pedagogiką studijavusi Neringa.
Ji grįžo į savo mokyklą – ji Žiežmarių gimnazijos abiturientė. Po pedagogikos studijų lietuvių kalbos mokė penktokus, tačiau nusprendė, kad darbas su pradinukais arčiau širdies.
„Man nereikėjo ieškotis darbo. Kai rajone sužinojo, kad aš jau baiginėju studijas, – pakvietė. Iš tiesų dabar tai patiria visi mokytojai: mums nereikia ieškoti, mes galime rinktis. Darbą susirasti lengva“, – tikina pašnekovė.
Ji sako studijuodama supratusi, kad jos darbe svarbiausia bus santykis su mokiniais – nes kai yra tikras, nesuvaidintas ryšys, lengviau mokytis ir mokyti. „Viena mergaitė pasakė, kad norėtų mokytis mano klasėje, tačiau mano mokiniai jai pasakė, kad reikėtų labai daug dirbti.
Pamaniau, kažką darau gerai, jei jie tai supranta. Ir jie iš tiesų daug dirba“, – šypteli pedagogė.
Neringa su antrokais sutarusi, kad jie mobiliųjų telefonų mokykloje neturės. Todėl per pertraukas vaikai žaidžia, dūksta, pasipyksta ir, svarbiausia, bendrauja.
Beje, N. Ašmenaitė-Bukelė, neįsivaizduoja savęs dirbančios didelėje klasėje – turi tik 15 mokinių. „Vadinasi, aš galiu prie kiekvieno prieiti, aš galiu kiekvienam skirti dėmesio, aš galiu atliepti kiekvieno poreikį ir klasė gali būti iš visų mūsų poreikių“, – džiaugiasi ji.
Smalsūs, talentingi, atsakingi, pareigingi, emociškai raštingi ir empatiški – tokius savo mokinius mato Neringa. Tiesa, vienija ir mokinius iš visos Lietuvos – vakarais visus norinčius ji kviečia skaityti – subūrė skaitaliukų chorą. Šie užsiėmimai nemokami.
„Susijungiame ir skaitome. Nebūtinai kažkokią knygelę, nebūtinai kažką meniškai vertingo. Tiesiog. Svarbu, kad jie patirtų skaitymo malonumą. Net jei vaikai neskaito, o tiesiog klausosi, jis vis tiek yra įsitraukęs. Taip pažaisdami, pajuokaudami mes nuo 19.20 skaitome ir taip atsiranda įprotis“, – neabejoja pedagogė.
Po poros metų, Išleidusi ketvirtokus, ji planuoja pailsėti. Sako norinti auginti savo vaikus, nedirbdama mokykloje. Tiesiog sako nemokanti dalyti širdies: „Dabar šitie 15 mokinių yra kaip mano vaikai, kiekvienas iš jų man rūpi, už kiekvieną aš laikau kumščius, žinau, ką kiekvienas veikia po pamokų.
Mes palaikome tokį artimą ryšį, kad man jie iš tiesų rūpi“, – pasakoja mokytoja Neringa, pridurianti, kad jei kam nors norisi išbandyti mokytojo darbą, tai reikia ir padaryti, geriausia – prieš tai padirbėti kitose srityse bei turėti patirties. Ir tik nemanyti, kad dirbti bus labai lengva.
Visas pokalbis – laidos reportaže.
