Vyriausia dar dainuojanti Lietuvos estrados solistė Lilijana Ablėnaitė vasario 7-ąją pasitinka 90-mečio jubiliejų. Ji vis dar dainuoja su savo įkurto ansamblio moterimis, nors jo vairą jau yra perleidusi. „Daug pragyventa“, – LRT.lt sako daugybę skirtingų veiklų išbandžiusi ir daugybę iniciatyvų pradėjusi solistė. Šiandien jos dienos bėga ramiau, bet ji vis dar aktyviai domisi pasaulio aktualijomis ir stengiasi nepraleisti krepšinio rungtynių transliacijų.
Su vyriausia Lietuvos estrados soliste L. Ablėnaite ir jos įkurto ansamblio „Volungė“ dainininkėmis susitikome repeticijų salėje – likus kelioms dienoms iki Lilijanos 90-mečio jubiliejaus čia vyko pasiruošimas jos gimtadienio šventei-koncertui Antavilių pensionate, kur dainininkė gyvena pastaraisiais metais. „Tikiuosi, bus ir šokių“, – geros nuotaikos nestokojo jubiliatė, savo kūrybos dainas traukusi drauge su ansamblietėmis.
Nors Lilijana dabar ansamblio vairą yra perleidusi, kiekviena proga pabūti drauge ir susitikti teikia didžiulį džiaugsmą. Juolab kad moterys jos visada laukia ir visada labai šiltai priima. Ir šįkart atvyko su pačių keptais pyragais ir skanėstais.
„Praėjusiais metais per Lilijanos gimtadienį taip pat buvome nuvykusios padainuoti, buvo šventė visiems pensionato gyventojams“, – džiaugėsi „Volungės“ moterys. Šiemet jubiliatės skambučio jos sulaukė likus porai mėnesių iki šventinės dienos.
„Gražus gimtadienis, daug pragyventa. Viską po truputį dariau, ką suspėjau – suspėjau“, – LRT.lt sakė 90-metį pasitinkanti L. Ablėnaitė. O suspėta nemažai – su gastrolėmis apkeliauti tolimi kraštai, išleista muzikinių plokštelių, parašyta eilių, keturios knygos ir netgi tapybos darbų albumas, mat garsi solistė gali pasidžiaugti didžiule talentų puokšte.
Komjaunuole netapo: šeimos patirtys išugdė patriotizmą
1934 m. Kaune gimusios L. Ablėnaitės vaikystė nebuvo labai lengva, šeimai teko patirti persekiojimą. Dainininkės tėvas buvo pasodintas į Lukiškių kalėjimą, vėliau ištremtas į sovietinius lagerius. Mokytoja dirbusi motina likusi su dviem dukromis slapstėsi visoje Lietuvoje – gyveno ir Kaune, ir Kretingoje, ir Klaipėdos rajone, padėjo partizanams ir rezistentams.
„Visa mano šeima buvo labai dideli patriotai, mes su sese taip pat patriotėmis užaugome. Šitaip su tėčiu pasielgta, nors jis buvo nekaltas... Taigi nuo mažumės mums buvo svarbi Lietuva ir lietuvybė, nestojau į jokius pionierius ir komjaunuolius. Reikėjo turėti stuburą, bet kaip kitaip...
Todėl gyvenimas lengvas nebuvo, atrodo, visada reikėjo gintis nuo sovietinių baisumų, bet kito pasirinkimo nebuvo, – prisiminimais dalijosi L. Ablėnaitė. – Aš ir dabar daug naujienų skaitau, seku, kas dedasi pasaulyje. Kad tik vėl karas neužslinktų. Labai seku, kas dedasi Ukrainoje, man labai rūpi. Tokiems dalykams negali likti abejingas. Jei tik galėčiau, atrodo ir aš dar kažką daryčiau – norisi kažkaip dar labiau palaikyti ukrainiečius.“
L. Ablėnaitės patriotizmo jausmas vėliau nugulė ir į jos eiles bei dainas – „Žalgiris“, „Loretai Asanaviūtei“ ir kitose. 1991-ųjų sausį L. Ablėnaitė tris savaites aktyviai dalyvavo ginant Aukščiausiąją Tarybą, už tai apdovanota Sausio 13-osios medaliu.
Per atsitiktinumą pasirinkusi sporto studijas, jo aistroms neabejinga iki šiol
Tiesa, nors išgarsėjo kaip dainininkė, L. Ablėnaitė po mokyklos buvo pasukusi į sportą. Kaip pati pasakojo, muzika buvo jos svajonė, tačiau muzikos mokyklos baigusi nebuvo.
Ir nors visada gerai mokėsi ir galėjo stoti kur panorėjusi, nusprendė pasirinkti sportą, nes juokėsi, kad ten buvo ją labai žavėjęs jaunuolis. Kūno kultūros institutą ji baigė 1955-aisiais. „Bet kadangi nestojau į komjaunimą, po baigimo buvau išgrūsta į tolimiausią užkampį. Tik vėliau pavyko gauti darbą Panevėžyje“, – atsiduso ji.
Ten ji treniravo Panevėžio vyrų tinklinio komandą, vėliau sugrįžo į Kauną, kur dėstė Lietuvos veterinarijos akademijoje ir taip pat treniravo vyrų tinklinio komandą. „Po to sugalvojau, kad dar jauna ir reikia dar pasimokyti“, – juokėsi ji, prisimindama, kaip įstojo į Kauno politechnikos institutą, kur studijavo ir žaidė Kauno „Žalgiryje“ bei Lietuvos tinklinio rinktinėse. Ir dabar ji nepraleidžia jai įdomių rungtynių, net ir mūsų pokalbiui ritantis į pabaigą ji žvilgtelėjo į laikrodį ir apsidžiaugė, kad į dar spės pasižiūrėti „Žalgirio“ rungtynes „Eurolygoje“. „Negaliu praleisti, juk labai svarbu“, – šyptelėjo ji.
Brangiai kainavusi svajonė dainuoti – po gastrolių vos išsikapstė
Būtent studijų Kaune metais buvo atrastas ir Lilijanos muzikinis talentas. Politechnikos institute vykusiame studentų festivalyje pasirodė ir L. Ablėnaitė su scenos partneriu. Juos išgirdo „Estradinių melodijų“ atstovas ir atlikėja buvo pakviesta į Filharmonijai priklausiusį ansamblį, kuriam tuo metu vadovavo Juozas Tiškus. „Tai buvo labai žinomas ir geras ansamblis, taigi labai apsidžiaugiau ir pasiūlymo neatsisakiau“, – pasakojo ji.
Tiesa, atlikėja prisiminė, kad nors kolektyve buvo noriai priimta, krūvis ansamblyje buvo nemenkas, tad vokalo nestudijavusi atlikėja stokodama reikiamų žinių greitai nuvargino balsą. Skaudžiai atsirūgo ir gastrolės po Tarybų Sąjungą.
„Išvykome keliems mėnesiams. Atsimenu, buvo jau vėlyvas ruduo, šalta, o mes dainavome atvirose arenose Kaliningrado srityje. Man tekdavo po penkias dainas dainuoti ir dar pakartoti. Daug. Kadangi būdavau apsirengusi lengviau, peršalau, prisikabino ir plaučių uždegimas. Pusmečiui atguliau į ligoninę. Jau niekas nebegalvojo, kad iš manęs kas bus, kad išgyvensiu, bet mama su gydytoja mane ištraukė iš tos ligos“, – nelengvą metą prisiminė L. Ablėnaitė.
Išėjusi iš ligoninės atlikėja sukūrė šeimą, dar dainavo su „Estradinėmis melodijomis“. Gerbėjai ją mylėjo, jos populiarumą liudija ir tai, kad 1968 m. įrašytą plokštelę Vilniaus plokštelių studija išleido rekordiniu tiems laikams 33 tūkst. tiražu, vėliau pakartotu net 3 kartus.
Veiklumas veržėsi per kraštus – nulipusi nuo scenos save dalijo skirtingoms veikloms
Su laiku aktyvios moters gyvenime atsirado ir daugiau veiklų – dirbo įvairų kultūrinį darbą, dalyvavo visuomeninių organizacijų veikloje, buvo įkūrusi keletą folkloro ansambliukų, 1988 m. – ir pirmąjį Lietuvoje partizanų dainos ansamblį „Salvė“. Po trejeto metų buvo įkurta Vilniaus „Bočių“ bendrija, kurios pirmąja pirmininke buvo išrinkta būtent Lilijana.
Subyrėjus „Salvei“ ji įkūrė „Volungės“ ansamblį, kurio neapleidžia, nors jam nebevadovauja. „Netrumpai vadovavau savo ansambliams“, – prisimindama savo veiklas atsiduso L. Ablėnaitė, „Volungės“ vadovės pareigas dabar perleidusi meno vadovei Saulutei Eidukonytei ir Liudvikai Vitienei.
„Buvo ištikęs insultas, nelengvai iš jo kapsčiausi, bet išsikapsčiau. Taigi į kiekvieną repeticiją dabar neužeinu, bet kartais apsilankau ir dar padainuoju“, – patikino 90-mečio jubiliejų pasitinkanti atlikėja, dar praėjusią vasarą dainavusi ant scenos. „Taip užsiplieskė, užsispyrė, kad visą vasarą repetavo, kad galėtų su dar viena „Volungės“ atlikėja ir dviem muzikantais pasirodyti ant scenos“, – LRT.lt pasakojo L. Vitienė. Ji pridūrė, kad L. Ablėnaitei labai rūpi ir ansamblio veikla, ji vis ragina nesustoti ir nesubyrėti.
„Volungės“ žavisi Lilijanos veiklumu ir charizma
Kolektyvo moterys sakė estrados legendą labai mylinčios, gerbiančios ir negalinčios nesižavėti jos veiklumu bei nesenkančiomis idėjomis. „Tai moteris su charakteriu, bet ir su labai gera širdimi. Atkūrus nepriklausomybę ji buvo sumaniusi daug labai gražių iniciatyvų. Ji negalėjo likti abejinga, tad rūpinosi vargstančiais, virdavo jiems sultinį, kad galėtų pamaitinti, po to išgvildeno senjorų tarpusavio pagalbos idėją“, – apie veikliąją Lilijaną pasakojo L. Vitienė.
Pati Lilijana vis šypteli, kad visad buvo nekantri, tad jei ką sumanydavo, iškart imdavosi įgyvendinti. Taip atsirado ir visos jos iniciatyvos, ir ansambliai, ir piešti pradėjo. Dar prieš pandemiją L. Ablėnaitė sukosi veiklose, dar ir automobilio vairo iš rankų nebuvo paleidusi. „Dar prieš karantiną sėsdavo prie automobilio vairo. Pamenu, kad iš pasirodymų mane ir kitą pakeliui būdavusią ansamblio narę parveždavo namo. Tiesa, vairuodavo labai drąsiai, kartais net baisoka būdavo“, – nusikvatoja Gileta.
Ansamblietės galėtų ilgai pasakoti apie L. Ablėnaitės sumanymus ir idėjas, tačiau dažniausiai tiesiog džiaugiasi galėjusios su ja susitikti ir ją pažinti. „Didžiulė laimė, kad mano gyvenime atsirado šis ansamblis ir galimybė susipažinti su gerbiama Lilijana. Didelė garbė susipažinti, pabūti ir kartu padainuoti“, – pasakojo „Volungės“ narė Marytė.
Jai antrino ir Irena, ji sakė, kad L. Ablėnaitė išties neeilinė asmenybė: „Labai įdomi, gebanti viską sustyguoti, labai ištverminga. Ji visad buvo labai pakanti žmonėms ir skirtingiems jų charakteriams, bet taip pat ir labai reikli. Tačiau turbūt kitoks žmogus ir negalėtų vadovauti ansambliui.“
Klausydamasi ansamblio narių pasakojimų Lilijana kukliai šypsojosi ir su nekantrumu laukė savo šventės. „Tik norisi, kad mano pradėti darbai nenunyktų...“ – atsisveikindama pridūrė legendinė L. Ablėnaitė.
Iš LRT archyvų:
