Psichiatras Jaunius Urbutis teigia, kad gydo ne vaistai, o bendravimas. Gydytojo sritis yra darbas su priklausomybių turinčiais žmonėmis. Psichiatras sako, kad su jomis kovoti nereikia, nes šio karo nelaimėsi. „Tam, kad pasiektum vaiko, ypač paauglio, širdį, vienas iš metodų pasakyti, kad bet kokiu atveju finalinį pasirinkimą padarys jis pats“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ sako pašnekovas.
Jaunas ir ekstravagantiškas psichiatras Jaunius Urbutis teigia, jog gydo ne vaistai, o socialinis tarpusavio ryšys. Gydytojo sritis – priklausomybės. O kadangi pats buvo su jomis susidūręs iš arti, puikiai supranta savo pacientus. Šio karo nelaimėsi, sako medikas, pabrėžiantis, jog su priklausomybėmis kovoti nereikia.
„Prisimenu tokį anekdotą, kai atėjęs šventas Petras Dievui pasiguodė, sako, kad anksčiau atkeliaudavo žmonės į rojų ir jie bendraudavo tarpusavyje. O štai dabar, pastebi Šv. Petras, jie pasiėmę kažką į rankas, žiūri į delnus ir vienas su kitu nebendrauja“, – šypsodamasis priklausomybę nuo ekranų įvardija pašnekovas.
Medikai pripažįsta, tai – viena iš naujausių priklausomybių. Ką jaučia žmogus, norintis išsivaduoti iš socialinių tinklų, gydytojas pabandė patirti pats. Feisbukui daug laiko skirdavęs Jaunius sako palaipsniui šio įpročio atsisakė.
„[...] Tiesiog užšaldžiau savo feisbuko paskyrą. Iš esmės, galbūt, trūksta dviejų-trijų žmonių ar žmonių grupių įrašų, bet netrūksta tiek, kad aš be to negalėčiau apsieiti ir bandyčiau save apgaudamas kažkaip tai apeiti, – pastebi gydytojas. – Įsijungti labai paprasta, bet aš sąmoningai to nedarau. Eina trečia savaitė ir kol kas gyvenu pakankamai sėkmingai. Žinoma, geriau tai mato aplinkiniai žmonės, nei tu pats. Pasiteiravau žmonos. Ji pasakė, kad taip, aš mažiau praleidžiu laiko telefone, kur kas mažiau.“
Visos priklausomybės – iššūkis žmonijai, o mokslas vis labiau linkęs kliautis paveldimumo teorija. Anot psichiatro, atsisakyti žalingų įpročių žmogui sunku dėl smegenyse sukeliamo malonaus atsipalaidavimo efekto.
„Mūsų galvoje yra tam tikri galvos smegenų centrai, kuriuos veikia alkoholis, psichoaktyvios medžiagos, nikotinas iš rūkalų. Tuose malonumų centruose šios medžiagos sukelia neurocheminių medžiagų išsiskyrimą ir sukelia žmogui malonumo, atsipalaidavimo pojūtį. Be malonumų centro, mūsų smegenyse yra kontrolės centras. Bendrais bruožais kalbant, daug ką lemia paveldimumas. Žmonės, kurie yra labai linkę tapti priklausomais, traktuojama, kad jų malonumų centras yra aktyvesnis už kontrolės centrą“, – aiškina J. Urbutis.
Iš nedidelio Lietuvos miestelio kilęs Jaunius mediko profesija susižavėjo vos 10-ies metų. Dėl to kaltas rankos lūžis ir vietiniai gydytojai, kuriems gana ilgai nesisekė išgydyti vaiko.
„[...] aš tada pamačiau, kokius stebuklus apskritai gali padaryti medicina. Kai po tos operacijos aš pradėjau lankstyt pirštus, atsileido tinimas ir tas gijimas, – na tiesiog buvo stebuklas!, – medicina tuomet susižavėjo pašnekovas. – Nesvarbu, kad 1986 metais dar buvo kitokios medicinos galimybės. [...] maždaug aštuntoje klasėje priėmiau sprendimą, kad aš norėsiu būt gydytojas ir padėti žmonėms.“
Psichiatrija Jaunių sudomino nekonkretumu. Sako, tai esą tokie nearti dirvonai – erdvė atradimams ir įvairiems naujiems sumanymams.
„Tai buvo toks savotiškas, turbūt, vėlyvos paauglystės maištas. Pastebėjau, kad pirmuose kursuose vaikinai yra kelių rūšių: vieni būsimi chirurgai, kiti būsimi traumatologai, treti – būsimi akušeriai ginekologai. Na ten, kur reikia operuoti, pjauti, siūti. O aš pasakiau, kad būsiu psichiatras“, – prisimena J. Urbutis.
Netikėtai šeimoje įvyko tragedija. Jaunius sunkiai renka žodžius ir iki šiol savęs klausia, ar galėjo numatyti nelaimę ir jos išvengti.
„Baigiant šeštą kursą, likus gerai savaitei iki egzaminų, manęs atvyko aplankyti tėvai. Studijavau Kaune. Su tėvu turėjau ypatingą ryšį, mes buvome ir tėvas su sūnumi, ir draugai. Aš iš tėvo jaučiuosi labai daug gavęs, kaip vyras iš vyro – įkalti vinį į sieną man nėra problema. [...] Jis mane pasikvietė pasiklabėti atskirai, sako, žinau, kad tu mąstai apie psichiatriją, sako, aš noriu pasakyti, kad aš nenorėčiau, jog tu į tą sritį eitum, nes čia yra nesąmonė, čia yra ne medicina, sako, pats tu pažiūrėk į mūsų šitą miestelio gydytoją [...]
Nėra lengva tai pasakyti, bet savo paties pavyzdžiu tėvas įrodė, kad psichiatrija yra reikalinga sritis, nes praktiškai nepraėjus pilnai savaitei, likus porai dienų iki egzamino, mano tėvas įvykdė savižudybę, – susijaudinimo neslepia pašnekovas. – Žinau, kad dalis žmonių tokį dalyką slepia nuo kitų. Žinoma, aš paprastai artimiems žmonėms tai pasakau, bet pagalvojau, kad, galbūt, kalbant laidoje tai būtų svarbu pasakyti, kadangi pagal savižudybių mastą mes vis dar išlaikome lyderio pozicijas Europoje.“
Nors Jaunius tuomet buvo baigęs šešis kursus, tačiau psichiatrijos spėjo pasimokyti vos mėnesį. Nepaisant to vyras pasakoja jau tada matęs savižudybės ženklus, tačiau, pripažįsta, dar nemokėjęs jų perskaityti.
„[...] man trūko įgūdžių. Pati pagalba tokiu metu yra labai svarbi. Ypač svarbu, kad tą gebėtų pastebėti artimieji [...]. Dabartiniu metu aš turiu du žmones, nemėgstu vadinti pacientais. Mane nuo paciento skiria tik stalo pusės. Kaip ir chirurgą – vieną dieną jis operuoja apendicitą, kitą dieną apendicitą gali operuoti jam. Tai aš vadinu – mano žmonės. Aš savo paties aplinkoje turiu du jaunus žmones, kurie labai aktyviai kalbėjo apie savižudybę. Vienam žmogui, atrodo, pavyko nutolinti tas mintis ir jį paveikti. O su kitu žmogumi viskas dar labai šviežia...“, – pasakoja psichiatras.
Kiekvieną dieną matydamas palūžusius žmones, gydytojas supranta, kaip svarbu užbėgti sunkioms ligoms už akių ir nepraleisti progos apie prieraišumą alkoholiui, tabakui bei narkotinėms medžiagoms kalbėti su savo vaikais. Jauniaus šeimoje, antroje santuokoje, auga penki vaikai.
„Iš dešimties net devyni ar devyni su puse vaikų anksčiau ar vėliau kažko pabando iki mokyklos baigimo, – liūdną statistiką cituoja gydytojas. – Aš stengiuosi su vaikais taip kalbėti, kad jie jaustų, jog aš nesu tas, kuris sužinojęs, išgirdęs (apie alkoholio, tabako ar narkotikų vartojimą – LRT.lt) imsiu taikyti kažkokias sankcijas, kažkokius kišenpinigių ribojimus ar sukelsiu kažkokį tai didelį skandalą. Jausdami tokią grėsmę, vaikai slėps tai iki kiek pajėgs tai padaryti. Mano tikslas – kuo anksčiau išgirsti, kad vaikai apie tai šneka. Neseniai iš savo 14-metės dukters išgirdau, kad draugės šnekasi apie „paveipinimus“. Iš jos kalbos supratau, kad ji dar nežino (apie tokį parūkymą – LRT.lt).
Aš nesiėmiau gąsdinti, aš tiesiog papasakojau apie keletą savo žmonių, kurių vienas irgi pradėjo nuo pakankamai nekaltų dalykų. Paskui buvo nekalta žolytė [...]. Vėliau perėjo prie sunkių narkotikų – opijatų. Po to – metadono programos ir prieš porą savaičių jis buvo rastas negyvas. Aš jai pakankamai ramiai ir vaizdžiai tai papasakojau, po to papasakojau, kaip atėjo kitas, su stimuliatoriais, kaip atrodė žmogus, kai veidas nusėtas šašais, nes, na nuvargsta organizmas nuo narkotikų vartojimo. Žmogus pasikeičia, ypač staigiai ir labai stipriai keičiasi veidas. Sako, kodėl tu man tokius siaubus pasakoji? Ne, aš tik pasakoju apie savo darbą, pasirinkimas, sakau, vis vien bus tavo“, – pasakoja atsakingas gydytojas ir tėtis.
Atvirumas daro stebuklus, įsitikinęs Jaunius. Todėl jis labai norėtų, kad jo žodžius išgirstų kiekvienas paauglys.
„Tam, kad pasiekt vaiko širdį, ypač paauglio, kuris galbūt turi spaudžiančią jį aplinką, vienas iš tokių metodų yra pasakyti, jog finalinį pasirinkimą padarysi tu, žmogau. Ir to pasekmes turėsi tu, – tikina psichiatras. – Bet iš esmės šitoj vietoj tu tikrai būsi apgautas. Tu būsi apgautas ir tavimi bus pasinaudota. Tu gausi galbūt kažkokį malonumą, bet už tai sumokėsi labai didelę kainą.“
Kasdienybėje gydytojas stengiasi suprasti kiekvieną. Sako, priklausomybės atveju kartu su vaistais gydo ir žmogiškas ryšys. Neigiamų emocijų pakanka, ypač kai pasaulis verda, vyksta karai, o atgauti ramybę tampa iššūkiu net psichiatrui.
Pailsinti mintis ir atsitraukti nuo darbų gydytojui padeda aistra fotografuoti gamtą. Kad ir kaip keistai skamba, tačiau jis sako, būtent gamtos grožiu ir natūralumu galima nustebinti šiuolaikinius vaikus.
„Kažkada Molėtuose pavyko užfiksuoti, kaip saulė kyla. Kartą žiemą išeinu laukan, švietė saulė ir staiga temperatūra pradėjo kristi. Šalia ežeras ir kilo tirštas rūkas. Tai turiu labai puikių nuotraukų padaręs. Arba eilinės nuotraukos – gėlės žiedą iš arti ar rudens lapus nufotografuoti. Reikia tuo pasidžiaugti. Kai mes visi buvom vaikai ir dar nebuvo išmaniųjų telefonų, planšečių ir kompiuterių, tai mes labai daug kuo mokėdavom pasidžiaugti“, – džiaugsmą, poilsį ir nusiraminimą paprastuose dalykuose linkėdamas atrasti sako gydytojas psichiatras Jaunius Urbutis.
Visas pokalbis su J. Urbučiu – laidos „Stilius“ mediatekos įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
