Žurnalistė, poetė, Lietuvos politinė bei visuomenės veikėja Dalia Teišerskytė LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ pasakojo apie nelengvą vaikystę ir jaunystę Sibire, pasiekimus Lietuvoje ir daugybę iššūkių. „Daug dalykų, nuo kurių liko randai. Aš visa randuota. Bet aš turiu grimo – nusigrimuoju ir varau į Lietuvą, kurioje bandau įskiepyti džiaugsmo ir tikėjimo“, – paskutiniame interviu sakė žinoma visuomenininkė. D. Teišerskytė mirė lapkričio 27 d. per savo 79-ąjį gimtadienį.
1944 metų lapkričio 27 d. Leonavoje, Raseinių rajone, Kotrynai ir Petrui Teišerskams gimsta jau penktas vaikas šeimoje – dukra Dalia. Ir talentingiausias scenaristas neįsivaizduotų, kokie išbandymai laukia Dalios Teišerskytės.
Daliai buvo vos pusantrų metukų, kai jos tėtis, ūkininkas Pranas Teišerskis, areštuojamas ir ištremiamas į Taišeto lagerį Irkutsko srityje Rusijoje. Daugiau jokių žinių apie jį šeima nebegauna. Maža to, laidos herojei vos sukakus trejų, jos mama, bajoraitė ir mokytoja Kotryna, kartu su dviem vyresniais vaikais ištremiama į Sibirą. Lietuvoje lieka mažylė Dalia ir du jos broliukai, vyresni už ją ketveriais ir septyneriais metais.
„Likome savo sodybėlėje, dvarelyje. Buvo auklė. Ji išėjo į kūdrą skalbti. Paslydo, nukrito ir paskendo. Mes net nežinojome, kad ji paskendo. Dingo ir dingo. Kiek ten mes buvome, aš neatsimenu. Tik atsimenu, kad galop, kai nebebuvo ką valgyti, valgėme kiaulės taukus iš emaliuoto dubens. Matyt, buvo pelyčių prikakota, o mes galvojome, kad pipirai. Saujomis mes tuos taukus valgydavome.
Paskui sužinojo teta iš Kretingos su dėde, mamos sesuo ir brolis. Atvažiavo ir mus pasiėmė į Kretingą. Ten augome 6 metus. Tik žinau, kad buvau utėlėmis aptekusi. Tetos pirmas darbas buvo iššukuoti man utėles. Ištepė mane visą benzinu ar žibalu kokiu, nežinau“, – prisiminimais iš vaikystės dalijosi gerai žinoma Lietuvos politinė ir visuomenės veikėja.
Kretingoje buvo išnuomotas dviejų kambarių namelis. Jame gyveno Dalios teta – sena pana, senbernis dėdė ir trys parsivežti Teišerskių vaikai. Abu suaugusieji dirbo pieninėje, į kurią vaikai ateidavo pavalgyti.
„Duodavo ten grietinėlės atsigerti, teta vaflius kepė ledams, – prisimena D. Teišerskytė. – Vafliai su grietinėle – geriau pasauly nebūna.“
Dalios tėvai buvo ištremti, nes bičiuliavosi su partizanų vado ir faktinio Lietuvos prezidento Jono Žemaičio-Vytauto šeima. O našlaičius priglobusi Dalios teta, rizikuodama gyvybe, rūpinosi Lietuvos Laisvės sąjūdžio prezidiumo pirmininko generolo Jono Žemaičio tėvais.
„Aš ją labai gerbiu už tai, kad ji iki pat galo prižiūrėjo Žemaičio tėvus. Garbė jai už tai. Kaip jos neišvežė, aš nežinau, nes ji ten buvo pagrindinė. Tiesa, galėjo ir jai liūdnai baigtis. Ji kartą gavo kibirą medaus nuvežti generolo tėvams. O mes, vaikai, kaip su tais taukais, taip ir su medumi – palindę po lova jį kopinėjome.
Atėjo tokie ilgaskverniai. Sako tetai, kad žino, kam ji ruošiasi vežti medų. O ta sako: „Ne, čia našlaičiams paliktas medus“. Atėjūnai nepatikėjo ir grubiai liepė parodyti medų. Na teta ištraukė, o to medaus tik pusė belikę. Tai, matyt, vaginėdami medų, mes tą tetą nuo tremties išgelbėjome“, – šypsodamasi pasakojo D. Teišerskytė.
Pirmąja klasę būsima poetė pradeda lankyti tesulaukusi vos penkerių su puse. Laidos herojė neslepia mokykloje demonstravusi gerus gebėjimus.
„Tam, kad nedykaduoniaučiau, mane penkerių išmokė rašyti, skaityti ir skaičiuoti, – prisimena Dalia. – Mane norėjo iškart leisti į antrą klasę, tačiau vėliau apsigalvojo, pabijojo, kad man bus sunku ir vyresni vaikai gali skriausti. Nemokėjau nei batų užsirišti, nei nosies nusišluostyti, bet mokiausi labai gerai.“
Tačiau geri pažymiai negelbsti – praėjus šešiems metams po mamos tremties, tokios pačios lemties sulaukia ir Dalia. Ją kartu su močiute ir broliais ištremia pas mamą į Sibirą.
„Niekas nepaaiškino. Jau tada nebevežė etapais prigrūstų vagonų – mus vežė kartu su kriminaliniais nusikaltėliais, su persodinimais kalėjime. Buvome gal šešiuose kalėjimuose. Novosibirske 18 parų laukėme, kol kriminalinius nusikaltėlius veš iki kito punkto. Kodėl mus taip vežė? Neturiu supratimo. Turėdavome atskirą kamerą, niekas mūsų neskriaudė kelionėje. Tik tiek, kad labai valgyti norėjosi. Traukiniuose duodavo tokį atriektą ketvertuką duonos ir sūdytos kilkės.
Buvo vienas labai baisus įvykis Novosibirsko kalėjime. Ten buvo laisvesnė disciplina, leisdavo kaliniams vaikščioti po teritoriją. Mūsų kameroje buvo nėščia čigonė ir jauna ukrainietė. Vieną naktį įsibrovė du vyrai ir mums matant jas išprievartavo. Mane močiutė pakišo po antklode. Mes ant žemės miegojome. Dar brolius paguldė ant manęs, kad tik man taip nenutiktų“, – pašnekovei prieš akis iškyla žiaurūs išgyvenimai.
Vien tiesiąja nuo Kretingos iki Irkutsko beveik 6,5 tūkst. km. Dar beveik 300 kilometrų iki miestelio simboliniu pavadinimu Zima, kas išvertus iš rusų kalbos reiškia žiema. Nuo čia kelionė pas mamą Kotryną tęsėsi rogėmis.
„Mus atvežė į arklidę, susėdome ant šieno. Močiutė vyresniam broliui sako: „Eik ieškoti mamos.“ Tas išėjo, o buvo lapkričio 7 diena, didžioji šventė, nė vieno žmogaus nebuvo. Mamos pavardės ten niekas nežinojo, visi vadino „tiotia Katia“. Kažkoks girtas diedas ėjo ir sako: „Eik į klubą, šiandien visi ten.“ Jis nuėjo į klubą, atidarė duris, o mama sėdėjo prezidiume kaip labai gera, garbės raštu apdovanota miško darbininkė. Ir, aišku, vaikas pradėjo rėkti: „Mama, mama!“ Mama pamatė ir apalpo kitapus stalo.
Paskui jau atbėgo pas mus visi: ir sesuo, ir brolis, ir mama. Tik atsimenu nesvietišką, gal bajorišką, gal prigimtinę aristokratiškumo ir kilniadvasiškumo pamoką. Ji buvo mūsų nemačiusi šešerius metus, bet puolė ne prie mūsų. Ji atsiklaupė prieš savo motiną ir pabučiavo jai ranką, – pasakojo žinoma politikos ir visuomenės veikėja. – O jau tada ir mes dėmesio gavome. Tas įspūdis visam gyvenimui man likęs.“
Gamta maitino Dalią ir kitus tremtinius, sunkiems darbams ištremtus į Meždugrankos gyvenvietę Irkutsko srityje. Šios srities plotas – kaip 12-kos Lietuvų. Net tris jos ketvirtadalius dengia miškai.
„Ten pelkyne buvo pastatyti barakai. Aplinkui miškas. Taiga beprotiškai graži ir turtinga. Buvo toks miškų pramonės ūkis. Jie parinkdavo keletą hektarų miško, pastatydavo kelis barakus ir, kol mišką sudorodavo, ta gyvenvietė būdavo. Jie aplinkui palikdavo plika. Reikėjo kirsti miškus, genėti šakas, daryti sąstatus. Sąstatais mišką vežė link upės, darydavo sėlius ir plukdydavo atgal į Zimą. Ten buvo lentpjūvė, kinai pirkdavo tas lentas.
Paskui pradėjome eiti į mokyklą. Nė žodžio nemokėjau rusiškai, bet vaikai labai greitai išmoksta. Kaip Lietuvoje gavau netikėtą pravardę Nacionalinė vertybė, taip ten buvau Carica. Mokytoja sakė: „Vaikai, sakykite žodžius iš A raidės. O dabar kokius žinote žodžius ir B raidės? O iš C?“ Aš per visą klasę surikau „Carica“. Taip iki išvažiavimo ir likau Carica“, – prisiminusi juokėsi D. Teišerskytė.
Dalia su šypsena prisimena ir mokyklos direktorių be vienos kojos ir akies, kurį vaikai vadino Lionia arba „Oko“ – Akimi. „Pabėgę iš pamokų eidavome už barako rūkyti sudžiūvusios žolės. Pasiraudavome, patrupindavome, į laikraštį suvyniodavome, tokią suktinę padarydavome ir rūkydavome. Neva kieti buvom, – juokėsi laidos herojė. – Man tada kokie 10-13 metų buvo. Kartą Lionia pamatė ir išvanojo lazda, tai daugiau neberūkėme.“
Dalia tikino niekada nepamiršianti klasės auklėtojos, kurią vadino tikrąją ir pirmąja gyvenimo mokytoja. Tai Ana Vasiljevna Timofejeva. Baigusi Maskvoje pedagoginį institutą, Ana buvo atsiųsta perauklėti fašistukus.
„Jai parodžiau savo pirmą eilėraštį. Ji apsikabino, prisiglaudė mane ir sakė: „Kvailutė, bet rašyk.“ Radau braižybos vadovėlyje atvirutę „Atgailaujanti Magdalena“. Ji ten nuoga, apsidengusi raudonais plaukais. O aš, labai dorai išauklėta mergaitė, labai pasipiktinau ir parašiau 15 posmelių smerkiantį eilėraštį, – su šypsena veide prisiminė vėliau poete tapusi tremtinė. – Buvau absoliučiai tarybinė. Nebuvo, kas auklėja namuose. Mama nuo ryto iki nakties dirbo miške.
Vaikai tiesiog patys save augino. Kadangi mama buvo labai aštri, ją labai dažnai bausdavo. Tai ji apsivilkusi tautinį kostiumą atlaiko mišias barake, tai padaro Vasario 16-osios minėjimą. Ją vis karceryje uždarydavo. Galbūt bijojo, kad nesektume jos pėdomis, tad nieko nepasakojo. Sakydavo: „Vaikai, turime valgyti, esame visi kartu, viskas gerai.“ Taip ji mus saugojo.“
Dalia, baigusi 7-metę Meždugrankos miškų ūkio mokyklą, vos 13-os metų jau tapo visateise miškų ūkio darbininke. Pasirinkimo nebuvo, po mokyklos – tik darbų dirbti.
„Dirbau kartu su rimtomis brigadomis ir išmokau viską: šaką nukirsti, laužą uždegti, ledinį kelią nušluoti. Grįžau iš Sibiro su dideliais bicepsais. Buvau kaip Schwarzeneggeris moters pavidalu, – prisiminusi juokėsi Dalia. – Buvau baisi, bet labai stipri, labai pasitikėjau savimi.
Viską rėždavau į akis, nes ten nebuvo sentimentų. Ten sakydavo: „Įstatymas – taiga, prokuroras – lokys.“ Atsiųsdavo ir buvusius kalinius atidirbti kažkurį metų laiką. Ten rasdavo ir pakartų, ir papjautų už viešosios tvarkos pažeidimus. Tai buvo labai gera tvirtybės, stiprybės, darbštumo ir nezyzimo mokykla.“
1961 metais, 18-tuosius įpusėjusi Dalia po 10 metų tremties nenoromis grįžta į Lietuvą, mat jau gaila palikti įprastą gyvenimo būdą ir drauges. Šeima apsistoja pas tuos pačius kretingiškius. Dalia dirbo kolūkyje ir Mosėdyje lankė vakarinę mokyklą.
„Norėjau geriau pramokti lietuviškai. Grįžusios stengėmės kalbėti rusiškai, nes lietuviškai buvo ne fasonas. Tie, kurių tėčiai dirbo, o mamos buvo laisvesnės, gavo daugiau patriotiškumo ir tiesos pamokų. O mes užaugome su ruskiukais ir patys tapome ruskiukais, – neslepia D. Teišerskytė. – Tačiau mano mama, teta ir dėdė buvo dideli patriotai. Mosėdis – labai gražus lietuviškas miestelis. Greitai supratau, kad mane visą tą laiką maustė, kad nėra taip, kaip pasakojo visi gerieji auklėtojai ir mokytojai.“
Prisiminusi lietuvių kalbą ir vėl pajutusi meilę tėvynei, Dalia Skuodo rajone esančiame Mosėdžio miestelyje jau eiliuoja lietuviškai. Netikėto įkvėpimo šaltiniu tampa čia mokytojaujantis prozininkas ir eseistas Romualdas Granauskas.
„Neapsakomo grožio ir talento jaunuolis. Jis mėgdavo sėdėti prie upės ant gluosnio šakų ar šiaip atsirėmęs. Rašydavo, svajodavo. Galvoju, reikia eiti pas jį. Gražiai susirašiau ant storesnio popieriaus kelis eilėraščius. Ateinu ir sakau: „Laba diena, drauge Granauskai.“ O jis: „Ko tau reikia?“ Pasakiau, kad irgi eilėraščius rašau. „Na ir kas?“, – atrėžė jis. Paklausiau, ką man su jais daryti? O jis nukirto: „Pasišluostyk užpakalį.“ „Negaliu, storas popierius“, – atšoviau aš. Tada jis patarė eilėraščius nusiųsti į „Skuodo žinias“. Išsiunčiau ir atspausdino. Taip ir prasidėjo“, – su šypsena veide prisiminė poetė.
Metus pradirbusi kolūkyje, Daliai likimas atsiunčia gerus žmones iš Kauno. Pas kaimynus atvažiavo tėvai. Dėdienė priskynė braškių ir liepė Daliai jų nunešti svečiams.
„Nunešiau, jie mane pasisodino už stalo ir pradėjome šnekėtis. Kaimynės tėtis paprašė pakviesti mamytę. Pakviečiau ir jis sako: „Leiskite mergaitę mokytis. Labai protinga, sumani mergaitė.“ Mama pasakė neturinti pinigų. O jie patikino priimsią mane gyventi. Sakė, kad valgyt duos, o aš turėsiu padėti tvarkyti namus. Ir išsivežė, – prisiminimais dalinasi laidos herojė. – Tais metais Kaune atsidarė technologijos technikumą.“
Dalia įstoja į spaudos technologiją – tiki, kad ten mokys skaityti knygas. Tačiau išmoksta kur kas svarbesnė pamoką: kaip mylėti ir susilaukti sūnaus.
„Gavau labai atgrasią pamoką. Sesuo pagimdė dukrą 18-kos. Gyvenome viename kambaryje, tad mačiau visą tą procesą. Tai mane atgrasė nuo visokių romanų, vyrų ir simpatijų. Aš ilgai galvojau, kad nuo bučinio jau reikės gimdyti, – juokėsi pašnekovė. – Kai mokiausi technikume, merginos eidavo į šokius, prasidėjo romanai. O aš niekur nėjau, nes „ai, šokti, dar priglausti prie ko nors reikės“. Vieną dieną toks kambario draugės vaikinas Kęstutis paklausė, kodėl niekada neinu į šokius. Ai, sakau, aš batų neturiu. O jis pažadėjo atvesti kaimyną, kuris irgi eilėraščius rašo. Pasakė, kad jis toks pat kvailys, kaip ir aš. Ir atveda man tokį Joną. Jis tapo mano pirmuoju vyru. Nuo jo susilaukiau sūnaus Lino.“
Baigusi gyvenimo universitetą, technikumo Dalia nebaigia. Koją pakiša bloga kompanija ir sibirietiškas atžarumas.
„Mokiausi labai gerai, mane iškart išrinko seniūne, tačiau tas kvailas pasitikėjimas, tiesmukumas niekur nedingo. Galų gale mane išmetė. Mus pagavo bendrabuty geriančius. Buvo kažkokia šventė, su ketvirto kurso berniukais gėrėme vyną. Buvau drąsiausia ir puoliau akis draskyti, tai mane ir išmetė. Gyvenau pas uošvius ir bijojau jiems pasakyti. Tai mikliai tame pačiame Kaune, Vilijampolėje, susiradau vakarinę mokyklą.
Nuėjau pas direktorių ir, kaip visada, tiesmukai pasakiau, kad man reikia šiemet baigti mokyklą, nes turiu stoti į žurnalistiką. [...] Atėjau ir iškart atsisėdau pirmame suole. Lietuvių kalbos mokytoja sako: „Kas čia per dekoracija?“ Sakau: „Žinot, tamsta mokytoja, koks teatras, tokia ir dekoracija.“ Nuo to karto mes tapome draugėmis. Iki šiol draugaujame“, – bene paskutiniame savo interviu sakė D. Teišerskytė.
Dalios svajonė išsipildo – Vilniaus universitete mergina įgyja žurnalistės specialybę ir jau 1973 metais pradeda vadovauti Kauno menininkų namams. Jie įsikūrę pagal Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą 1930 m. statytame pastate.
„Tuo metu Menininkų namų salėje buvo koks 30 centimetrų vandens ir stovėjo keli motociklai. Man reikėjo prikelti ir atidaryti Menininkų namus, – nepavydėtiną situaciją prisiminė į Kauną sugrįžusi žurnalistė. – Aš labai aktyvi ir organizuota, tad labai greitai tą padariau. Mūsų namai atsidarė greičiau už Vilniaus namus. Vilniaus menininkų namai atvažiuodavo pas mane mokytis. Labai tuo didžiavausi. [...]
Fortepijoną naktį laisvės alėja ridenome iš Dramos teatro, nes dieną niekas nebūtų jo davęs. Tada buvo labai populiarūs Kuprevičiaus improvizacijų vakarai. Buvo kažkas tobulo. Žmonės netilpdavo į salę. Išimdavome langų rėmus, pristumdavome fortepijoną, gatvėje ir salėje minios žmonių, visi kaifuoja.“
Nors sekasi puikiai, 1976 m. Dalią atleidžia iš direktorės pareigų. Kaltas vis dar nesušukuotas, Sibire užgrūdintas bajoraitės charakteris. Moteris jau išsiskyrusi su pirmuoju vyru. Vėl nežinomybė, ir vėl gelbėja atsitiktinumai.
„Tada mano gyvenime atsirado būsimasis antrasis vyras. Jis buvo gana turtingas žmogus, dirbo gana našų darbą. Jis mane labai nuoširdžiai mylėjo ir man padėjo išgyventi tuo metu. Surado man statybininkų bendrabutyje 7 kv. m kambarėlį. Specialiai man įkūrė laikraštį. Jis tada dirbo kombinato „Jaunystė“ direktoriumi. Įkūrė man laikraštį „Jaunystė“, buvau jo redaktore. Kai tik pakvipo laisve, jau 1988 m. turėjau savo UAB. Visi viršininkai man nuo galvos nukrito – dariau, ką noriu“, – šypsosi Dalia.
Dalia pradeda leisti komerciškai sėkmingą žurnalą moterims, kurios nešioja ne tik skrybėlę, bet ir galvą, kaip skelbia leidinio šūkis. Kita veikla – Dalios įkurti mados namai. Moteris ir jos suburtos manekenės kviečiamos pasirodyti Berlyne. Čia ir vėl atsitiktinumas suveda su studentu, kuris vėliau taps garsiausiu šalies dizaineriu.
„Pakvietė penkias manekenes, mane ir režisierę. Turėjome atvykti laiku. Galvoju, gi reikia žmogaus, kuris mus sušukuotų ir padažytų. Nuėjau į Kauno Stepo Žuko technikumą ir pasakiau: „Duokite man kokį studentą.“ Man davė Juozuką Statkevičių. Jis tada buvo „Stepžukės“ studentas. Mus kvietė penkias, bet kaip aš kitas 15-ka paliksiu? „Kempinski“ viešbutis – mes tokios prabangos akyse nemačiusios! Lovos – kambario dydžio. Sakau: „Panos, gulate po keturias ir tyliai, ramiai“.
O Juozuko niekas nepriima. Juozas ateina ir sako: „Dalia, manęs niekas nepriima.“ O aš viena. Gulk, sakau, Juozeli, nieko čia tokio. Taip porą naktų miegojome kartu, o aš tai droviuosi. Galvoju, dar kokią riebią šlaunį pademonstruosiu ar ką nors, – vėl juokiasi savikritikos negailinti D. Teišerskytė. – Sakau: „Žinai ką, Juozai, griūk per vidurį pas kurias nors. Aš noriu išsimiegoti, nes jau dvi naktis nemiegu su tavimi.“ Kai dabar pasimatome, visada pradedame juoktis, nes žinome, iš ko.“
2000-ųjų spalio 8 d. Dalia išrenkama į Seimą, tačiau moteris dar to nežinodama darbuojasi ką tik įsigytoje sodyboje. Sukvietusi draugus, imasi sodinti sodą, o vakare surengia didžiulį balių. Paryčiais sulaukia skambučio, kuriuo pranešama apie naujas pareigas.
„Tai sveikiname, sveikiname! O aš nustebusi klausiu, iš kur žino apie įsigytą sodybą. „Taigi jus į Seimą išrinko!“, – spirga skambinusysis. Čia dabar, sakau, to man tik betrūko. Mane išreitingavo į 11 vietą. Aš išsiganau, na bet kur jau besidėsi...“, – pasakoja politikės duonos ragavusi D. Teišerskytė.
Po dviejų mėnesių norėjusi bėgti iš Seimo, vėliau moteris apsiprato ir jame išdirbo net 16 metų. Čia Dalią pasiveja klastinga liga, kurią pati moteris iš pradžių diagnozuoja kaip visai nepavojingą sveikatai.
„Išdygo šašas ant pilvo. Pagalvojau, na ir tegu dygsta, juk netrukdo gyventi, – prisimena politikė. – Vėliau pasiskaičiau, kas gali būti, tad nuvažiavau į Vėžio institutą pas bičiulį onkologą. Jis pasakė tokį sakinį: „O, mano mylimas vėžiukas.“ Sakau: „Jonai, ką čia šneki, duosiu į galvą.“ O jis: „Tai ir sakau, kad mylimas, nes lengvas ir išgydomas.“ Atsisakiau operuotis. Nusivedė mane į kabinetą, lazeriu išdegino, ir viskas. Paskui atsirado kitoje vietoje, trečioje, ketvirtoje. Galiausiai vis tiek reikėjo operuoti.
Po paskutinių dviejų rimtų operacijų trejus metus nėjau tikrintis. Kai pajutau, kad su manimi nėra gerai, nuėjau pasitikrinti. Man kitą dieną pasakė skubėti, nes tai gana agresyvi forma. Tai buvo prieš dvejus metus. Nuvažiavau susikrovusi terbelę iš karto operuotis. Ačiū Dievui, man pasiūlė gydymą spinduliais. Buvo 25 spinduliuotės, ir man atrodė, kad jį (vėžį – LRT.lt) panaikino. Bet jis už mane gudresnis – persikėlė į kepenis. Va čia turėjau rimtą operaciją ir daug chemoterapijos seansų, kuriuos dar dabar tęsių. Bet viskas gerai.“
„Viskas yra gerai, valgyti turime“, – šie mamos Sibire ištarti žodžiai tapo viso Dalios gyvenimo priesaku. – Moters nepalaužė ir skandalingos skyrybos su antruoju vyru, buvusiu „Žalgirio“ krepšininku Anatolijumi Čupkovu.
„Manau jis davė pagrindą tai ligai atsirasti ir iškeroti, – įsitikinusi D. Teišerskytė. – [...] Prasidėjo nuolatinis stresas, o dar dirbau Seime, reikėjo vaidinti orią. [...] Mes atšventėme perlines vestuves. Jas surengė mano draugės, klubo „Ad astra“ moterys. Jis labai ilgai atsisakinėjo, nesupratau, kodėl. Aš tai mielai – man tai įvykis, šventė. Šventė buvo labai graži. Viską padarė merginos, nereikėjo nei mokėti, nei rūpintis – tai buvo dovana. Ir mano pirmas vyras atėjo pasveikinti. Žodžiu, viskas puiku. Praėjo lygiai du mėnesiai ir sužinojau, kad mano vyras turi kitą šeimą.“
Laidos pabaigoje Dalia Lietuvos gyventojams linki atsikratyti pavydo. Moteris stebisi įsišaknijusiu pavydu ir susvetimėjimu.
„Jei kam sekasi geriau, tai iškart atsiras tokių, kurie viską darys, kad tik būtų blogiau. Kažkada labai domėjausi indų filosofija. Ten pagrindinis dalykas – padaryk, kad būtų geriau tam, kuris šalia tavęs, toli nuo tavęs, kuris nepriklauso nuo tavęs. Melskis, kad jam būtų geriau. Mums trūksta meilės, užuojautos. [...] Dažnai skundžiamasi, kad sunku gyventi. Nemačiau nė vieno, turinčio galvą, rankas ir kojas, kuris neturi, ką valgyti. Neturi girtuokliai ir tinginiai. Po paraliais, pernai, žiūriu, liko aštuonios bulvės su daigais. Gaila išmesti. Pasodinau aštuonias – iškasiau 25-ias. Va jums ir ekonomika. Tegu važiuoja į kaimą – kiek apleistų namų, darbo pilna. Atvažiuoja miestuose pasiimti išmokų su auksinėmis grandinėmis ir sidabrinėmis mašinomis.
O liūdna dėl kiekvienos išdavystės. O ir brolių žūtis, sesers mirtis. Aš gi iš penkių likau viena... Mamos mirtį numačiau, tiesiog ją regėjau, o po dviejų mėnesiu jos netekau. [...] Daug dalykų, nuo kurių liko randai. Aš visa randuota. Bet aš turiu grimo – nusigrimuoju ir varau į Lietuvą, kurioje bandau įskiepyti džiaugsmo ir tikėjimo“, – bene paskutiniame savo interviu sakė žurnalistė, poetė, Lietuvos politinė bei visuomenės veikėja Dalia Teišerskytė.
Visas pasakojimas apie D. Teišerskytę – laidos „Gimę tą pačią dieną“ įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
