„Norėčiau nustoti save plakti dėl įvairių situacijų, pasakytų ar nepasakytų žodžių. Esu iš tų, kurios linkusios viską ne kartą persijoti ir vėl save graužti“, – portalui LRT.lt prisipažįsta motinystės atostogose esanti žurnalistė, televizijos laidų vedėja Eglė Daugėlaitė, pasidalijusi, kaip ją pakeitė Estija, kas ją ten trikdo ir kokios mintys užplūsta prasidėjus karui Ukrainoje.
Į Prousto klausimyną sudėti klausimai, kuriuos rašytojas Marcelis Proustas paauglystėje buvo nusiuntęs savo draugei Antoinette Faure, būsimo Prancūzijos prezidento dukrai. Į panašų klausimyną vėliau buvo atsakęs ir pats M. Proustas. Prabėgus šimtmečiui daug kas šį klausimyną laiko asmenybės testų pirmtaku, nes jo klausimai padeda geriau pažinti žmogų. Portalas LRT.lt kviečia į Prousto klausimus atsakyti ir eterio veidus, rašytojus, atlikėjus, aktorius, kūrėjus.
Šįkart į Prousto klausimus atsakė LRT žurnalistė ir laidų vedėja Eglė Daugėlaitė.
– Kas jums yra laimė? Turbūt, prasidėjus karui, visi persvarstėme, kas yra laimė. Šiame žodyje telpa daugybė dalykų, tačiau supranti, kokia svarbi jo dalis yra laisvė, galimybė būti savimi, būti savo šalyje, keliauti, būti kartu, būti sveikiems ar tiesiog džiaugtis gyvenimu.
– Kas yra jūsų didžiausia baimė? Netekties baimė.
– Kurio savo būdo bruožo labiausiai nemėgstate? Atidėliojimo, o kartais ir neorganizuotumo.
– Kokia kitų savybė labiausiai erzina? Kai žmonės per daug giriasi, taip pat nepatinka tam tikras apsimetinėjimas, tobulo gyvenimo iliuzijos kūrimas, kai gyvenimas nėra tobulas.
– Kokia asmenybe žavitės labiausiai? Šiuo metu – Volodymyru Zelenskiu. Niekada nemaniau, kad teks būti tokių įvykių liudininke, ir niekada nemaniau, kad išvysiu tokią lyderystę ir tokį atsidavimą darbui. Kai V. Zelenskis tapo prezidentu, turbūt buvo daug pasvarstymų, kad tai aktorius, vaidinęs prezidentą, o dabar juo tapęs iš tikrųjų, laimei, neturintis sąsajų nei su buvusia valdžia, nei apskritai su politine aplinka. Dabar pasaulis mato, kad tikroji lyderystė atsiskleidžia labai netikėtai ir, V. Zelenskio atveju, baisaus karo akivaizdoje.
– Kam išleidžiate daugiausia pinigų? Maistui ir vinilinėms plokštelėms.
– Kokia šiuo metu yra jūsų dvasios būsena? Sunku apibūdinti, manau, visiems dabar gana sudėtinga sugerti ir perleisti per save tiek daug informacijos, nepanikuoti ir nenugrimzti į egzistencinius apmąstymus. Tačiau dabar mano būsena yra tarp nuolatinių apmąstymų ir apimančio tam tikro bejėgiškumo jausmo – nors daugelis gali padėti mažais žingsneliais, tačiau globaliu mastu mažai ką galime.
Tas jausmas transformuojasi, mes randame būdų padėti ir prisidėti, bet iš esmės ką nors pakeisti ir sustabdyti agresoriaus negalime. Su vyru pakalbėjome, kad iki šiol reikėjo tokių akcijų kaip „Atmintis gyva, nes liudija“ arba jaunosios kartos dalyvavimas misijose į Sibirą, o šiandien mes, visos tautos, vienu ar kitu laikotarpiu patyrusios ruskių žiaurumą, pasistengsim, kad mūsų vaikai, anūkai, proanūkiai to nepamirštų ir jiems neatleistų.
– Ką pavadintumėte labiausiai pervertinama dorybe? Gyvendama Estijoje, pastebėjau, kad per didelis susitelkimas tik į savo reikalus, nepaisymas to, ką kitas apie tave pagalvos ar pan., neretai tampa abejingumu aplinkai. Ir tas saugojimas savo erdvės man atrodo baisiai pervertinamas.
Čia man labai trūksta lengvesnio įėjimo į bendruomenę – vis dėlto gyvename sociume ir būna situacijų, kai norisi padėti, pagelbėti, nebijoti paklausti. Estijoje jaučiu jau nebe šiaurietišką santūrumą, o bendravimo atšiaurumą, kartais atrodo, kad jiems neegzistuoji.
– Kokiais atvejais sakote neteisybę? Kai tiesa gali sukelti kitam didelį susijaudinimą ar skausmą, stengiuosi viena ar kita tema patylėti ir jos nepradėti.
– Kuris pačios išvaizdos bruožas labiausiai erzina? Esu iš tų, kurie visada ras prie ko prikibti. Nors tai nėra kompleksai, matau, ką galima patobulinti. (Juokiasi.) Man gražu kaulėti keliai, trumpos vasariškos suknelės, tačiau esu susitaikiusi, kad galiu grožėtis kitų kojomis ir keliais, nes savųjų nepakeisiu. Tokius jau gavau iš močiutės genų fondo ir tuo džiaugiuosi, niekada nekompleksavau.
– Žmogus, kuris jums kelia panieką? Kaip sako mano pažįstamas, yra žmonių, į kuriuos tiesiogiai ar netiesiogiai reinkarnuojasi velnias. Vienas toks dabar gyvena Maskvoje. Tiesa, sakyčiau, kad kai jis pradėjo veržtis į kitas šalis ir vykdyti genocidą, jis jau tapo nebe žmogumi, o antžmogiu.
– Kokią vyrų savybę labiausiai vertinate? Dažniausiai vyrų pragmatiškumą ir gebėjimą tam tikrose situacijose vadovautis ne emocijomis, o protu. Taip pat jų organizuotumą.
– Kokią moterų savybę labiausiai vertinate? Dažniausiai komunikabilumą ir gebėjimą atskleisti savo emocijas – kai linksma – juoktis, kai liūdna – verkti. Ypač tai vertinu tarp artimų bičiulių – tikiu, kad tikra draugystė paremta emocijų kalba, atviru pokalbiu.
– Kokį žodį ar frazę vartojate per dažnai? Kai dirbau eteryje dažnai sakydavau „iš tikrųjų“. Dabar tokios frazės nėra, labiau seku savo kirčiavimą ir stengiuosi neiššvaistyti profesinio įdirbio. Tiesa, galbūt dabar dažniau mykiu. (Šypteli.) Man labai gražus kalbėjimas su intonacijomis, ypač per interviu.
– Kas yra didžiausia jūsų gyvenimo meilė? Šeima. Sakau, kad gebėjimą mylėti atsinešiau iš šeimos, buvau apsupta beprotiška meile, vėliau galėjau ją skleisti, parodyti sutiktam žmogui, o vaikai išvis yra kažkoks dar aukštesnis meilės lygmuo.
– Kada ir kur buvote laimingiausia? Kad ir visai neseniai, kai per atostogas praeitą spalį su visa šeima susitikome Ispanijoje, mėgavomės saule, valgėme skanų maistą, žaidėme padelį, vakarojome su tėvais, matėme, kaip vaikai atranda ir pažįsta kitą šalį.
– Kokį talentą labiausiai norėtumėte turėti? Norėčiau turėti išlavintą atmintį, atsiminti įvairias citatas, personažų ar asmenybių mintis ir panaudoti jas laiku ir vietoje. Man tai labai žavu.
– Jei galėtumėte savyje pakeisti vieną dalyką, kas tai būtų? Norėčiau nustoti save plakti dėl įvairių situacijų, pasakytų ar nepasakytų žodžių. Esu iš tų, kurios linkusios viską ne kartą persijoti ir vėl save graužti.
– Ką laikote didžiausiu savo pasiekimu? Galbūt skiriu save kaip mamą ir kaip tam tikros profesijos atstovę. Man pasiekimas yra ir mano vaikai, šeima, džiugesį kelianti buitis, tačiau man svarbu, kad gyvenime atradau mėgstamą veiklą, profesinį kelią, be kurio save sunkiai įsivaizduoju. Ypač dabar, kai, būdama motinystės atostogose, ištrūkstu į darbus, juos labai vertinu.
– Jei po mirties galėtumėte grįžti kitu žmogumi, gyvūnu ar daiktu, kokiu pavidalu sugrįžtumėte? Norėčiau grįžti žmogumi. Tiesa, įdomiausia būtų atgimti jau praėjusiame laikmetyje ir būti pirmo ryškumo žvaigžde auksinio Holivudo laikais. O galbūt būtų smagu patekti į Paryžių – maždaug tokį, koks vaizduojamas Woody Alleno filme „Vidurnaktis Paryžiuje“, ir aplankyti vietas, kuriose rinkdavosi tų laikų kultūros grietinėlė.
– Kur labiausiai norėtumėte gyventi? Mano širdis priklauso Pietų Europai – Ispanijai ar Prancūzijai, kur nėra žiemos...
– Kas yra jūsų brangiausias turtas? Pastarieji pora metų tik dar kartą įrodė, jog posakis „sveikata – brangiausias turtas“ nėra iš piršto laužtas. Apskritai gyventi yra neįkainojama, todėl reikia vertinti tai.
– Kokia yra jūsų svajonių profesija ar užsiėmimas? Įvykdžiau savo planą turėti svajonių profesiją.
– Kokia ryškiausia jūsų būdo savybė? Komunikabilumas. Labai mėgstu bendrauti, nors Estijoje išmokau ir ilgiau patylėti.
– Už ką labiausiai vertinate savo draugus? Už ištikimybę, už tai, kad visada randa laiko skambučiui, pokalbiui ar tiesiog pasako „myliu“, tai yra labai svarbu. Už atvirą bendravimą.
– Kas yra jūsų mėgstamiausi rašytojai? Sunku atsakyti. Gal išskirčiau užsienio autorius Kurtą Vonnegutą, Gabrielį Garcíą Márquezą, Françoise`ą Sagan, o taip pat lietuvių rašytojas Kristiną Sabaliauskaitę, Giedrą Radvilavičiūtę, savo bičiules, jaunosios kartos rašytojas Moniką Budinaitę ir Akvilę Kavaliauskaitę.
– Kuris grožinės literatūros personažas yra jūsų mėgstamiausias? Labai sunku įvardyti vieną, niekada nesitapatinau ir nesekiau.
– Kas yra jūsų herojai realiame gyvenime? Šiuo metu ukrainiečiai. O taip pat mano tėtis, jo gyvenimo patirtys tikrai galėtų nugulti į puikią knygą.
– Kokie vardai – jūsų mėgstamiausi? Yra daug gražių vardų, vis tik patys mėgstamiausi – sūnų vardai Jonas ir Nojus.
– Ko labiausiai nemėgstate? Namų ruošos.
– Dėl ko labiausiai gailitės? Daug mano apgailestavimų susiję su studijų metais: gailiuosi, kad su studentų mainų programa neišvykau bent pusmečiui pastudijuoti į užsienio universitetą, gailiuosi, kad dėl mokslų neišvykau su programa „Work and Travel“, o manydama, kad nieko nėra svarbiau už sesiją ir mokslus, praleidau koncertą atlikėjo, kuris jau nebekoncertuoja. Labiausiai gaila tada neišnaudotų galimybių pakeliauti ir patirti. Na, bet sakoma, kad niekada nevėlu, tad, būdama motinystės atostogose, naudojuosi proga pagyventi artimame užsienyje – Estijoje. Smagi nauja patirtis.
– Kaip norėtumėte numirti? Be agonijos, be skausmo, vienu metu su vyru, susikibus už rankų, kartu.
– Koks yra jūsų moto? Nežinau, ar man patinka vadinamieji gyvenimo moto, tačiau man patinka mintis „ir tai praeis“.
