LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ fotografas Algimantas, dabar geriau žinomas kaip Algis Kriščiūnas, pasidalino patirtimis, formavusiomis jo dinamišką asmenybę – vaikystę be televizoriaus, pasinėrimą į gamtą, mokykloje užgimusia draugystę su Andriumi Mamontovu, norą piešti ir būti nepriklausomam.
„Mano kieme buvo labai daug rusų vaikų, tad ten nerasdavau bendros kalbos. Portą kartų išėjau pažaisti „aukščiau žemės“, bet ten nieko gero nebuvo. Labiausiai mane sutraumavo, kai išėjau su berniukais žaisti karo, man tėtis padarė kardelį – du pagaliukus sukalė vinimi. Išbėgau žaisti, o kiemo vaikai pradėjo rėkti, kad ten kryžius. Nuo karto nelabai to kiemo bemėgau, skaičiau knygas“, – ankstyvą vaikystę prisiminė A. Kriščiūnas.
Vaikystėje Algio vaizduotę vis dirgino jų šeimos ilgus metus praleistoje Smėlio gatvėje rastas mamuto skeletas. O mokykloje pradėjo šiurpinti jau tikri žmonių kaulai. „Toje mokykloje vienu metu buvo karo ligoninė. Kai pradėjo daryti vamzdynų renovacijas, iškasus kiemą, buvo rasta krūvos žmonių kaulų. Per pertraukas bėgdavome tų kaulų vogti, ant suolų prisistatydavome šonkaulių, šlaunikaulių, žandikaulių. Tie žmonės greičiausiai mirė gal choleros ar pan., o mes, kvaileliai, rinkdavome juos“, – prisiminė fotografas.
Tačiau už knygų skaitymą kitos aistros, net turėdamas itin lakią vaizduotė, Algis dar nėra atradęs. Dėl šio pomėgio nukentėdavo net tėvelių pietūs. „Aš pareidavau iš mokyklos ir net nepersirengęs sėsdavau skaityti. Atsitokėdavau tik tada, kai jau girdėdavau, kad mano tėvai laiptais lipa po darbo – grįžta namo. Tada staigiai šokdavau bent uniformą persirengti, nors nespėdavau, o dar dažniausiai reikėdavo indus išplauti, bulves išvirti, kad tėvai jau rastų, ką valgyti.
Tik išgirdęs lipančius laiptais, staigiai pildavau vandenį į puodą, mesdavau bulves ir po 30 sek. atsidarydavo durys. Sakydavo: vėl tu knygas skaitai! Nors barė ne už knygų skaitymą, o už tai, kad nebuvo disciplinos“, – pasakoja Algis.
Tėvai ir nebūtų galėję barti už pomėgį, kurį patys skatino, – kaip atsimena Algis, kad liktų laiko turiningam laisvalaikiui, namuose nebuvo televizoriaus. Tačiau vietoje jo, būsimas fotografas vaikystėje turėjo neįkainojamą laisvalaikį: nesibaigiančius knygų resursus, sportą ir patirtis gamtoje.
„Čia buvo tokia nuostata, mano tėtis labiau vertino knygas, keliones. Dabar galvoju, gal ir keistoje šeimoje užaugau. Tėtis iš principo sakė – mums nereikia mašinos, geriau visus pinigus išleisime kelionėms, sportui, laisvalaikiui. Turėjome pripučiamų valčių, labai brangių slalomo slidžių. Gamtos pažinimo, artumo su gamta vaikystėje patyriau labai daug ir aš galvoju, kad tai mane labai stipriai formavo. Man miestas visada buvo svetimas. Iki šiol yra“, – pripažino jis.
Algis pasakojo, jog savo įpročiu išsiskirdavo iš kitų bendraamžių. Savaitgaliais pasiimdavo sumuštinį į kišenę ir troleibusu važiuodavo iki Valakampių pasivaikščioti po miškus: „Be jokio žemėlapio, be jokio plano, be jokio tikslo, vaikščiodavau visą dieną. Žinau, kad kairėje pusėje upė, o dešinėje – geležinkelis.“
Mokykloje, tarp Algio bendraklasių, buvo ir Andrius Mamontovas. Būtent jis devintoje klasėje pasiūlė kurti muzikos grupę, nors Algis tuo metu labiau garsėjo kaip dailininkas, piešiantis matematikos sąsiuviniuose.
„Andrius sako: „darome grupę, būsi būgnininkas“. Sutikau, bet įspėjau, kad nieko nemoku. Jis atsakė, kad viskas labai paprasta. Kaip tik mokyklos sandėliuke radome du būgnus ir lėkštę. Pabandžiau, nieko neišėjo, tai pradėjau treniruotis namuose – pasiimdavau dvi pagalves, Stasio Povilaičio plokštelę ir grodavau ant tų pagalvių. Per mėnesį pramokau tiek, kad galėjau groti pirmame koncerte.
Kaip aš prakaitavau, kaip buvo baisu... Mes pagrojome tik vieną dainą, žiūrovams patiko, patiko ir abiturientams. Tiesa, scenos baimę turėjau iki pat „Foje“ grupės pabaigos“, – patirtimi dalijosi Algis.
Jis pirmame kurse studijavo Kauno politechnikos institute, tačiau jautė, jog tai – ne jam. Nuo dailės akademijos, kurios link krypo širdis, vis dėlto atkalbėjo tėvai. „Mano svajonė buvo sėdėti studijoje, kur niekas man „neknisa“ proto ir piešti, ką noriu, parduodu tuos paveikslus ir taip ir gyvenu. Turėjau tokią viziją. Kai pasitariau su tėvai, jie pasakė, jog atkreipčiau dėmesį, kiek turime pažįstamų dailininkų ir visi vargsta bei geria degtinę.
Mūsų svetainėje kabėjo originalus dailininko paveikslas, purvinų, cemento spalvų. Jame buvo ir knyga, duonos kepalas. Man tas originalas labai patiko, net jei jo meninė vertė nedidelė, man tai turėjo specialią aurą, nors tas dailininkas buvo girtuoklėlis, iš tėčio vis skolindavosi pinigėlius, nors niekada neatiduodavo“, – pasakojo pašnekovas.
Net ir studijuodamas būsimasis inžinierius, robotų konstruotojas negalėjo gyventi be scenos, kurios nors ir bijojo, jautė nepaaiškinamą trauką. Tačiau į tikrą beprotybę, jis pateko po pirmojo kurso, kai gavo šaukimą į armiją. Čia, jis patyrė siaubingiausius įvykius: smurtą, patyčias, savo akimis regėjo mirtį.
„Ta sovietinė armija mane labai traumavo. Kai pagalvoju, aš gyvenau psichologiniame šiltnamyje, tarp normalių žmonių, inteligentiškoje šeimoje. Visi mano santykiai su kitais žmonėmis buvo pagrįsti pasitikėjimu, žmogiškumu. Nesu turėjęs nei muštynių, nei konfliktų, o čia staiga atsiduri protu nesuvokiamoje „dedovščinoje“.
Plauni tualetus, kiekvieną dieną gauni į snukį. Buvau tokios būsenos, kad galvojau, kad jeigu man lieptų suvalgyti generolo išmatas ir galėčiau keliauti namo, suvalgyčiau. Galėjau tiek nusižeminti. Kam tu pasiskųsi, kai šalia tavęs užmuša žmogų, kitą kareivį“, – šiurpiais patyrimais dalijosi A. Kriščiūnas.
Jis atsimena, jog tuometinėje SSRS kariuomenėje bandė pasinaudoti savo gebėjimu piešti ir eidavo prašyti, kad būtų priimtas dailininku. Kaip sako pats – tam, kad nereikėtų šaudyti ir kęsti nežmoniškų sąlygų.
„Nenorėjau būti su žmonėmis, kurie yra tiesiog siaubingi. Stovi sargyboje, ateina metais vyresnis „pacukas“, bet jis turi psichologinę viršenybę, o dėl to ir galią. Su plaktuku ant tavo krūtinės suploja metalines sagas. Bet tu nieko negali padaryti, nes aplinkui stovi ir tokių, kurie tave užmuš, jei bandysi.
Nemažai nusišaudavo. Neištverdavo nemigos, psichologinio teroro. Vidury nakties pakeldavo ir liepdavo bėgioti, nuo to pavažiuodavo stogas“, – atsimena jis.
Ištvėręs tarnybą, Algis grįžo į studijų miestą Kauną ir sukūrė šeimą.
„Man buvo 20 m. – siaubingai mažai. Buvau pilnas neišsipildžiusių troškimų, planų, kurie atrodė labai svarbūs. Dėl to mano pirmoji šeima ilgai ir neišsilaikė. Man trūko brandos, trūko suvokimo, kas yra svarbu gyvenime. Man atrodė, kad vaikai trukdo daryti dalykus, atima laiką, per kurį aš turėčiau kurti, kurie teikia šlovę, pasitenkinimą. Dabar galvoju priešingai – tikslas trukdo būti su vaiku“, – prisipažįsta jis.
Lietuvoje vėl susibūrė „Foje“, vis plėsdama savo auditoriją, išgyvendama tikrą aukso amžių.
„Labiau įsimintini ne koncertai, bet važiavimas į juos, repeticijos, arbatos gėrimas. Taip supuldavo, kad repetuodavome pas mane, virš tėvų buto buvau įsirengęs palėpę. Buvo puikus laikas. Važiuodavome į turus, važiuodavome į koncertus, bet visą laiką leisdavome keturiese. Visi buvome labai skirtingi: Darius labai tylus, Arnoldas cholerikas, aš sangvinikas, Andrius pasvajojantis. Bet mes surasdavome bendrų taškų“, – prisiminė Algis.
1997 m. grupė „Foje“, gerbėjų liūdesiui pranešė, kad skiriasi ir sugrojo paskutinį koncertą Vilniaus Vingio parke, į kurį susirinko tuo metu rekordinis – 60 tūkst. žmonių skaičius.
„Iširome dėl to, kad mūsų draugystė išsibarstė. Sukūrėme šeimas, atsirado kitų interesų, pradėjome daugiau laiko leisti atskirai. Tiesiog pasibaigė draugystė, bet iki to ėjome ilgai. Supranti, kad buvimas kartu nebedžiugina, atsiranda konfliktai, kūrybiniai nesutarimai, destrukcija. Pagalvoji: kam to reikia?
Nustojus groti daug pinigų pradingo, bet aš to nematuoju pinigais. Pirmiausia turi būti džiaugsmas, tą mes darome ir už pinigus – perkame džiaugsmą“, – svarsto jis.
Būtent bandymas nusipirkti džiaugsmą už pinigus Algiui kainavo psichinę sveikatą. Tapęs žinomu fotografu, negalinčiu atsispirti darbui be poilsio, Algis suprato peržengęs ribą.
„Negalėjau atsisakyti dėl tuštybės. Kai tau sako, kad esi geriausias fotografas, tu nori tokiu ir išlikti. Jeigu pasakysiu, kad neturiu laiko, žmonės manęs nebekvies. Nebeturėjau savaitgalių, atostogų, variau be sustojimo. Perdegiau. Žmogui taip negalima, neturėjau jokios kitos veiklos.
Kadangi negeriu degtinės ir nerūkau, man reikėjo dopamino, o jį sukelia pirkimas. Eidavau pirkti rūbus, batus, išleidau krūvas pinigų. Žmogaus noras būti geriausiam yra prakeiksmas. Akligatvis. Tu tiesiog perdegsi, tavęs nebus“, – kalba fotografas.
Visa A. Kriščiūno istorija – laidos įraše.
