Ar projekto „Miuziklo garsai“ užkulisiuose verda konkurencinės kovos, o atlikėjai karpo vieni kitų kostiumus? Ko vienbalsiai negali pakęsti projekto dalyviai ir kokius mitus griauna? Portalas LRT.lt užsuko į „Miuziklo garsų“ užkulisius ir atskleidė linksmąją projekto pusę, ne mažiau įdomią nei tai, ką išvystame eteryje.
Kiekvieną savaitgalį LRT TELEVIZIJOS projekto „Miuziklo garsai“ dalyviai žiūrovams dovanoja net 10 nedidelių spektaklių. Kartais griebiančių už širdies, kartais spaudžiančių šypseną, ir visada kupinų gražios muzikos iš populiariausių Lietuvos ir pasaulio miuziklų.
Nors žvelgiant iš šono atrodo, kad scenos profesionalams paruošti 3 min pasirodymą tėra vieni juokai, patys dalyviai skuba šį įspūdį sugriauti. Dainotas Varnas portalui LRT.lt taip pat sakė iš pradžių tikėjęsis, kad reikės tiesiog pasiruošti kūrinį ir jį atlikti. „Tačiau su laiku vis daugiau iš savęs reikalaujame – įsigilinti į libretą, atkurti istoriją, bet nekopijuoti... Tai yra nauja ir neįprasta patirtis“, – sako jis.
Jo kolegos taip pat beveik vienbalsiai tikina, kad pasiruošti miuziklui ir jame pasirodyti neretai yra net lengviau, nei žiūrovams atlikti jo ištrauką. „Esu dainavęs gal 10 miuziklų, – portalui LRT.lt sako atlikėjas Tadas Juodsnukis. – Statydamas miuziklą gali iš lėto įsivažiuoti, auginti įtampą, o čia tarsi turi patekti į patį veiksmo epicentrą, kur viskas dega, sprogsta, stogas kilnojasi. Tai išties nelengva.“ Tą patį pasakoja ir dainininkas Rokas Laureckis, turintis nemenką pasirodymų spektakliuose patirtį.
Tiesa, kaip dalyviams sekasi papasakoti istoriją, žiūrovai gali išvysti per savo televizijos ekranus, o tai, kas dedasi užkulisiuose, mato tik patys dalyviai.
Pasidairius apima jausmas, kad užkulisiai yra it atskiras miuziklas, kupinas muzikos ir įvairiausių garsų. Pirmieji LRT koridorius užpildo šokėjai, gerai pažįstami iš ankstesniais metais rodyto projekto „Šok su žvaigžde“.
„Mes niekur neišėjome, juk mėgstame pasilinksminti“, – šypteli Katerina Voropaj. Tačiau ir ji siūlo neapsigauti – repeticijose ne vien juokai ir linksmybės, čia ir daug sunkaus darbo, nes per itin trumpą laiką reikia sukurti įspūdingą šokio šou. „Po šio projekto, manau, rimtam miuziklui galėtume pasiruošti per savaitę! Belieka išmokti dainuoti“, – sako ji.
Kol šokėjai bruzda ir juokauja, kai kurie dalyviai ir toliau repetuoja. Anot aktoriaus Eimučio Kvoščiausko, nors užkulisiuose linksma ir gera susitikti gerus pažįstamus, visi daug ir sunkiai dirba, visi – nuo atlikėjų iki orkestro.
„Apie save jau nekalbu. Įtampa tvyro ore, tačiau stengiamės susikurti ir malonių akimirkų. Man vis tik svarbu, kad mane suptų draugiškas žmonių ratas. Na ir kas, kad šiek tiek konkurencijos yra, kad kartais nuliūdina komisijos vertinimai, norisi, kad, pasisėmę patirties, po projekto išsiskirstytume gerai praleidę laiką ir neišsineštume kartėlio dėl pavydo ar kokių piktadarysčių“, – sako jis.
Aktoriui šie užkulisiai kelia ir šiokių tokių sentimentų – primena laikus, kai baigęs studijas jis prisijungė prie Kauno dramos teatro: „Tie aktorių susibūrimai, pasibuvimai tarp repeticijų ar laukiant savo scenos man yra labai žavi tradicija. Kartais to labai pasiilgstu ir tokie užkulisiai, kaip šiame projekte, man tai šiek tiek kompensuoja.“
Būtent sentimentai „Miuziklo garsuose“ lydi ir Moniką Mariją. Ji džiaugiasi, kad projekte jai tenka atlikti kūrinius, žadinančius šiltus prisiminimus: dainą iš filmuko, kurį vaikystėje žiūrėdavo su sese, arba kūrinį iš miuziklo, kuris buvo jos muzikinio kelio pradžia ir darbas, už kurį gavo bene pirmą atlygį.
Panašu, kad ne vieną šiltą prisiminimą jai paliks ir dalyvavimas šiame projekte. „Esu žmogus, nelinkęs konkuruoti. Nors dalyvaudama konkursuose jaučiu azartą, nuoširdžiai bendrauju, palaikau ir nekeliu kovos nuotaikų. Čia visi vieni kitus pažįstame, tad gera ne tik pagirti kitus, bet ir nuomone pasidalyti – ji neretai būna labai vertinga, – svarsto atlikėja. – Apskritai LRT man jau tapo antrais namais – tiek daug bendrų projektų turime. Tad smagu pabendrauti ne tik su dalyviais, bet ir su operatoriais, režisieriais ir kitais.“
Nejaugi dalyviai nejaučia jokios konkurencijos ir nesistengia bent kiek apsunkinti užduočių konkurentams? „Pripyliau Monikai Marijai sagučių, pažiūrėsim, kaip jai seksis“, – piktdžiugiškai juokiasi E. Kvoščiauskas, tačiau čia pat patikina, kad tik pajuokavo ir iš tiesų jokių piktadarysčių dalyviai vieni kitiems nekrečia.
„Užkulisiuose yra neįtikėtinai gera ir lengva. Galbūt todėl, kad nė vienas dalyvis projekto nepalieka? Čia viskas išties kitaip – iš kolegų tampame bičiuliais, pajuokaujame, esame linksmi ir pakilūs“, – dėsto D. Varnas, o jam antrina ir T. Juodsnukis, su šypsena dėstantis, kad už kadro – arbata, gera nuotaika ir būrys gražių žmonių, tampančių bičiuliais.
„Užkulisiuose gyvenimas verda, mezgasi pažintys... Manau, kad svarbiausia šiame projekte – daug geros ir kokybiškos muzikos. Ir čia skamba ne nišinių grupių dainos, o milijonus gerbėjų visame pasaulyje turintys kūriniai. Taigi šis projektas – laikas, kai skamba gera muzika“, – sako dirigentas Vytautas Lukočius, taip pat patikinęs, kad čia tvyro tik geros emocijos.
Tiesa, ne viskas taip jau tobula. Nors atrodo, kad veiksmo prie studijos durų – per akis, dalyviai vienbalsiai kartoja, kad labiausiai čia vargina laukimas, juk jų diena prasideda repeticijomis, o baigiasi filmavimais. „O tas laikas iki pasirodymo išties lėtai eina“, – tikina R. Laureckis.
Jam pritaria ir Monika Marija, anot jos, tenka susigalvoti, kaip išnaudoti pertraukėles. „Jei nerepetuoju, stengiuosi paskaityti gerą knygą, atrašyti į elektroninius laiškus, pasidalyti patirtimis su čia vaikštinėjančiais bičiuliais. Man tai labai prasminga“, – tarsteli ji. Tiesa, atlikėja prisipažįsta, kad projekte jai labiausiai trūksta žiūrovų, ji kur kas mieliau žiūri publikai į akis nei į filmavimo kameros objektyvą. „Kita vertus, tenka perlipti per save ir padirbėti ir kitokiomis sąlygomis“, – atsidūsta.
Vis tik svarbiausia, kad kiekvienas dalyvis dirba dėl vieno tikslo – padovanoti žiūrovams kokybišką pramogą ir daugiau papasakoti apie miuziklo žanrą, supažindinti su garsiausiomis arijomis. „Norisi priminti, kad egzistuoja ne tik operos ir operetės, bet ir miuziklas – labai gražus žanras su labai gražia muzika, siužetu. Tikiuosi, kad projektas padės miuziklą atrasti iš naujo“, – šypsosi R. Laureckis.
