„Užsibrėžiau iš kiekvienos algos nusipirkti po porceliano puodelį“, – portalui LRT.lt pasakoja Alantos dvare dirbanti Jolanta Bimbirienė, užsimojusi į rūmus grąžinti porcelianą, kurio kolekcija kažkada šie garsėjo visoje Europoje. Tiesa, viską daro tik savo pastangomis ir lėšomis bei tikina, kad be dvaro savęs jau neįsivaizduoja. Negąsdina moters ir tai, kad, anot jos, rūmuose iki šiol sklando ponios vėlė.
Šiandien dvaras yra atviras lankytojams, kurie nori patirti dvariškus malonumus. Tuo rūpinasi Alantos dvaro muziejaus galerijos vadovė J. Bimbirienė, įkvėpta šios vietos istorijos, savo ruožtu ėmusi kaupti kolekciją, kuria dalijasi ir su lankytojais.
Beje, 2006-aisiais muziejų pasiekė originalios, nespalvotos Pac-Pomernackių laikų fotografijos, kurių pluoštelį atvežė ir padovanojo iš Vroclavo atvykusi viena iš giminės palikuonių. Nuotraukose įamžintos skirtingai įrengtos menės ir šeimos sukaupti turtai. „Pasak istorikų, iš fotografijų matyti, kad dvaras buvo pasiekęs prabangos viršūnę, o Europoje garsėjo viena didžiausių porceliano kolekcijų“, – pasakoja kita dvaro darbuotoja Liuda Pusvaškienė.
Būtent kadaise garsi kolekcija paskatino J. Bimbirienę vėl į dvarą sugrąžinti porcelianą. „Sumaniau, kad dvare reikėtų rengti edukacijas ir lankytojus vaišinti kava ar arbata iš porceliano indų, tačiau netrukus taip tuo užsikrėčiau ir susirgau, kad šiandien tai tapo mano aistra“, – tarsteli ji, rodydama savo kolekciją, kurioje – apie 30 įvairiausių porceliano puodelių.
Ir nors visi jie puikuojasi Alantos dvare, visi suieškoti ir nupirkti iš pačios J. Bimbirienės asmeninių lėšų. „Iš pradžių sakiau, kad iš kiekvienos algos nupirksiu po puodelį, tačiau iš tiesų tai yra labai brangus malonumas, tad kartais sakau, jog pakaks, tačiau po kurio laiko vėl pagaunu save besižvalgančią naujų“, – šypteli moteris. Tiesa, žodis „naujas“ čia ne visai tinka, mat kai kurie puodeliai yra antikvariniai ir skaičiuojantys šimtmetį.
Kai kuriuos puodelius nupirko pati J. Bimbirienė, o kai kurie jai buvo padovanoti. „Nebereikia sukti galvos, žinome, kad gimtadienio proga Jolantai galime tiesiog padovanoti porcelianinį puodelį“, – atskleidžia jos kolegė, L. Pusvaškienė.
Būna, kad sužinoję apie moters kolekciją, išskirtinių indų padovanoja ir muziejaus lankytojai. J. Bimbirienė iki šiol su šypsena prisimena su ekskursija dvare viešėjusią mokytoją, kuri išvydusi porceliano kolekciją, perdavė seną, dailų puoduką, priklausiusį jos močiutei.
Apžiūrėti kolekciją ir iš pasirinkto puodelio atsigerti kavos ar arbatos gali visi norintys – tai viena iš dvare siūlomų pramogų – edukacijų.
Tiesa, ir kava J. Bimbirienė vaišina ne paprasta, o ruošiama pagal slaptą močiutės receptą. Tik puse lūpų juokais prasitaria, jog pasitelkia ugnies burtus. „Mano močiutė tarnavo pas poną Kaune. Būdama 6-erių ji eidavo į turgų šokolado, kurį po to paruošdavo ir karštą patiekdavo poniai. Kai ponas nusprendė išsikelti į Prancūziją, kartu norėjo pasiimti ir mano senelę, tačiau ji nesutiko, sulaukusi 16 ištekėjo ir visą gyvenimą dirbo šeimininke.
Ji puikiai gamino, kepė gardžiausius tortus ir skanėstus. Iš jos išmokau ir suktis virtuvėje, ir svetingai bei prideramai priimti kiekvieną“, – pasakoja Alantos dvaro muziejaus galerijos vadovė, dvaro svečius pavaišinanti ir pačios ruoštais desertais. Jei tik turi, nustebina ir netikėtu pagardu – specialiai paruoštu jaunučiu pušies kankorėžiu, vietoj vyšnaitės besipuikuojančiu ant jos desertų.
Poniškai gurkšnojant iš pūko lengvumo porceliano puodelio netrūksta ir skardaus juoko, ir įdomių pasakojimų iš dvaro praeities, tačiau J. Bimbirienė džiaugiasi, kad dar nė vienas puodelis nebuvo sudaužytas, mat kiekvieną jų labai saugo ir po svečių viešnagių kruopščiai išplauna.
Ir apie savo kolekciją, ir apie dvarą ji galėtų kalbėti ilgai – sako, kad tai jos širdies dalis. „Apsisuko gyvenimo ratas. Esu kilusi iš Alantos, tačiau gyvenimas buvo nunešęs ir į sostinę, ir į Anykščius. Galiausiai sugrįžau į savo kraštą ir jau aštuonetą metų dirbu dvare. Sakau, kad jei mane norės iš čia iškelti, tai tik su pačiu dvaru“, – šypsosi J. Bimbirienė.
Nebaugina jos ir sklandančios legendos, kad dvaro rūmuose iki šiol klajoja dvaro ponios vėlė, o muziejaus darbuotojos paslaptingai šypsosi ir šią istoriją tik dar labiau kursto – rodydamos ponios portretą, pasakoja apie keistus, menėse aidinčius garsus, bildesius, šlamesius ir dalijasi mistiškai skambančiais lankytojų pasakojimais.
Šis dvaras garsėja išties turtinga istorija, mat buvo iškiliausių Lietuvos didikų rezidencija. Metus nuo 1858-ųjų skaičiuojantis Alantos dvaras mena laikus, kai jame šeimininkavo Tadeušas Pac-Pomarnackis, žiemas leisdavęs Žydrosios pakrantės kurorte Nicoje, o į Alantą atvykdavęs pavasarį ir būdavęs čia iki pat rudens.
„Atkeliavęs jis užlipdavo į bokštą ir apžvelgdavo savo valdas. Jam čia būnant plevėsuodavo ir iškelta vėliava, reiškusi, kad šeimininkas namuose“, – pasakoja dvaro muziejaus darbuotoja L. Pusvaškienė.
Anot jos, itališko stiliaus vasaros rezidenciją šeimininkas itin puoselėjo, čia buvo įkurdinęs prabangius meno kūrinius, baldus, brangias knygas, kaupė vertingas dvaro kolekcijas. Didžiąją dalį vertingiausių daiktų Pac-Pomarnackiai išsivežė dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kai nujausdami grėsmę iš jo pasitraukė.
Beje, dvarą prieš pusę amžiaus vėl išgarsino visai ne šeimininkai, o jo kieme ir pastatuose sumaištį kėlęs svieto lygintojas. Po to, kai pokariu dvare šeimininkavo susisiekimo ministro Balio Šližio šeima, o sovietmečiu čia buvo įkurta profesinė mokykla, dvaran trumpam buvo sugrįžęs ir poniškas gyvenimas – autentiškais 19-ojo amžiaus mediniais laiptais vaikštinėjo garsiausi to meto Lietuvos aktoriai, o Alantos dvaras buvo tapęs 1973 m. vaidybinio filmo „Tadas Blinda“ filmavimo aikštele.
Istorijos, senų dvarų, miesto gatvių, gūdžių miškų ar net Visatos saugomos paslaptys gali tapti puikiu prieskoniu trumpai savaitgalio išvykai. Nacionalinė turizmo skatinimo agentūra „Keliauk Lietuvoje“ vietos turistams siūlo ieškoti, domėtis ir atrasti, tad surengė ir pažintinę kelionę žurnalistams, įtakos publikacijos turiniui tai neturėjo.
