Buvęs Seimo narys Dainius Budrys buvo pasiekęs tai, apie ką dažnas tik svajoja. Palikęs politiką, jis turėjo verslą, vadovavo tarptautinei įmonei, gyveno didmiesčiuose, kuriuose jį nuolat supo ir reikalai, ir draugai. Tačiau prieš ketverius metus jo gyvenimas labai pasikeitė. Dabar buvęs politikas dažniau vairuoja ne automobilį, o traktorių, gyvena vienkiemyje, džiaugiasi tyla ir labai dažnai eina į pirtį.
„Daug pažįstamų sakė, kad tai – ne man, bet tie, kas geriau mane pažįsta, džiaugiasi ir sako, kad nurimau. O ramybė ateina per aplinką, kurioje gyveni“, – tikina buvęs Seimo narys, ekonomikos komiteto pirmininkas bei verslininkas D. Budrys, prieš keletą metų dingęs ir iš viešumos, ir iš Vilniaus.
Kardinaliais pokyčiai jis gerokai nustebino daugelį, nes iš rimto, oficialaus ir nuolat užimto vadovo virto ramiu pirtininku. Jau antrus metus su žmona Jolita ir pirmojo gimtadienio sulaukusiu sūnumi Aleksu naują kasdienybę kuria Kretingos rajone. Vienkiemyje netoli Jokūbavos politikas rūpinasi žemės ūkio darbais bei statybomis. Ir kartu su antrąja puse mokosi ūkininkauti.
„Agurkai, salotos, špinatai, lapinės daržovės, – kad nereikėtų pirkti parduotuvėje, o galėtum nusiskinti ir žinotum, kad valgai ekologišką daržovę. Dar yra vaistažolės. Kitais metais planuojame laukus, kurie dabar ilsisi, užsodinti čiobreliais, mėtomis, melisomis, medetkomis, prieskoninėmis žolelėmis – tuo, ką naudosime pirtyje“, – pasakoja Jolita.
Valgyti švarų, pačių ar kaimynų užaugintą maistą, kvėpuoti tyru pamiškės oru, kiekvieną savaitę eiti į pirtį – toks dabar Budrių šeimos gyvenimo ritmas. Vieniems tai tobula realybė, kitiems – mažai susižavėjimo keliantis vargas, nes tam, kad tai turėtų, pora daug dirba ir eksperimentuoja.
Ir statybų, ir žemės ūkio reikalai Dainiui yra visiška naujiena, nes užaugęs Klaipėdoje, kaip pats sako, buvo tikriausias asfalto vaikas. Baigęs mokslus, išvyko į sostinę ir tik po 18 metų pradėjo pamažu grįžti į gimtinę. Įsigijęs kažkada proseneliams priklausiusias žemes, neplanavo nei čia gyventi, nei grįžti į pajūrį, bet išvargintas nuolatinės įtampos darbuose ir skyrybų su televizijos laidų vedėja Daiva Tamošiūnaite, D. Budrys prisiminė seną aistrą.
„Aš galvoju, kad gyvenime vyksta kažkokie natūralūs įvykiai, kurie padiktuoja tau vieną ar kitą veiksmą. Tuo metu aš skyriausi su žmona, šeimos kaip ir nebebuvo, daugiau buvau pasinėręs į savo aistrą – pirtį, savęs nuraminimą“, – prisimena buvęs politikas.
Pirties ritualai iš pradžių buvo atliekami mėgėjiškai, o besidomint buvo ir įdomesnių atradimų. Su bendraminčiais Dainius ėmė važinėti į tarptautinius seminarus ir pamatė, kad pirtis gali būti ne tik savaitgalio malonumas, bet ir gyvenimo būdas. Jis suprato, pirtis – ne tik garų ir kvapų ritualai, bet ir nuostabus būdas be cheminių vaistų stiprinti kūną.
„Pagrindinis pirties privalumas, kad ji gydo nuo visų ligų – nuo peršalimų, stiprina imuninę sistemą, ramina, nuima stresą. Teisingai naudojama pirtis turi teigiamą poveikį sveikatai. Senovėje žmonės pirtinosi, lietuviškos pirties tradicijos nėra naujiena, tiesiog jos atgimsta“, – pasakoja jis.
Daugybė teorinių žinių virto D. Budrio svajone turėti nuosavą pirtį. Ir pati tinkamiausia vieta jai pasirodė būtent tuose, atsitiktinai įsigytuose protėvių hektaruose. Tiesa, tokiais pokyčiais nebuvo patenkinta tuomet dar jo mergina Jolita. Ji sostinėje turėjo ir gerą darbą, ir daug draugių bei įpročių, kurių nenorėjo paleisti.
„Mėgavausi miesto ritmu, darbu, bet taip viskas susiklostė, kad Dainiui planai dėliojosi kitaip. Pusę metų mes gyvenome atskirai. Jis kalbėdavo apie statybas, o aš kaip – smagu po darbų mieste su draugėmis išgerti kavos. Pamatėme, kad mums skiriasi mūsų mintys, idėjos. Po pusės metų jis nusprendė – arba kraustomės, arba ne. Turbūt per dieną susikrovėme lagaminus ir atvažiavome“, – prisimena moteris.
Jolita užaugusi vienkiemyje gerai žinojo, kokie sunkumai laukia. Iš vaikystės ji nepamiršo ir nesibaigiančių ravėjimų ar ilgų kelionių į mokyklą. Tačiau Dainiui pavyko ją įtikinti – šiuolaikinis kaimas visai kitoks.
„Kai atsikraustėme, prasidėjo visas procesas – namo statyba, aplinkos gražinimas, atsirado mažiukas... Gyvenimas kaime yra nuostabus. Kaime ir ritmas kitoks, bet jis nėra lėtas, viskas priklauso nuo to, kaip jį susiplanuosi. Jei turi daug idėjų ir planų, atrodo, paroje valandų viskam neužtenka. Tik čia nėra tiek streso, kiek mieste. Kai dar gyvenome Vilniuje, Dainius grįžęs sakydavo, kad ten dūsta. Nesuprasdavau, kuo tas oras toks ypatingas. O atvažiavus čia, tikrai jaučiu skirtumą“, – tikina J. Budrienė.
Ekonomiką baigusiam ir savo verslą turėjusiam Dainiui svarbu buvo ir tai, kad gyvenimas kaime neaplyginimai pigesnis. Visų pirma, čia, viduryje laukų, nebelieka poreikio puoštis, dangstytis socialinėmis kaukėmis. O be to, toliau nuo miesto kur kas labiau nei pinigai vertinami natūriniai mainai.
„Gyvendamas kaime tu negali išsiskirti. Vienaip ar kitaip tu susiduri su kaimynais, turi bendrauti. Vieni pušelių buvo atsivežę, sodino, davė ir mums. Susipažinau su ūkininku Stasiuku, pas jį visko yra – kiaušinių, medaus, vaisių, uogų. Kol dar savo neturime, iš jo gauname. Neprisimenu, kada paskutinį kartą valgiau kiaušinius iš parduotuvės“, – šypsosi D. Budrys.
Naująjį kaimo gyvenimą besijaukinančių Budrių planuose ir avių, ir vaistažolių ūkis, didesni vaistažolių plotai ir, žinoma, – dar įdomesnės pirtys. Tačiau aišku viena, paragavę švaresnio gyvenimo – miesto jie visai nesiilgi, nes nuošaliame kaime rado tai, ko labiausiai ieškojo – pilnatvę.
Plačiau – spalio 15 d. laidos „Gyvenk kaip galima švariau“ įraše.
Parengė Miglė Valionytė.
