„Siaubingesnio savo gyvenimo etapo nežinau, ar prisimenu“, – LRT PLIUS laidoje „Gyvenk kaip galima švariau“ gyvenimą bute pamena operos solistas Liudas Mikalauskas. Niekaip negalėjęs priprasti prie už sienos gyvenančių svetimų žmonių jis prikalbino žmoną Sigitą keltis į ramiąsias Plutiškes. Dabar kaime grūdinasi lediniame vandenyje, prižiūri biteles ir net rengia koncertus vietinių suręstoje scenoje.
Operos solistas L. Mikalauskas su žmona ir dviem vaikais jau aštuntus metus gyvena Kazlų Rūdos savivaldybėje, Plutiškių kaime. Abu sutuoktiniai sako, kad čia, toli nuo didmiesčių ir arti gamtos, yra jų šeimos rojus, kuriame nuostabu visais metų laikais. Net giliausią viduržiemį L. Mikalauskas šoka į paties iškirstą eketę – grūdinasi. Pernai šis maratonas truko nuo Vasario 16-osios iki pat Kovo 11-osios. Lediniame vandenyje solistas maudėsi kiekvieną dieną.
„Apibėgu 3 kilometrus ir į eketę. Pavyko visas tas dienas tai padaryti. Sigutė iš pradžių žiūrėjo už galvos susiėmusi, kas čia bus, bet nieko“, – pasakoja pašnekovas.
Praėjusiais metais per karantinus grūdintis eketėje L. Mikalauskas pradėjo ir todėl, kad stiprintų organizmą, ir todėl, kad jis visame kame – už natūralumą. Kūno grūdinimas, sveikatinimas, o ypač pirtis jam – ne malonumas, o būtinybė.
„Prieš einant į pirtį reikia kavamale susimalti džiovintų kaštonų. Tai geriausias scrub`as – viską nusitrini, oda būna kaip kūdikio. Aišku, kaštonus reikia nuplauti kūdroje“, – šypsosi L. Mikalauskas.
Apsigyvenusi kaime Mikalauskų šeima ištisą sezoną valgo pačių užaugintas daržoves, geria kaimynų karvių pieną, rūgpienį, valgo ekologiškai ūkininkaujančių žmonių tiesiai į namus pristatomą mėsą. L. Mikalauskas juokiasi taip išpuikęs, kad į parduotuvinius kiaušinius negalintis nė žiūrėti.
Siaubingesnio savo gyvenimo etapo nežinau, ar prisimenu. Tas gyvenimas bute... Man buvo labai sunku priprasti, kad už sienos gyvena kiti žmonės, svetimi.
L. Mikalauskas
„Netoli gyvena toks Antanas – karvę laiko. Du kartus per savaitę atneša du litrus pieno, vieną kartą – varškės kilogramą. Kiaušiniai irgi kaimiški, pieno susiraugindavau. Prisimenu, kažkada iš parduotuvės nusipirkome kiaušinių. Tuos kiaušinius paskui išmetėme. Tiesiog žiūri į tuos kiaušinius ir nežinau... Anksčiau valgydavome, bet dabar negalime per save perlipti“, – kalba operos solistas.
S. Mikalauskienė tikina – kaimiškų kiaušinių skonis yra visiškai kitoks. Jiedu prisipažįsta dabar esantys tikri natūralumo atstovai ir ekologijos ekspertai. Bet ne tik todėl, kad gyvenant kaime viskas po ranka. Nuolat būdamas švariame ore žmogus tampa jautresnis, pastabesnis, atsakingesnis, o stebėdamas gamtą daug ko išmoksta. Visgi prieš gerą dešimtmetį, kai įsigijo šią sodybą, šeimininkai žinojo tik tiek, kad nori bet kokia kaina pabėgti iš daugiabučio.
„Siaubingesnio savo gyvenimo etapo nežinau, ar prisimenu. Tas gyvenimas bute... Kai tu iš namo atsikraustai į butą, yra toks keistas jausmas. Nežinau, ar tai patiria visi, bet man buvo labai sunku priprasti, kad už sienos gyvena kiti žmonės, svetimi. Su jais, aišku, prasilenki laiptinėje, bet ten vyksta kitos šeimos gyvenimas. Aš labai sunkiai pripratau prie šito dalyko“, – pamena L. Mikalauskas.
Jo žmona svarsto – jis juk scenos žmogus, jam patinka būti tarp žmonių, bet gyvenime visgi yra individualistas. „Jis man kartą per savaitę kalbėdavo, kad tiesiog jaučia tuos žmones, kad negali atsipalaiduoti, jam reikia erdvės, savo vietos. Prie to sprendimo ėjome pamažu ir kryptingai. Iš pradžių save nuteikinėjau, kad važiuoju gyventi į gamtą. Reikėjo keisti požiūrį“, – pasakoja renginių organizatorė.
L. Mikalauskas juokiasi: mylimoji sutiko važiuoti tik į gamtą, bet ne į kaimą. Kitokią kasdienybę toli nuo Kauno Mikalauskai jaukinosi po truputį. Pirmiausia į nedidelį Plutiškių kaimą atvykdavę tik į svečius pas gerą draugą, taip pat operos solistą, o dabar ir kaimyną Egidijų Bavikiną. Žinodamas L. Mikalausko svajonę gyventi arčiau gamtos jis ir parodė šią vietą. Tiesa, tuomet čia nebuvo nei jaukių namų, nei gražių vaizdų – vien tik neįžengiami brūzgynai...
„Viskas buvo labai apžėlę, didelis šabakštynas. Paskutinius penkerius metus čia niekas nebegyveno, buvo viskas apleista. Prisimenu, atvažiavau sekmadienį, pradėjau šienauti, pjauti. Eina pakrante moteriškė, sako: o, šventadarbis. Supratau: kaimas turi kitas tradicijas. Kaime sekmadienį dirbti negalima, bet iki 14 val. Tada jau galima įjungti pjūklus, žoliapjoves – ką nori“, – kalba tikras gamtos mylėtojas.
Prisiderinti prie kaimo gyvenimo, tradicijų, rasti bendrą kalbą su senbuviais naujakuriams buvo kur kas lengviau, nei išmokti ūkio darbų. L. Mikalauskas gerai išmanė tik vieną kaimui tinkamą užsiėmimą – mokėjo ir labai norėjo bitininkauti.
„Tai buvo vaikystės hobis. Mano diedukas turėdavo bičių, visą laiką mane pas jas veždavosi, mokėjau apsieiti. Visa įranga buvo palikta pas tėvus. Kai išvažiavau studijuoti, keistas dalykas, pavasarį neberadau gyvų šeimų. Ką, pagalvojau, viskas, teks nutraukti šitą veiklą... Dabar, po 15 metų, parsivežiau. Algis Amšiejus mane išprovokavo, kad reikia vėl bitininkauti“, – pasakoja operos solistas.
Bitės užhipnotizavo ir S. Mikalauskienę. Dabar, kai tik gali, jų prižiūrėti ir nusiraminti klausydamasi bitelių dūzgimo eina kartu. Drauge jau prašosi ir vaikai, o medaus ėmimas – atskira ceremonija.
Dabar Mikalauskų namuose visuomet pilna pačių įvairiausių bičių produktų. Tai – ir natūralus saldumynas, ir vaistas, ir geriausia dovana draugams. Bičių produktai sveiki ir naudingi, taigi L. Mikalauskas svajoja apie nuosavo bityno plėtrą.
Prie to sprendimo ėjome pamažu ir kryptingai. Iš pradžių save nuteikinėjau, kad važiuoju gyventi į gamtą. Reikėjo keisti požiūrį.
S. Mikalauskienė
„Gyvendamas kaime alkanas tikrai neliksi“, – sako L. Mikalauskas. Rūsyje visada pilna šviežių ir marinuotų daržovių, o ko neturi pats, visada gali įsigyti iš kaimyno. Toks gyvenimas – labai patogus, be to, aukščiausia kokybė – garantuota. Šeimai ne mažiau svarbu ir tai, kad nebereikia gaišti laiko vaikštant po parduotuves. Juk iš ten dažnas parsineša ne tik maisto, bet ir skubotų pirkinių bei sunkiai suyrančių pakuočių. „Turime dvi kompostines dėžes, niekada neperkame jokių trąšų“, – dar vieną kaimo privalumą atskleidžia dainininkas.
Prisijaukinę kaimą Mikalauskai į daug ką pažvelgė naujai. Suprato, kokia svarbi žmogaus ir gamtos draugystė. Jų namuose nėra nei vienkartinių maišelių, nei puodelių. Taip gyvena seniai ir jau įprato, kad labai patogu.
„Kai važiuojame į parduotuvę, mūsų maišeliai visada daugkartiniai. Net nekyla klausimų. Turime įvairiausių dydžių ir rūšių. Be problemų jau kurį laiką tai naudojame“, – tikina S. Mikalauskienė.
Užsukęs į degalinę kavos ir L. Mikalauskas nusineša savo daugkartinį puodelį – taip ir patogiau, ir kava ilgiau būna šilta. Jiedu edukuoja ir savo vaikus apie tai, kaip atsiranda daiktai ir kaip vartoti mažiau.
„Esame su dukra kalbėję ne kartą. Ji turi tokį įprotį: pasiima popieriaus lapą, nupiešia vieną objektą, deda į šoną, ima kitą, piešia širdelę... Sakau: Gintare, juk gali piešti ant to paties lapo ar kitos pusės. Tada išsivysto kalba, kodėl nereikia popieriaus naudoti beatodairiškai“, – pasakoja namų šeimininkė.
Mikalauskai neabejoja: pasirinkę ramų ir lėtą gyvenimą visai kitokią vaikystę jie padovanojo ir savo atžaloms. Visą vasarą vaikai laksto basi, pažįsta paukščius, gamtą ir turi daug draugų. Beje, bendraminčių Plutiškėse nestinga ir pačiam L. Mikalauskui. Drauge su kaimynais jis jau spėjo nuveikti nemažai gražių darbų, pavyzdžiui, pradėjo sodinti parką, kuriame augs būtent Suvalkijai būdingi augalai. O pačių pastatytoje scenoje jau organizuojami ir koncertai, ir kaimo šventės.
„Jau ne sykį mes čia dainavę. Pradžioje nebūdavo pinigų pasamdyti kitų artistų, tai aš, Egidijus ir kokį nors draugą pasikviečiame. Vaida Genytė, Evelina Sašenko, Onutė Kolobovaitė, Deivis – visi Plutiškėse iškoncertavo. Buvo geriausi laikai. Paskui, kai pradėjome samdyti už pinigus, jau nebe tokie geri koncertai“, – juokiasi operos solistas.
Kas iš tiesų yra ekologija? Šis klausimas, anot L. Mikalausko, aktualesnis tiems, kas gyvena mieste. Ten ekologijos ieškoma turguose, parduotuvėse, o kaime ekologija – įprasta kasdienybė, be didelių pastangų pasiekiamas gyvenimo būdas ir aiškus supratimas, kad žmogus ir gamta – nedalomas vienis.
Plačiau – vasario 26 d. laidos „Gyvenk kaip galima švariau“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
