Išskirtinis Akvilės ir Edgaro Burneikų ūkis pribloškia daugelį žmonių. Tiesa, į šias valdas patenka retas, nes jo šeimininkai nepageidauja išskirtinio dėmesio, o ir užaugintą derlių, bent jau kol kas, parduoda itin retai. Visa, kas vyksta Molėtų rajono sodyboje pirmiausia yra bandymas, eksperimentai ir didžiulis šeimos noras gyventi švariau įgyvendinant vis naujas idėjas.
„Mes tikime, kad tai yra ateitis – labai opi problema pasaulyje yra didelis maisto suvartojimas. Mes galbūt to nejaučiame, bet maisto stygius yra ir visi mokslininkai juda link to, kaip užsiauginti maisto. Taigi šis auginimo būdas leidžia taupyti auginimo vietą, leidžia nenaudoti pesticidų ir trąšų, kas nealina dirvos“, – pasakoja A. Burneikienė.
Didelį savo šiltnamį Akvilė vadina ateities ūkiu ir tiki, kad atsiras vis daugiau tokio ūkininkavimo entuziastų. Išskirtinio daržovių auginimo esmė – akvaponikos sistema. Tai reiškia, kad augalai veši ne žemėje, o keramzito granulėse, kurios tam tikrais intervalais drėkinamos specialiu vandeniu.
„Akvaponikos esmė tokia, kad auginant braškes tokiu būdu, jų nereikia tręšti. Mes auginame žuvis, kurios pačios tręšia mūsų braškes. Tai uždara sistema, kurioje dalyvauja žuvys, mikroorganizmai ir augalai. Visas augimo procesas vyksta ciklo būdu, kai žuvys pagamina maistingas medžiagas“, – apie sistemą pasakoja moteris.
Akvaponika Lietuvoje vis dar naudojama retai, nes tai – gana sudėtinga ir jautri sistema, kurią reikia ir pasigaminti, ir perprasti, ir sustyguoti. Šiltnamyje Akvilės ir Edgaro bandymai vyksta jau šešerius metus ir pora gali didžiuotis pasiekimais. Jų valdose dera ir pomidorai, ir agurkai, ir paprikos, ir žemuogės, ir melionai, ir net lietuviški batatai.
„Nepavyko užsiauginti arbūzų, bet melionai auga puikiai. Aišku, tai ne mūsų patirtis, bet ir mes pabandysim. Auginome pomidorus, baklažanus, agurkus – jiems sąlygos yra puikios, nes yra didelė drėgmė. Tik reikia pasirinkti skirtingą auginimo būdą, nes, pavyzdžiui, salotoms tinka plaustai, kurie plūduriuoja baseine, pomidorams tinka auginimo dėžės, o braškėms tiko bokštų būdo auginimas“, – aiškina ūkio savininkė.
Viskas pasiekta tik ilgais ir kantriais bandymais, nes modernaus ūkininkavimo pradžia tikrai nebuvo lengva.
„Pati akvaponikos idėja atėjo mano vyrui. Jis svajojo turėti didžiules žuvų fermas ir ieškant informacijos apie fermas atėjo žinios apie akvaponiką. Informacija buvo japonų kalba, tad bandydavome suvokti, kaip veikia.
Atrodo principas lengvas – tu įleidi augalus, paleidi žuvis ir gamta padaro viską pati. Tačiau kai pradėjome, buvo labai paprasta“, – atvirauja A. Burneikienė.
Akvilei ir Edgarui iššūkis buvo ne tik akvaponika, bet ir daržininkystė apskritai. Prieš tai su žemės ūkiu jie turėjo mažai bendro. Akvilė dirbo ir iki šiol tebedirba bendrosios praktikos slaugytoja, o jos vyras – miškininkas. Tačiau Edgarui visada rūpėjo meistrauti, išbandyti, atrasti. Taigi vieną dieną, kai jauna pora dar gyveno bendrabutyje, grįžusi namo Akvilė rado staigmeną.
„Sugalvojau grįžęs iš darbo pasidaryti tokią mažą sistemėlę, nes jau turėjom akvariumą, žuvytėmis rūpinomės. Nusipirkau medžiagų, iš darbo kažką pasiėmiau, ir kol žmona grįžo pasidariau tą sistemą. Ji atėjo pasižiūrėjo ir vos iš namų manęs neišvarė, klausė, ką čia pridirbau“, – šypsosi E. Burneika.
„Iš palečių buvo sukaltas stalas, stovėjo plastikinė dėžė ir joje augo pomidorai virš akvariumo. Be to, buvo sumontuota visa sistema, ten nuolat tekėjo vanduo. Atrodė beprotiška idėja, bet tai turbūt bylojo kaip tai Edgarui yra įdomu ir kaip jam svarbu. Tai buvo pirmas žingsnis akvaponikos link“, – pirmuosius bandymus prisimena moteris.
Nors pirmasis Edgaro projektas nebuvo sutiktas entuziastingai, Akvilė patikėjo, kad toks ūkininkavimo būdas labai įdomus, sveikas, turintis prasmę. Tačiau bendrai sutarę, kad bute daržų turėti nepavyks, pora nusipirko seną sodybą Molėtų rajone. Čia akvaponikos eksperimentai įgavo visai kitus mastus.
„Mes norėjome tiesiog ūkininkauti po truputėlį ir pradėti nuo šiltnamio, nes žemė labai prasta, čia niekas niekur neauga. Netgi sunku medelius išlaikyti. Taip gimė šiltnamis, tikėjomės paramų, bet niekas mums neduoda, nesurenkame balų, bet idėjos nepaliekame“, – tikina akvaponikos entuziastas.
Į šią sodybą jauna šeima kol kas atvyksta tik savaitgaliais. Tačiau abu tikina, kad sistema puikiausiai veikia, o daržovės auga bei noksta ir be jų priežiūros. O svarbiausia, kad derlius yra ekologiškas, sveikas, be papildomų trąšų.
„Baseinas su žuvimis yra akvaponikos širdis. Čia gyvena žuvys, kurios maitindamos pagamina naudinga maisto medžiagas tada visas vandenukas teka į biofiltrus ir tas gerąsias medžiagas suskaido iki mažų dalelių, tada vanduo keliauja mūsų augalams ir augalai pasiima naudingas medžiagas taip išvalydami vandenį ir vanduo vėl cikliškai grįžta atgal į baseiną“, – pasakoja A. Burneikienė.
Augalų ir žuvų draugystė – akvaponikos sistemos esmė. Labai svarbu dar ir tai, kad daržovių nereikia nei ravėti, nei laistyti. Idealiomis sąlygomis auginami augalai yra stipresni, atsparesni ir ligoms, ir kenkėjams. Moteris tikina, kad tokiu būdu auginant daržoves, lyginant su tomis, kurios auga dirvožemyje, sutaupoma apie devyniasdešimt procentų vandens.
„Šiemet mano vyras sugalvojo kitą būdą. Mes nutarėme išnaudoti šiltnamio stogo plotą ir įsirengėme aplink lietakius. Dabar kada stipriai lyja, lietaus vanduo nuo stogo tiesiog papildo mūsų baseiną ir taip palengviname ir sau darbą, gauname minkštesnį vandenį ir, manau, kad ir žuvims geriau“, – tikina moteris.
Sodyboje pradėję statybas Burneikos absoliučiai viską susikonstravo patys. Edgaras suvirino šiltnamį, įrengė lietaus vandens surinkimo sistemas, sukonstravo ir suderino akvaponiką. Visa tai darant pirmiausia buvo naudojamos ar pritaikomos jau turimos medžiagos.
„Baseino dangtį padarėme iš senos vandens statinės dangčio, betonavimui panaudojome cementą, likusį po buto remonto ir pan. Atrodo, kad pritrūksti resursų, bet apsidairai, ką galima panaudoti ir stengiesi panaudoti. Iš tiesų Edgaras yra senų daiktų panaudojimo meistras, nes jis viską moka prikeli antram gyvenimui“, – įsitikinusi pašnekovė.
Ir Akvilė, ir Edgaras sako užaugę tais laikais, kai daugelis prekių buvo deficitas. Taigi, kai parduotuvių lentynos ėmė lūžti nuo įvairių daiktų jie, kaip ir daugelis šiuolaikinių žmonių, buvo virtę tikrais vartotojais. Tačiau būtent šis ūkis, domėjimasis pasaulinėmis tendencijomis ir planetos taršos problemomis padėjo atsipeikėti, rasti balansą ir susidėlioti svarbiausius prioritetus. Taigi, dabar Burneikų namuose nauji pirkiniai atsiranda tik išskirtiniais atvejais.
Plačiau – laidos „Gyvenk kaip galima švariau“ įraše.
Parengė Miglė Valionytė.
