Kadaise klaipėdietis Robertas Rezgevičius buvo žinomas dainininkas bei šokėjas. Vėliau jis tapo profesionaliu parašiutininku per karjerą atlikusiu daugiau nei 2000 šuolių. Tačiau visai neseniai prasidėjo naujas Roberto gyvenimo etapas. Jis virto – ūkininku, kurio valdose ir pulkas avių, ir šparagų plantacijos. Nors dabar vyras sako esąs laimingas, į kasdienybės pokyčius jį pastūmėjo didelė nelaimė, po kurios jis tik per stebuklą liko gyvas.
Parašiutinio sporto entuziastas Robertas Rezgevičius juokiasi tvirtai nusileidęs ant žemės. Klaipėdos rajone, Piktožių kaime kartu su žmona jis įsigijo du hektarus žemės ir pradėjo naują – ūkininko karjerą. Kartu su žeme Roberto kasdienybėje suklestėjo ir meilė ekologijai. Nors būdas gyventi švariau, o maitintis sveikiau jį pirmiausia sudomino iš taupumo.
„Aš taupiau ir žiūrėjau ne kuo daugiau uždirbti, o kuo mažiau išleisti. Žmona iš pradžių jautėsi truputį nepatogiai, nes aš namuose prašiau laikytis tam tikros tvarkos: skalbti tik naktį, kai energija kainuoja mažiau“, – prisimena vyras.
Šiandieną Roberto valdose – ir pulkelis avių, ir smidrų ūkis. Beveik baigtas ir paties rankomis statomas šiaudinis namas. Tokia kasdienybė kardinaliai skiriasi nuo to, kaip Robertas gyveno maždaug keturiasdešimt metų.
Visų pirma jis – tikras miestietis, net vaikystėje neturėjęs senelių kaime. Jaunystėje Robertas buvo žinomas muzikantas, dainavo tuomet itin populiarioje grupėje „XXL“, vėliau ir legendinėje „Bavarijoje“. Sekdamas savo tėčio, parasparnių entuziasto Stanislovo Rezgevičiaus pėdomis Robertas pasuko į padangių sportą, tapo profesionaliu parašiutininku. Ir per 25-erius karjeros metus atliko daugiau nei 2000 šuolių.
Tačiau nei milžiniška patirtis, nei ilgametė karjera neapsaugojo nuo nelaimės. Prieš penkerius metus Robertas ore prarado sąmonę ir su parašiutu rėžėsi į žemę. Tai, kad liko gyvas – pats tikriausias stebuklas.
„Per tokią patirtį aš padariau lemtingą klaidą. Aš perveržiau kojų diržus ir sutriko kraujotaka. Tiesiog beskrendant, likus penkiems šimtams metrų, aš praradau sąmonę ir visiškai nekontroliuojamas buvau nuneštas į autostradą. Ten buvo transporto kontrolės skiriamoji tvora, ji man išgelbėjo gyvybę, nes aš į ją vožiausi. Vyrai paskaičiavo, kad mano greitis buvo apie 70 –80 km/val., nes leidausi pavėjui“, – pasakoja parašiutininkas.
Sudėtingas traumas Robertui teko ilgai gydytis ir pamažu pratintis prie kitokio – kur kas žemiškesnio gyvenimo. Nors lūžę šonkauliai ir kitos žaizdos užgijo, Robertas suprato: kasdienybėje teks rasti alternatyvą parašiutams. Kadangi mintyse jau senokai brendo svajonė pagyventi kaime, jis įkalbėjo žmoną bent apžiūrėti aplink Klaipėdą parduodamus sklypus. Minčių, kad pirks sodybą jiedu nepuoselėjo – neturėjo pinigų.
Tačiau radę tinkamą variantą už gan prieinamą sumą, jiedu žaibiškai apsisprendė ir pasiskolinę pradiniam įnašui tapo beveik dviejų hektarų šeimininkais. O tada, kai čia sumanė kurtis ir statytis namus, vyras virto ir ekologijos entuziastu, ir tvarumo puoselėtoju. Tačiau Robertas neslepia, kad jį – ūkišką žmogų – pirmiausia sužavėjo galimybė statyboms reikalingas medžiagas gauti už dyką.
„Aš ardžiau didžiulį laivą, kuris buvo pjaustomas į metalo laužą uoste. Ten leido išsivežti ką nori, kas yra viduje. Porą savaičių turbūt triūsiau, fanierą sluoksniuotą, balkius medinius – viską tempiau su maža priekaba. Pirmas pastatas avidė. Draugas dirba su reklamų kabinimų tai paprašiau keletą tentų, davė – uždengiau avidės stogą, sau pavėsinę susikūriau“, – vardija pašnekovas.
Taupus bei reiklus sau Robertas buvo ir anksčiau. To išmokė patirtys užsienyje. Nes šaltuoju metų laiku, tuomet, kai parašiutų sportas sustodavo, jis yra nemažai dirbęs emigracijoje. Kadangi statybose pinigai buvo sunkiai uždirbami, jų stengėsi nešvaistyti.
„Iš manęs pradžioje juokėsi. Tik atsiradus taupiosioms lemputėms aš tris veždavausi į kelionę. Vanduo šildomas elektra, todėl išmokau greitai praustis, kam reikia leisti vandenį bereikalingai. Tiesiog viskas prasidėjo iš taupymo, tada grįžęs namo parsiveži normalesnę sumą pinigų ir kažkur gali investuoti“, – tikina jis.
Taupomo ir tvarumo patirtys dar kitokių spalvų įgavo tuomet, kai įsigijęs sklypą buvęs parašiutininkas bei muzikantas ėmė statytis namus. Kadangi darbinės patirties jis turėjo, nusprendė viską susikurti pats. O jau pradėjus darbus daug kur gelbėjo pažintys bei komunikabilumas. Dirbdamas statybose jis nuolat matydavo, kiek daug vadinamųjų atliekų keliauja į šiukšlyną. Tada atrodė, kad jas – dar tikrai galima panaudoti. Ir buvo teisus.
„Išsiklojau šimtą kvadratų vatos nesumokėjęs nė cento. Aš Klaipėdos mieste privažiuodavau prie renovuojamo namo ir vyrų prašydavau, kur didesni gabalai, kurie lieka po išpjovų, kad jie mestų atskirai, o ne į konteinerį. Kiekvieną vakarą susirinkdavau, nusiveždavau į aerodromą, turėjome pastatėlį, kur galėdavau laikinai viską pasidėti. Vėliau, kada surinkau pakankamą kiekį, draugas paskolino didesnį transportą, ir viską atsivežiau čia“, – pasakoja jis.
Pradėjęs statyti šiaudinį būstą Robertas susižavėjo daugybe jo privalumų. Pamatė, kad yra vis daugiau tvarių statybų entuziastų, pabrėžiančių, kad iš šiaudų, molio ar kanapių pluošto pastatyti namai – ne tik puikus antrinių žaliavų panaudojimas, bet ir rūpinimasis ateitimi.
Tačiau naują gyvenimą už miesto kuriantis parašiutininkas suprato ir tai, kad namas – tai dar ne ūkis. Ilgai galvoję, kokia veikla jų šeimai būtų priimtina, pasirinko smidrus bei avis. Ir tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad kryptys – labai skirtingos.
„Tai yra seniausia Europoje veislė – škudės. Mėsa puiki, jos nelepios, joms nereikia priežiūros, jos pačios save prižiūri. Pastate jos slepiasi kol karšta, o šiaip visą laiką laisvėj gyvena. Taip ir su smidrais. Jie nelepūs, auga, kad ir kokia žiema būtų“, – sako R. Rezgevičius.
Vis daugiau laiko praleisdami kaime Rezgevičiai įvertino ir tyrą orą, ir begalinius tolius, kuriuose – jokių kaimynų, ir džiaugsmą matyti besikeičiančius metų laikus. Pasikeitė ir mitybos įpročiai, nes šeima akivaizdžiai pamatė, kad pačių užaugintos daržovės – visai kitokios.
Išvydę Roberto gyvenimo pokyčius negali atsistebėti ir jo draugai, ir tėvai. Yra net besijuokiančių, kad jis, atsisakęs ekstremalių potyrių danguje, kažko panašaus ieško ant žemės. Ir nors buvusio muzikanto kelias į sveikesnį gyvenimą – neplanuotas, esmės tai nekeičia. Sveikesnį, švaresnį ir ramesnį gyvenimą atradęs žmogus vėl yra laimingas.
Plačiau – rugsėjo 24 d. laidos „Gyvenk kaip galima švariau“ įraše.
Parengė Miglė Valionytė.
