„Visą gyvenimą esu marginalas“, – laidai „Stilius“ teigia teatro ir kino legenda Valentinas Masalskis, prieš šešetą metų su žmona Raimonda įsikūręs Plungės rajone, Kuliuose. Tiesa, ne iš originalumo. „Tiesiog neišgalėjau įsigyti namų mieste“, – prisipažįsta jis. Beje, šypsosi – pinigų jis bijo, nes šie primeta mums savo vertes, poreikius. O ir su anksti užgriuvusi šlovė aktoriuje pažadino maištininko geną.
Prieš 42-ejus metus pasirodęs lietuviškame penkių dalių seriale „Raudonmedžio rojus“, pasakojančiame apie tarpukario Lietuvą, V. Masalskis įkūnijo Kauno šviesuolį Karolį. Tiesa, pats sako matęs vos dvi serialo serijas – pirmą ir paskutinę. Sako, paprasčiausiai negalėjęs į save žiūrėti, nes anų laikų filmavimo galimybės ribojo aktoriaus raišką, kūrėjas buvo priklausomas nuo jo žodžius įrašinėjančių mikrofonų, įrangos laidų ir pan.
Šiandien tai prisiminęs aktorius juokiasi. Vis tik, kad ir kaip tada buvo dirbama, pagrindinio vaidmens atlikėjui serialas atnešė šlovę ir žinomumą. Tiesa, jis prisimena, kad bėgdamas nuo visko ir visų užsidarė savo mažame pasaulyje.
„Aš tyčia gėriau, pradėjau rodytis girtas... Aš pradėjau vaidinti, būti kitokiu, nei mane įsivaizdavo. Antra, neturėjau pinigų, pavyzdžiui, įlipdavau į troleibusą, mane pažindavo, sakydavo koks esu fantastiškas, o paskui žiūri – o viešpatie, prasigėrė, jis ubagas, toks žmogus negali taip apsirengti – kažkokiais džinsais, batais, jis turėtų vaikščioti kitaip“, – pasakoja aktorius.
Menininkas – atliekantis savo vaidmenį
Alkoholis – anų laikų rykštė koją kišo ne vienam žinomam aktoriui. V. Masalskis neslepia – ir jam gyvenimą gerokai pagadino. Išsivaduoti pavyko tik prieš keliolika metų, pakeitus gyvenimo būdą ir rimtai susiėmus. Šiandien aktorius sako, nemėgsta dairytis į praeitį, verčiau žvelgia pirmyn.
O tas užsispyrimas ir ėjimas savo keliu jam atnešė nemažai. Per daugiau nei keturis dešimtmečius scenoje ir ekrane jis nė sykio nestovėjo vietoje. Jis buvo apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija, „Auksiniu scenos kryžiumi“, „Sidabrine gerve“. Nors aktorius sukūrė daugiau nei 100 vaidmenų teatre ir kine, save jis vadina menininku, atliekančiu savo vaidmenį.
„Kokia čia šlovė? Baikite juokus, jokios šlovės nėra ir negali būti. <...> Menininko užduotis yra paprasta, jis kalba būties klausimais. Jeigu žmogui truputį per linksma, turiu truputį jį nuliūdinti, prisimintų mirtį; jei žmogus per liūdnas – pradžiuginsiu. Mano užduotis – truputėlį pagydyti sielą.
Mano dabartinė publika, kuri mane prisimena, ėjo su manim ir šalia manęs. Kaip mes prisimename jaunystės dainas, atlikėjus, taip ir žmonės prisimena ne mane, ne mano vaidybą, o savo laikus, save per tą rojų. Aš esu tas lakmuso popierėlis, kuris tai primena“, – šypteli V. Masalskis.
Valentinas pripažįsta, pinigų neskaičiuoja, o laiką dalija teatrui, kinui ir studentams. Pasak profesoriaus, geras aktorius neturi gailėti savęs, privalo tarnauti, priimti iššūkius, išgyventi net ir blogiausiose situacijose.
„Aš tikrai bijau pinigų. Tikrai. Jie primeta savo vertes, keliones, poreikius... Aš turbūt nedirbčiau su studentais, nes kūnas sakytų: „Valentėli, važiuokim pailsėti." Jeigu jie [studentai – LRT.lt] pamatys, kad tau svarbūs pinigai, jų nesulaikysi.
Jie reikalauja nuoširdumo. Jei kalbi, kad menininkas turi kažkaip eiti, turi rodyti pavyzdį, nes tai auklėjant svarbiausia. Kito kelio nėra. Turi nebijoti pasakyti, kad nežinai, pasakyti, kad klysti, kad nėra jokių dogmų, turi keisti temas, būti lankstus, pagarbus. Kiekvieną dieną turi atrasti taip, kaip jie atranda. Jie mokosi, o aš mokausi iš jų“, – tikina teatro ir kino legenda.
Maištavo prieš tvarką
Prisimindamas savo mokytojus, aktorius tiki, jog tikras mokytojas yra ne tas, kuris nurodo kelią. V. Masalskis teigia, kad mokytojas duoda žmogiškąją pakraipą, o jam davė ir filosofinį, vertybinį postūmį.
„Gyvenime turėjau du kunigus Česlovą Kavaliauską ir Stanislovą Dobrovolskį, kurie buvo mano gyvenimo kunigai. Iš jų aš viską gavau, labai daug sužinojau apie meną. Iš menininkų savo dėstytojų tiek negavau, kiek gavau iš tėvo Stanislovo“, – sako vyras.
Aktorius prisimena, Sovietų Sąjungos laikais pats maištavo prieš tvarką: vykdavo pas tėvą Stanislovą, platindavo „Katalikų bažnyčios kroniką“, keliaudavo po mokyklas moksleiviams pasakodamas apie Dievą, karą ir laisvę.
Dabar pripažįsta, buvęs drąsus, laisvas ir tikėjo savimi. Net būdamas arti tuomečio saugumo atstovo, kurių pakakdavo visur. Vieną, sako, įtarė ir jį vis bandydavo pagauti su „Katalikų bažnyčios kronika“.
„Aš ją atsiveždavau iš tėvo Stanislovo. Beje, nebijodavau parodyti vienam kolegai studentui saugumiečiui, tyčia taip darydavau. Netgi buvau jam pasakęs, kad jis saugumietis. Tiesa, buvau apsisaugojęs – turėdavau tik vieną egzempliorių, kad galėčiau pasakyti, kad jį netyčia radau, neva neplatinu...
Tiesiog kolegai nebijojau pasakyti, kad turiu, man labai įdomu, kiek žmogus yra praradęs sąžinės. Aš žinau, kad į kiekvieną žmogų galima prisibelsti. Mes kiekvienas turime tą patį. Kodėl kai kurie tai sugipsavome, kodėl mes užklojome kažkokiais gipsais, poliletelenais savo vietas, kodėl mes po mokyklos sustojome mokytis, kodėl mes galvojome, jog mokykla yra prievarta, kodėl mes nustojome būti smalsiais. Paklauskite vaikų, kuo jūs norite būti užaugę. Lakūnu, daktaru, kosmonautu, inžinieriumi... Paskui eini gatve ir matai tūkstančių žmonių veidus, kurie plūsta į tave, bet kodėl jie ne daktarai? Kur dingo tos svajonės? Matai pavargusius žmones“, – sako aktorius.
Karo tema Valentinui – neaprėpiama, stengiasi nepamesti įvykių pulso. Vos prieš mėnesį pristatytame Marato Sargsyano filme „Tvano nebus“ jis atliko pagrindinį vaidmenį. V. Masalskis prisimena, kino juosta buvo pradėta kurti prieš kelerius metus, ir jau tuomet aiškino svarbius dalykus bei barbarišką kasdienybę Ukrainoje. Tai atverti pavyko, nes režisierius kalbėjo ne paviršiais. Tiesa, vaidmenį aktorius kūrė pasitelkęs vaizduotę – rusų armijoje niekada netarnavo, tačiau nuo 2014-ųjų aktyviai domisi Ukrainos įvykiais ir gerai išmano Hibridinį karą.
Pastaraisiais metais Valentinas pasirodė ne viename filme. Lygindamas praeities patirtį ir dabartį kino industrijoje neslepia nuostabos. Holivudas Lietuvoje padarė ir daug naudos, juokiasi pripažindamas, kad visa kino mašina ėmė suktis tiksliai ir etiškai.
„Dabar filmavausi dviejuose filmuose. Tai yra tokios grupės, toks darbas, kad aš su ispanų režisieriumi pakalbėjau, jis sako, kad nėra matęs Europoje tokių dalykų. Aš sakau: aš ir nesu matęs tokio aptarnavimo – pagarba masinių scenų ir pagrindiniams aktoriams, kokia pagarba kultūrai“, – žavisi V. Masalskis.
Persikėlė į mažai kam žinomus Kulius
Atsitraukęs nuo kino, teatro, aktorius su žmona Raimonda jaukiai dienas leidžia seniau mažai kam žinotame Kulių miestelyje, Plungės rajone. O vedžiodamas po savo ūkį prisimena, per gyvenimą teko glaustis ir teatro patalpose Vilniuje, ir Vievyje, ir Klaipėdoje. Bet išaušo diena ir pora atsisuko į Kulius. Tik ne iš originalumo, Valentinas atvirai sako: „Tiesiog neišgalėjau įsigyti namų mieste.“
„Norėjau gyventi ant žemės, o visur yra brangu. Klausiau Romo Matulio, kur galima dar pigiau nusipirkti, sako yra kažkur faina Kuliuose. Atvažiavęs čia pamačiau, koks čia nuostabus kraštas, pamačiau, kad šitame raudoname name gyveno Vaižgantas, Sofija Čiurlionienė, kad tomis gatvelėmis ėjo Čiurlionis... Kažkaip ta vieta traukia“, – svarsto jis.
Vos už minutės kelio nuo Masalskių namų – teatras. Aktorius nesiliauja didžiuotis puikia erdvia scena, gera akustika ir galimybe realizuoti keisčiausius sumanymus. Anot jo, su žmona gyvena ten, kur duota, ir kur yra laimingi. Ir taip gyvendami, jau kelerius metus jiedu su žmona Kuliuose rengia Sofijos festivalį, o greta dar audžia mintį apie būsimą menininkų koloniją.
Tačiau, kad ir kiek garbių užsienio artistų ir tautiečių vasaromis suvažiuoja į Kulius, į teatro ir muzikos festivalį, Valentinas neslepia, galėtų atvykti ir daugiau. Nors prisimena, per fado muzikos koncertą, salė lūžo nuo žiūrovų. Tad atėjus vasarai, verta ratus sukti pro Kulius, pasidžiaugti unikaliu menišku gyvenimu.
Beje, Valentino namai sutvarkyti jo paties rankomis. Juokiasi, buvo pats sau architektas ir dizaineris. Ir dar veda už savo darbo kabineto kluone, kur išpurentas kiekvienam lietuviui puikiai suvokiamas žemės lopinėlis su kvapniomis žolėmis, agurkais ir net bulvėmis. Kaip gi be to, kas mums visiems svarbiausia.
„Turėjau draugą prancūzą, kuriam viskas yra meilė. Jei meilės nėra, mums daug kas nesvarbu, bet meilė yra viskas. Ir nesvarbu kokia ji yra – tarp vyro ir vyro, moters ir moters, šeimoje – tai ne svarbu. Meilė – akimirka, jausmas.
Kai grįžau į Lietuvą, pradėjau klausinėti, kas mūsų Lietuvai ir lietuviui svarbiausia. Važinėdamas su mėgėjų teatru, daug žmonių sutikau ir jų klausinėjau, koks žodis lietuviui atspindėtų viską – šeimą, tėvynę, ir jausmus. Padarėme vieną išvadą – žodis „žemė“, – šypteli aktorius V. Masalskis.
Plačiau – laidos „Stilius“ įraše.
Parengė Miglė Valionytė.
