Rašau atsisėdęs lauke, aplink mane ratus suka įkyri musė. Musė kaip musė, bet aš žinau, kad ši rupkė turi ne tik liežuvėlį – kempinę, kuriuo mane laižys, bet ir duriamuosius organus, kuriais bandys pradurti odą, vos mano dėmesys nuslys į klaviatūrą. Ji neįvertino, kad rašyti galiu viena ranka, o kita jos chitininį kūnelį paversti klecku su sparneliais. Nužudžiau gyvą padarą. Mintyse pasiteisinu – jis mane kando, puolė, aš gyniausi.
Taip pat nužudyčiau uodą, briedmusę, sparvą, aklį, žabalių, gylį, jei bandytų ant manęs savo lervas mėtyt, erkę, blusą, utelę (jei tik tų atsirastų). Tyčia, netyčia (nepasakosiu, kiek jūs visko beplaukiodami ežere ar rinkdami uogas nuryjat) mes nužudom dešimtis, gal net šimtus tūkstančių gyvių kasmet tiek gindamiesi, tiek maistui, tiek važiuodami į kokią nors gyvūnėlių gelbėjimo akciją automobiliu.
Ir nieko čia keisto. Mes esam gyvūnai visaėdžiai – maistui žudom tiek augalus, tiek gyvūnus, žudom, kad apsaugotumėm save, savo maistą ir savo namus. Dar būtina viską penkiolikos metrų spinduliu išnaikinti, jei augini kokias chrizantemas ar retos veislės nasturtas, na bet čia irgi saugom savo turtą.
Esam žudikai, kaip ir priklauso aukštai mitybos piramidėje esantiems padarams. Aš suprantu, kad dvasingam žmogui, kuris valgo tik kopūsto lapą, arba tetulytei, kuri be galo myli kačiukus, priimti, jog jis yra žudikas, yra labai sunku. Ir girdėti tai skaudu. Todėl mes tiesiog vartojam kitus žodžius, kad būtų kiek lengviau. Mes esame vartotojai, kurie minta kitais gyvais organizmais ir naikina kenkėjus, kurie kėsinasi į mus ar mūsų aplinką. Bet suvokti turi visi – mes nuolat, kasdien žudome, kad išgyventumėme arba tiesiog gyvendami.
O kaip su pagarba kitai gyvybei? Mes, protingos, turinčios jausmus ir kažkiek empatijos, būtybės susigalvojom ritualus, taisykles, normas, kurios bėgant laikui keitėsi plėtėsi apimdamos vis platesnį ratą gyvūnų.
Mūsų moralinės normos sako – be rimtos priežasties nežudyk. Todėl mes įkliuvusį į tinklą ar skęstantį žvėrelį puolam gelbėti, o vėliau tą patį žvėrelį sumedžioję suryjam. Anksčiau buvo moralu žudyti bet kokius padarus, išskyrus arklius ir karves. O už užmuštus vilkus, plėšrius paukščius ar gyvates net premijas dalindavo. Dabar draudžiam eismą per varliagyvių migraciją.
Anksčiau nebuvo keista pasigavus varlę pripūsti ir žiūrėti kaip ji plūduriuoja vandenyje (nebandžiau). Dabar tai būtų aukščiausio lygio sadizmas. Anksčiau pagavus žuvį ją paleisti ir vėl gaudyti atrodė briedų briedas. Dabar tai daro vis daugiau ir daugiau žvejų.
Aš anksčiau į kiekvieną pagautą bimbalą sugrūsdavau smilgos šluotelę ir paleisdavau skraidyti, dabar kažkodėl to nebedarau. Anksčiau fotografuojant vabzdžius buvo normalu juos nužudyti, kad jie nedrįstų judėti, dabar tai yra visiška atgyvena. Daug kas pasikeitė.
Jausdami atsakomybę ir bandydami išsaugoti savo aplinką keičiam elgesį suprasdami, kad kiekviena gyvybės forma turi lygiai tokią pačią teisę egzistuoti. Taip, tikrai dar ne visi tai suvokia, o kokioj daržininkų gėlininkų grupėj mane sudegintų už tokias erezijas.
Dabar kilo skandaliukas dėl vaikų traiškomos medūzos. Tiesa, skandalas kilo, nes tai buvo parodyta viešai. Šiaip vaikai jų kasmet tyliai „nukankina“ tūkstančius. Kodėl nukankina kabutėse? Nes visos išmestos krantan medūzos žus. Ar jas nešit vandenin, ar ne – jos žus.
Bet ar dėl to jas leisgyves yra moralu kastuvėliu tapšnoti, traiškyti ir užkasinėti? Prieš kokį penkiasdešimt metų žmonės net nesuprastų, kur čia bėda. Dabar visuomenė sureagavo labai jautriai. Taip, padaras, koks jis bebūtų – ar primityviausia pintis, ar plaukuotas voras, ar nuplikęs kačiukas, yra gyvas ir turi tokią pačią teisę gyventi, daugintis, medžioti, numirti.
Taip pat bet kuris augalas turi teisę augti, bet kuris plėšrūnas paleidinėti žarnas savo aukai, bet kuris parazitas siurbti kraują ar rangytis kažkieno žarnyne.
Mes turime suprasti ir vienodai gerbti visus procesus, kurie vyksta gamtoje. Tai reiškia, kad jums neturi būti jokio skirtumo tarp to, kad kiškis nužudo dobiliuką, o lapė suryja kiškį. O jei jūsų širdelė neištvers, turite pulti gelbėti dobiliuką iš kiškio nasrų lygiai taip pat, kaip ir patį kiškį iš lapės (nereikia niekad kištis).
Ir vaikams reikia nuolat aiškinti, kad nėra gerų bei blogų gyvūnų ar augalų. Yra tie, kuriuos mes valgome. Yra tie, kurie mus nori valgyti, mes nuo jų saugomės (dar vieną musę priplojau). Ir yra visi kiti, kurie gyvena aplink mus, kurie auga, dauginasi, žudo, parazituoja ir visus be išimties reikia vienodai gerbti.
O šį savaitgalį prie jūros paimkit medūzą išmestą ant kranto, parodykit vaikams ir paaiškinkit, kad jei liesit tik jos viršų jums nieko nebus, kad visos dilgiosios ląstelės tik ant čiuopiklių, kad jos negali pramušti mūsų kietos odos (nors jautresnius gali sualergizuoti), kad tie keturi rožiniai kaspinėliai yra medūzų dauginimosi organai, kad medūzos – vieni seniausių gyvūnų žemėje, kad teoriškai jos gali nugalėti mirtį ir kad jos faktiškai iš vandens sudarytos.
Ir dar, kad tai yra gyvas organizmas, kuris niekuo neprastesnis nei boružėlė, paukščiukas ar šuniukas. Leisgyvio šuniuko juk netraiškytumėt kastuvėliu?
Tai gero savaitgalio.
Autorius yra Aplinkos ministro Simono Gentvilo patarėjas.
Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.
