Šios kelionės tikslas nebuvo tyrinėti Žaliojo Kyšulio salų gamtą. Net atvirkščiai, planavau nefotografuoti ir mėgautis pažintimis su žmonėmis, istorija, gamtos ir civilizacijos vaizdais bei maistu. Pasirodo, nefotografuoti ir neieškoti visokių gyvių man – misija neįmanoma.
Vos tik likdavo laiko nuo mėgavimosi maistu, vaizdais bei bambos vartymo paplūdimyje, griebdavau fotiką ir šliaužiodavau paskui krabus, vorus, lakstydavau paskui drugelius ir paukščius arba voliodavausi parkritęs su driežais. Na, gal ir gerai, nes dabar galiu ir jums papasakoti.
Gamtiniu požiūriu šios salos yra tikrai unikalios. Jau minėjau, kad vienoje saloje galima pabuvoti visiškoje dykumoje, aukštikalnių pušyne ar drėgnuose atogrąžų kalnų slėniuose. Kita vertus, žmogaus įtaka čia didžiulė ir nepaliestų vietų likę tik neprieinamuose kalnų šlaituose ir aukštikalnėse.
Atsiprašau botanikų, bet apie medžius ir gėlytes nesiplėsiu, nesu aš ten stiprus, tačiau čia tikrai būtų ką veikti jų tyrinėtojams, nes salose randama beveik 700 augalų rūšių iš kurių net 80 endeminės ir kitur neaugančios.
Vos atvykus į salas atrodo, kad be šunų, ožkų, kačių, kiaulių, asilų, vištų, karvių beigi balandžių ten nieko nėra. Tik vėliau pradedi pastebėti unikalius žvirblius, driežus, drugelius, vorus ir kitus padarėlius.
Tiesa, šiose salose vienintelis tikrai vietinis sausumos žinduolis yra šikšnosparnis – pilkasis ausylis. Visi kiti – pelės, žiurkės, laukiniai triušiai, grakščioji mangusta, žalioji markata, sulaukėjusios ožkos, naminiai gyviai ir augintiniai atkeliavo su žmogumi.
Paukščiai. Be atsitiktinai užklystančių rūšių čia peri ir pramigruoja vos virš šimto rūšių sparnuočių. Tiesa, atvykus į salas iškart apėmė jausmas, kad čia kažko trūksta. Ir tikrai pakrantėse, pajūryje, uostuose nėra kirų. Tuštuma.
Žvejai traukia tinklus, skrodžia žuvis, o aplink nė vieno besisukiojančio rėkiančio kiriuko. Jie ir žuvėdros, žinoma, užklysta migracijų metu, bet špicų savininkai gali būti ramūs, kad jų augintinių kirai nenuneš. Išvis jūrų paukščiai čia peri tik negyvenamose salelėse ir įvairius audrapaukščius, padūkėlius, fregatas galima nebent toli jūroje pamatyti.
Ką iškart pamatysit atvykę į salas, tai naminius karvelius ir purplelius. Užmiestyje pastebėsit vienintelius čionykščius varninių atstovus – dykuminius kranklius.
Šv. Vincento salos uoste jūsų akį patrauks ant valčių sutūpę mažieji baltieji ir pilkieji garniai, o Santiago ir Šv. Antano saloje paskui asilus ir ožkas lakstantys ibiškieji garniai. Be to, visą ibiškųjų garnių koloniją galim pamatyti prie pat sostinės Prajos turgaus.
Iš mažųjų sparnuočių čia pats dažniausias ir visur sutinkamas – tiek miestuose, tiek kaimuose, tiek aukštikalnėse ar pusdykumėse – yra žvirblis. Bet tos rūšies žvirblio niekur daugiau nesutiksit, tik šiame salyne. Tai endeminė rūšis ir vadinasi ji – Žaliojo Kyšulio salų žvirblis.
Iš endeminių rūšių čia taip pat galima pamatyti gan dažną salinį čiurlį, o štai vieną rečiausių pasaulio paukščių, salinį vieversį, tik poroje salų pasisektų pastebėti, ir tai specialiai ieškant.
Be žvirblių ir mažų paukštukų čia gan dažnos ir mielos plačiai po Afriką paplitusios raibosios astrildos.
San Nikolau ir Santiago salose galima stebėti gausius patarškų būrelius. Nors jas išgirsti daug lengviau, nei pamatyti. Anksti rytais visi kalnų slėniai aidi nuo jų čiauškėjimo. Jos nėra vietinės, čia atkeliavo su pirmaisiais žmonėmis iš Afrikos žemyno. Šiuo metu San Nikolau saloje jos yra gan smarkiai medžiojamos ir labai bailios.
Iš plėšriųjų paukščių dažniausiai matomi pelėsakaliai ir ereliai žuvininkai. Pats gražiausias Žaliojo Kyšulio salų paukštis yra tulžys – pilkagalvis halcionas. Jis yra ir nacionalinis šalies paukštis.
Jų ypač daug Santiago saloje. Jie visiškai nesibaido žmonių ir šių tulžių neaptiksit prie upių ar vandenų. Šitas paukštis prisitaikė misti ne žuvimi, o įvairiais vabzdžiais bei driežais. Tad jų pilna gyvenvietėse, priemesčiuose, akacijų giraitėse. Prie šito triukšmingo gražuolio galima tiesiog prieiti vos per kelis metrus ir grožėtis jo ryškiai raudonu snapu bei pilkai, rusvai mėlynu aprėdu.
Roplių čia nėra daug. Į atokius pliažus kiaušinių dėti atplaukia kelios jūrinių vėžlių rūšys. Naktimis prie lempų vabzdžių tyko įvairūs gekoniukai, o dieną iš uolų galvas kaišioja įvairūs scinkai. Kelios jų rūšys tik čia ir aptinkamos.
Gyvačių nėra, t.y., nebuvo. Su žmogumi viena kita atkeliauja, bet neaišku, ar čia jos apsigyveno. Varliagyvių irgi yra tik drėgnose kalnų slėniuose. Šv. Antano saloje ypač daug egiptinių rupūžių (ir jos labai balsingos). O jų buožgalvių galima kiekvienoje balutėje pamatyti.
Jūrinių gyvių įvairovė didžiulė, rifai nuostabūs, bet juos tyrinėti reikia atskiros ekspedicijos. Dabar tik galėjau grožėtis pakrantėse besiduodančiais krabais, atoslūgio zonose šliaužiojančiais moliuskais, jūrų ežiais ir kita smulkme. Plaukiant laivu pasisekė pamatyti milžinišką delfinų būrį ir džiaugtis iš po kelto šokinėjančiomis žuvimis skraiduolėmis.
Na ir liko vabzdžiai. Šiuo metu nebuvo vorų bei drugelių sezonas (bent jau taip sako vietiniai). Bet beveik visur galima pamatyti gražuolius monarchus, sklandūnus, įvairius smulkius melsvius, gelsvius, baltukus. Be drugių žiedus lanko didžiulės tamsios su geltona kailine krūtine bitės.
Labai daug skruzdžių liūtų duobučių ir pačių vabzdžių nemažai. Dykumose, kur niekas negyvena, galima vieną kitą skėrį sutikti, o didžiulių skėrių labai daug Santiago salos akacijose. Dideli tarakonai – nuolatiniai žmonių kompanionai, o jų giminaičiai maldininkai dažniau tupinėja aplink pūvančius mangus, nei apie gėlių žiedus.
Na ir vorų gerai paieškojus galima rasti, arba jie patys tave kokiame tualete susiranda. Ypač gražūs dideli vapsvavorių giminaičiai bei naktiniai delno dydžio vorai medžiotojai. Nemažai rūšių vorų tik tose salose ir tegyvena.
Ar yra įkyrių pavojingų, nuodingų gyvių? Nelabai. Jei vorų neliesit, daugiau tik nuo žmonių tankiau gyvenamose salose galit nukentėt. Uodų kelis teko matyti, keli nusiurbė kraujo. Dar besimaudant viena kita medūza gali nudilginti.
O štai musių ten tikrai daug. Nuo įkyraus jų ropinėjimo dieną ramiai pasėdėti net ne visur pavyksta. Todėl ten vietiniai visada akylai stebi, kad langai ir durys būtų uždarytos, maistas visur yra slepiamas.
Tai tiek apie Žaliojo Kyšulio salų fauną.
Nėra daug pasaulio vietų, kur norėčiau grįžti. Bet būtent Žaliojo Kyšulio salos yra viena iš jų, juolab kad dar neįsikoriau į ugnikalnį, neapsilankiau negyvenamų salų paukščių kolonijose ir nepanardžiau su rykliais bei banginiais.
Daugiau fotografijų – nuotraukų galerijoje.
Autorius yra Aplinkos ministro Simono Gentvilo patarėjas.
Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.
Taip pat skaitykite
Taip pat žiūrėkite laidą „Gamtininko užrašai“ (visas laidas rasite čia).
