Ilgai nesimatėm, nes turėjau progą pakeliauti su šeima po Žaliojo kyšulio salas. Taigi bandysiu visų pirma supažindinti jus su šia labai įdomia salų valstybe, bei aprašyti savo kelionės įspūdžius ir sutiktus gyvius. Kai pasakydavau, kad keliauju į Afriką, į Žaliąjį kyšulį, dalis žmonių manė, kad tai kažkur Pietų Afrikos Respublikoje, kiti, kad šalia Madagaskaro.
Dar kažkas yra girdėjęs apie kyšulį vakariniame krante. Ir čia yra šiek tiek painiavos. Nes toks kyšulys išties yra Senegale, labiausiai į vakarus atsikišusioje Afrikos dalyje. Jis ir vadinamas Žaliuoju kyšuliu. Jame yra Senegalo sostinė Dakaras (šitą tikrai girdėjot).
Tai aš keliavau ne ten, o į Žaliojo kyšulio salas, kurios yra dar už 600-800 km tiesiai į vakarus. Portugalų jūrininkai prieš maždaug 580 metų beblūdydami laivais palei Afrikos krantus pamatė žalią kyšulį ir jį taip pavadino. Dar po dešimties metų jie nukeliavo toliau nuo kyšulio į vakarus ir atrado visiškai negyvenamas salas, o kadangi fantazijos nebuvo per daugiausiai, tai pavadino Žaliojo kyšulio salomis.
Taigi šios salos, kaip ir Madeira, Azorai, Kanarai ir Laukinės salos priklauso Makaronezijos salynui. Prisipažinsiu, pirmą kartą išgirdęs pagalvojau, kad juokauja. Bet čia mums jos skamba it makaronai, graikų kalba tai reiškia „laimingosios salos“. Turiu pasakyti, kad tiesos yra.
Žaliojo kyšulio salų yra dešimt didesnių ir aštuonios mažytės. Kai sakau didelių, tai salą išilgai pervažiuotumėt per pusantros valandos ir tai tik todėl, kad tektų sukinėtis serpantinais.
Bendras visų salų plotas yra mažesnis nei du Varėnos rajonai. 9 salos yra apgyvendintos. Geografiškai jos skirstomos į šiaurines – priešvėjines, matyt todėl, kad ten beveik visada pučia šiaurės – šiaurės vakarų vėjai, ir pietines – pavėjines.
Visos salos yra vulkaninės kilmės ir susiformavo maždaug po to, kai išnyko didieji dinozaurai. Fogo saloje ir dabar yra veikiantis ugnikalnis (paskutinįkart pukšėjo 2015 m), kuris yra ir aukščiausias salų kalnas – beveik trijų kilometrų aukščio. Šiaip dauguma salų yra kalnuotos ir turiu pasakyti, kalnai yra tikrai įspūdingo grožio. Plokštesnės dykuminės yra Salio, Boa Vistos bei Majo salos.
Koks ten oras? Geras. Ten žmonės nešneka apie orą, nes oras visada toks pat. Karšta? Nelabai. Na, dabar Londone daug karščiau. Nors salos yra netoli pusiaujo, bet jos gana toli Atlanto vandenyne ir gan smarkiai vėdinamos vėjų bei vėsių Atlanto srovių, tad labai karšta nebūna. Ir lyja čia retai.
Liūčių sezonas (kai gali nukristi vienas kitas lašelis lietaus, nors būna ir labai smarkių liūčių) yra rugsėjis – spalis. Temperatūra daugmaž pastovi – vakare vos mažiau nei dvidešimt, dieną apie 25 – 28 laipsniai. O, kai nuolat pučia vėjas, net dykumoj karšta nebūna. Salio saloje kritulių iškrinta mažiausiai vos 70mm per metus (dykumos yra vadinamos, kur kritulių iškrinta mažiau nei 250 mm per metus).
Bet yra kalnuotų salų, kurių šiaurinės dalys nuolat skendi debesyse ir ten lyja dešimtkart gausiau. Tad čia mikroklimatas labai įvairus. Vienoje salos pusėje (pietų – pietvakarių) bus akmeninga dykuma, kitoje pusėje žali drėgni gausiai apžėlę kalnai, paskendę debesyse.
Užuovėjoje gali būti karšta, o atviroje vietoje nuolat gaivina vėjas (tik nuo saulės reikia apsisaugot). Ir bent jau kol aš buvau, saulę matyti tekdavo gan retai. Nes danguje nuolat buvo tai menkesni, tai didesni debesėliai. Tiesa, žiemą čia vėjai nuo Sacharos prineša dulkių, tada saulė išvis dingsta.
Uraganų čia pasitaiko labai retai, nors vienas prašvilpė prieš septynerius metus, padaręs nemažai žalos. Bet Žaliojo kyšulio salos garsėja tuo, kad būtent šalia jų formuojasi vieni stipriausių tropinių ciklonų, kurie vėliau keliauja Atlantu link Karibų.
Salos buvo negyvenamos ir čia tik 15 amžiuje pirmieji įsikūrė portugalų kolonistai. Kadangi salos buvo labai geroje strateginėje padėtyje, prasidėjus vergų prekybos vajui jos tapo viena pagrindinių tarpinių stotelių šiam gėdingam verslui. Iki kol buvo atšaukta vergija, salos gyveno aukso amžių. Buvo statomi miestai, uostai, čia kėlėsi įvairiausių tautų žmonės.
Žaliojo kyšulio salas nuolat puldinėdavo piratai, tuos laikus ir dabar mena kai kuriose salose išlikusios patrankos ir įtvirtinimai. Iki pat septinto dešimtmečio salos buvo Portugalijos kolonija ir tik po kovų 1975 metais gavo nepriklausomybę. Dabar tai viena pažangiausių Afrikos valstybių.
Iš ko jie gyvena? Valgo žuvį, augina vištas, bananus ir vargo nemato. Taip, kažkokios didelės pramonės salose nėra. Tik kelių salų drėgnosiose pusėse gerai išvystyta žemdirbystė.
Dauguma tinkamų šlaitų paversti terasomis, kur auginami bananai, cukranendrės, įvairios pupelės, batatai, manijokai, papajos, mangai, avokadai ir kita.
Kadangi žuvies ir visokių jūrų gėrybių apstu, tai žvejyba užsiima daugiausiai nedidelės įmonės ir pavieniai žvejai, žvejojama tinklais ar gaudyklėmis. Kai kuriose salose išgaunama druska, kasamos klintys, perdirbama vulkaninė uoliena, naudojama statyboje.
Bet dauguma produktų importuoja ir vienas pagrindinių jų prekybos partnerių yra Portugalija. Vėjo ir saulės galimybių jie dar neišnaudoja, nors turi planų per artimiausius penkerius metus gyventi vien iš jų. Daug pinigų atneša turizmas. Jų valiuta – eskudas. Šiuo metu 1 euras – 110 eskudų.
Salos menkai apgyvendintos – per visas salas vos pusė milijono surinksi, ir daugiau nei pusė gyventojų sėdi didžiausioje Santiago saloje. Tiesa, beveik dvigubai daugiau išeivių gyvena Amerikose bei Portugalijoje. Du trečdaliai gyventojų – kreolai, kiti – įvairios vakarų Afrikos tautos. Kalba visi Žaliojo kyšulio kreolų kalba, nors oficiali kalba yra portugalų. Kai kur ir angliškai arba Ispaniškai bei gestais susišnekėti galima.
Šiaip, ypač mažesnėse salose, žmonės labai šilti, draugiški, be galo svetingi. Visada su tavim pasisveikins, parodys nykštį (ne špygos pavidalu). Na ir aš pats galėjau truputį geriau pažinti tų salų gyvenimą, nes mus priėmė ir viską aprodė iš ten kilęs bičiulis, kuris šiuo metu gyvena Lietuvoje ir yra mano svainis. Dabar, kai susipažinot su Žaliojo kyšulio salomis, papasakosiu apie jų skraidančius, plaukiojančius ar ropojančius gyventojus ir apie savo kelionę, bei kodėl ten vertėtų nukakti ir ką aplankyti.
Autorius yra Aplinkos ministro Simono Gentvilo patarėjas.
Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.
Taip pat žiūrėkite laidą „Gamtininko užrašai“ (visas laidas rasite čia).
