Lietuvos politikus kerta įtarimai korupcija ir problemos su teisėsauga, o rinkėjams įsiteikti bando populistai. „Savaitėje“ kalbėjęs Vilniaus universiteto Tarptautiinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Ramūnas Vilpišauskas sako, kad pasitikėjimo politinėmis institucijomis skandalai neturėtų pabloginti: „Nesu tikras, ar šie mūsų aptariami skandalai gali reikšmingai jį pakeisti, nes žemyn jau nelabai yra kur kristi“.
– Pastaruoju metu Lietuvos politiniame lauke – skandalai, įtampos koalicijoje, stiprėjantis populistinis tonas. Kaip jūs apibūdintumėte dabartinį politinį klimatą?
– Sakyčiau, kad dabartinės valdančiosios koalicijos veikla galėtų būti vadinama skandalingos kasdienybės administravimu. Daug viešos komunikacijos skiriama aiškinimuisi dėl įvairių skandalų, į kuriuos yra įsivėlę valdančiosios koalicijos nariai ir ypač „Nemuno aušros“ vadovas Remigijus Žemaitaitis, buvęs premjeras Gintautas Paluckas.
Yra ir daugiau tokių politikų, ir iš opozicijos, tiek iš Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų, tiek jau buvęs demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ vadovas (turimi omenyje Augalininkystės tarnybos korupcijos byloje įtariami Kazys Starkevičius ir Saulius Skvernelis – LRT.lt).
Fonas yra užpildytas skandalais, o greta valdančiajai daugumai ir Vyriausybei tenka valdyti geopolitinės įtampos keliamas krizes:tiek ir gynybos, tiek energetikos, tiek kitose srityse. Jai padeda tai, kad šias sritis kuruoja kompetentingi ministrai, bet ne visus ministrus apibūdinčiau taip, ypač kalbant apie tokias sritis, kaip švietimas, mokslas ir sportas ar kai kurias kitas.
– Kaip paaiškinti situaciją, kai skirtingų politinių jėgų lyderius pradeda sieti ne idėjos, o teisėsaugos tyrimai – ar tai rodo pavienius atvejus, ar jau sisteminę problemą Lietuvos politikoje?
– Nemanau, kad kas nors į tokį klausimą galėtų tvirtai atsakyti. Aš būčiau linkęs teigti, kad tai visų pirma yra gerai dirbančių teisėsaugos institucijų darbo rezultatas, kai kuriais atvejais – ir aktyvių nevyriausybininkų, žurnalistų veiklos rezultatas. Šia prasme galima matyti ir pozityvių dalykų šioje situacijoje. Tačiau matome, kad vadinamojoje Augalininkystės tarnybos byloje korupcija yra susijusi ne tik su administracinių, įgyvendinančių institucijų ir verslo lygmeniu, bet ir aukščiausiu politiniu lygiu. Tiesa, reikia pažymėti, kad dėl S. Skvernelio kol kas yra pareikšti tik įtarimai (...).
Taip pat šią savaitę sužinojome, kad buvęs žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius pats prisipažino ėmęs kyšį. Veikiausiai daugelio žmonių sąmonėje tai sustiprina įtarimus ir kitų su šia byla siejamų žmonių atžvilgiu. Sakyčiau, situacija yra dvejopa: viena vertus, su korupcijos mažinimu turinčios dirbti institucijos, atrodo, dirba aktyviai, kita vertus, ir toliau turime politinės korupcijos atvejus. Ar jie sisteminiai, atsakyti sudėtinga, bet tokių epizodų esame turėję ir anksčiau per daugiau, nei 30 metų nepriklausomybės atkūrimo.
– Valstybinė tarnybinės etikos komisija paskelbė, kad Remigijus Žemaitaitis šiurkščiai pažeidė įstatymą, o jis ne tik neigia padaręs nusižengimą, bet dar sako, „Nei man ten įdomu, nei ką – šimtas metų man visos tos etikos ir VTEK, jie reikšmės jokios neturi, tai koks skirtumas“. Apskritai jo reakcija į visus jo kaltės pripažinimus yra panaši. Ir toks įspūdis, kad šitoje valstybėje visi su tuo susitaikė. Ką politinei sistemai reiškia situacija, kai politikas ignoruoja institucijų sprendimus, o valdančioji dauguma ir prezidentas į tai reaguoja santūriai, ką tai sako apie politinės atsakomybės standartą Lietuvoje – kas šiandien iš tikrųjų nustato ribas?
– Politinės atsakomybės standartas yra nelabai aukštas, bet jis seniai toks, kaip ir pasitikėjimo politinėmis institucijomis lygis, kuris, kaip žinome, yra stabiliai žemas. Nesu tikras, ar šie mūsų aptariami skandalai gali reikšmingai jį pakeisti, nes žemyn jau nelabai yra kur kristi. Tokie politikai kaip R. Žemaitaitis savo pasisakymais, sprendimais ir komentarais, kurie vėliau atveda prie tokių įvertinimų, kaip neteisėtų, sąmoningai siekia atkreipti į save dėmesį, tikintis, kad jo rinkėjams tai patinka, kad jie tai vertina kaip tinkamą elgesį – nes apskritai yra arba pikti dėl kokių nors priežasčių, arba kritiškai vertina vadinamąsias tradicines partijas.
Man atrodo, kad tai yra jo sąmoninga elgsena, tokiu būdu tikintis išlikti eteryje, dėmesio centre, galbūt yra ir asmeninių bruožų, kurie lemia tokį elgesį ir tokius pareiškimus. Bet tai komentuoti jau turėtų psichologai ar psichiatrai, ne politologai.
– Socialdemokratai turėtų būti ne tik vienijanti koalicijos partija, bet ir atsakinga už valstybę, gegužės 1-ąją ji išsirinko pirmininką net ne dvejiems, o ketveriems metams. Ar Mindaugas Sinkevičius gali tapti tuo lyderiu, kuris koalicijos partneriams pradės nustatinėti ribas? Ar ketverių metų mandatas reiškia, kad Sinkevičius pagaliau ims kontroliuoti koaliciją, ar tik įteisins iki šiol matytą sprendimų vengimą?
– Kol kas jis kalba gana atsargiai, ir nors buvo žadėta, kad socialdemokratai apsispręs dėl tolesnio darbo su „Nemuno aušra“ ir pats M. Sinkevičius buvo pažadėjęs, kad pasakys, ką galvoja apie tolesnį darbą, dabar jau girdėjome, kad šis sprendimas vėl, ne pirmą ir ne antrą kartą, yra atidedamas. Tai tikriausiai rodo, kad gana didelei socialdemokratų partijos daliai dabartinė valdanti koalicija yra priimtina ir tinka. Iš to, kas dar buvo diskutuota suvažiavime, galima manyti, kad partija jau galvoja apie būsimus savivaldos rinkimus, gal ir apie galimas būsimas koalicijas su potencialiais partneriais, įskaitant ir „Nemuno aušrą“. Kol kas jokių reikšmingesnių pokyčių nematau.
Mane šiek tiek nustebino, kad M. Sinkevičius pasiūlė buvusiai pirmininkei Vilijai Blinkeviičūtei tapti garbės pirmininke, o kiek suprantu, garbės pirmininkais tampama už išskirtinius nuopelnus partijai ar politinei bendruomenei. Ar rinkėjų apgaudinėjimas dabar laikomas išskirtiniu nuopelnu? Jei rimčiau, ar tikrai LSDP tai atrodo ne tik priimtina, bet ir gerbtina? Tai kelia nuostabą.
