Tai ką gi veikti Žaliojo kyšulio salose? Aš pats pabuvojau Salio, San Nikolau, Sao Visento saloje (trumpai), Šv. Antano ir Santiago salose, tai daugiau apie jas ir papasakosiu. Šiaip visada galima nuvykti į kokį viešbutuką ar didelį poilsio kompleksą prie vandenyno ir tiesiog leisti ten laiką. Jų gausu tiek Salio, tiek Boa Vistos salose.
Kokie ten paplūdimiai (juk čia svarbiausias klausimas ar ne)? Daugumos salų pakrantės yra neprieinami aukšti skardžiai su daugybe mažų įlankėlių. Kai kuriose iš jų susiformavo skaidraus ramaus vandens baseinai, kur galima šokinėti nuo uolų ir pliuškentis, bet yra ir tradicinių smėlio paplūdimių. Vanduo visada šiltas. Bangos visada didelės ir smagios. Tiesa, iki kai kurių atokių vietų teks ilgokai pasikratyti akmenuota bekele.
Ne tokiose kalvotose Salio ir Boa Vistos salose yra daug plačių koralinio ar vulkaninio smėlio pliažų. Kai kurie jų virtę kriauklių sąvartynais.
Salio saloje visa pietinė pakrantė – ištisas pliažas. Rytinėje pakrantėje galima pabraidyti su rykliais. Ten viliojami citrininiai rykliukai, kurie it kačiukai trinasi aplink kojas, o didesni kelių metrų rykliai taškosi kiek toliau.
Šalia yra įspūdingos druskos kasyklos, kur irgi galima važiuoti pasipliuškenti, druskos kristalų pasirinkti, bei pasiteplioti bais sveikatingu purvu, po kurio tampi penkiolika metų jaunesnis.
Vakarinėje Salio salos pakrantėje per dykumą galima nuvažiuoti iki kelių kalvų, pakeliui pasižiūrėti miražą, kuris beveik visada ten matomas, ir pasipliuškenti tarp uolų suformuotuose baseinuose. Vienas įžymiausių tokių yra Burakona, kur dar ir vidurdienį mėlyną vandenyno akį uoloje galite pasižiūrėti.
Aktyvaus laisvalaikio mėgėjai Salio paplūdimiuose gali tūsintis su banglentėmis, nardyti, gaudyti vėją jėgos aitvarais (ten vėjas pučia nuolat), važinėti keturračiais po dykras ar 100 km/h greičiu beveik kilometrą leistis trosais nuo uolos į paplūdimį. Salio saloje mieli ir jaukūs yra Santa Marijos bei Palmeiros miesteliai. Šiaip vaizdas kažkuo primena Egipto Hurgados apylinkes.
San Nikolau sala dar įspūdingesnė. Reljefas visiškai kitas, nei Salio saloje. Jau iš toli pasimato debesimis apkibę kalnai, kurių aukščiausias beveik 1.3 km aukščio. Kol užsikabarosit iki viršūnės užtruksit porą valandų, bet vaizdas nuo jos viską atperka.
Dažniausiai šiaurės rytinėje dalyje esantys slėniai skendi debesyse, o pietinė pusė skaidri. Kalnų grandinė sulaiko drėgmę, todėl ir kraštovaizdis abiejuose kalno pusėse visiškai skirtingas – vienoje – akmeninga pusdykumė, kitoje žali pušų miškai, agavomis ir kitais augalais aplipusios uolos.
Labai gražus ir jaukus giliai slėnyje pasislėpęs Ribeira Bravos miestelis, o pakrantėje San Nikolau Tarafalio uostas. Čia jau vaizdas labiau Karibų salas primena. Pusvalandį pasikračius akmeninga dykuma galima aplankyti fantastiško grožio pliažą.
O vakarinėje salos dalyje galima pasigrožėti įspūdingomis vėjo ir vandens išskaptuotomis olomis. Kalnuose yra daug maršrutų pasivaikščiojimui, arba galima tiesiog klajoti grįstais keliukais po žalių slėnių kaimelius ir stebėti jų lėtą gyvenimą.
Sao Vinsento sala jau visai kitokia. Visų pirma ji žymi tuo, kad čia gimė garsioji basakojė Cezarija Evora. Tad ir salos didžiausias miestas bei uostas Mindelo – pasiilgusiems naktinio gyvenimo, muzikos, švenčių ir šurmulio.
Šioje saloje neužsibuvome ir keltu kėlėmės (kelionė trunka vos 40 minučių) į Šv. Antano salą. Tai viena gražiausių ir įspūdingiausių salų.
Apvažiavom visą salą, pasižiūrėjom milžiniškus kanjonus, sausas pilnas ožkų ir asilų (gyvūnų, neprasivardžiuoju čia) plynaukštes, pabuvome ramiuose žvejų kaimeliuose ir pagyvenom debesų slėniuose, kur nuolat kvarkia rupūžės. Čia pirmą kartą salose pamačiau ir gėlo vandens upelius bei krioklius. Šioje saloje galima daug laiko praleisti vien keliaujant po kalnus ir debesyse skendinčius pušynus.
Ir paskutinė didžiausia sala – Santiago. Čia gyvenimo tempas daug greitesnis, daugiau automobilių, daugiau žmonių. Čia ir pavojingiau – sostinėje Prajoje vieniems po nežinomus rajonus vaikščioti nerekomenduojama. Nors ši sala irgi labai graži, bet čia ir didžiausi šiukšlynai.
Daugumoje salų tai labai nekrenta į akis, o čia svarbu, kad kiemas ir gatvė švari, o priemesčių gilios įgriuvos ir kanjonai tampa tiesiog sąvartynais. Kaip ten bebūtų, salą apvažiuoti ir viską pamatyti galima per dieną, bet tam reiktų skirti bent porą dienų. Senoji sostinė šalia Prajos labai miela ir smagi, žinoma, kadangi tai turistų traukos objektas, ten ir visokių niekučių pardavėjų bei prašančiųjų kažką įsigyti daugiau.
Gaila, kad dabar rekonstruojamas salos botanikos sodas – turėtų būti įspūdingas. Na ir kitame salos gale nusidriekęs Tarafalio miestelis su smagiu paplūdimiu ir ne tokia smagia vieta – koncentracijos stovykla, kur dabar yra rezistencijos muziejus. Man šioje saloje patiko labiausiai – nes čia gyvasties daugiausia.
Ir dar liko dvi salos, kurios turėtų būti tikrai nepaprastos: tai Fogo sala su veikiančiu beveik trijų kilometrų aukščio ugnikalniu bei mažytė žalia Bravos sala su smėlio kopomis.
Daugiau vaizdų – nuotraukų galerijoje.
Tad tiek apie aplankytas salas. Toliau laukit pasakojimo apie ten lakstančius gyvius.
Autorius yra Aplinkos ministro Simono Gentvilo patarėjas.
Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.
Taip pat žiūrėkite laidą „Gamtininko užrašai“ (visas laidas rasite čia).
