Dabar jau įsivaizduojate, kur ir kokios tos Žaliojo kyšulio salos. Taigi papasakosiu daugiau apie savo potyrius. Minėjau, kad keliavau su šeima pas svainio giminę ir draugus, kurie gyvena skirtingose salose.
Visų pirma nuvykimas. Kadangi tiesioginių skrydžių iš Vilniaus nėra ir vargiai ar bus (gal po šių straipsnių nebent) tai reikalų yra. Pavyzdžiui, į priekį teko važiuoti autobusu iki Rygos, tada skristi iki Amsterdamo, ten nakvoti, o ryte laukė 8 valandų kelionė iki salų. Paieškojus galima pirmyn atgal bilietus už 500 Eur nusipirkti.
Grįžti gali būti ir dar sunkiau. Pavyzdžiui, mums skrydžio išvakarėse pranešė, kad visi tų avialinijų skrydžiai atšaukti, nes, neva, baigėsi jų licencija. Tad mus kilniaširdiškai pasiūlė po penkių dienų perkelti į kitą salą, iki to laiko gyvenant ir maitinantis savo sąskaita, o tada galbūt parskraidintų iki Lisabonos.
Ir, žinoma, jokių kompensacijų už prarastus kitus skrydžių bilietus. Nuostabu. Tai teko greitai pirktis kitų avialinijų bilietus iki Portugalijos sostinės, ten nakvoti ir tada per Helsinkį grįžti į Vilnių. Žodžiu, jei nieko neatsitinka, kelionė trunka mažiausiai pusantros paros.
Atvykus, oro uoste reikia susimokėti mokestį, tą galima padaryti ir internetu, bus daug paprasčiau. Visur toliau keliaujant vietiniu transportu reikalaujama skiepų paso su trimis skiepais. Kaukės neprivalomos. Šiaip įdomu, kad jas privaloma užsidėti, kai rodai skiepų pasą, bet gali būti be jų, kol lauki prisigrūdusioje salėje, kad galėtum parodyti tą skiepų pasą. Lėktuvuose kaukės privalomos.
Kad jau pradėjau apie transportą šnekėti, tai galima tą temą pratęsti. Mes daug važinėjomės automobiliais, plaukiojom keltais ir skridom vietiniu lėktuvėliu. Populiariausios mašinos – įvairių markių pikapai.
Žmonės dažniausiai su daiktais tiesiog sėdi priekaboje ir kedenasi plaukus. Salio, San Nikolau ir Santo Antao salose automobilių labai mažai, visi važiuoja labai atsargiai, palengva. Tiesa, per serpantinus ten ir neprilakstysi.
Du vienintelius šviesoforus mačiau tik sostinėje Prajoje, kur eismas jau didesnis, bet vairuoja gan tvarkingai. Keliai tikrai geri (jei nevažiuoji akmeninga dykuma iki atokaus pliažo).
Kalnuotose salose labai daug akmenimis grįstų kelių. Ir turiu pasakyti, kad jų kokybė nuostabi.
Kai kurie keliai tiesti net prieš 70 metų, bet atrodo it vakar baigti. Kad vairuotojai ten atsargūs, galima pasakyti pagal šunis (jų ten klaidžioja nemažai). Jei šuo guli vidur kelio, jis ten ir gulės, nes žino, kad jį apvažiuos. Uodegą tik nenoriai truktelti ir tiek.
Jei norite truputį ekstremalių pokyčių, pabandykite pakeliauti keltu tarp tolimesnių salų. Mes turėjom vieną aštuonių valandų naktinę kelionę ir penkių valandų dieninę. Visų pirma jūs niekada nežinosite ar keltas išplauks laiku. Kad vėluoja dvi tris valandas – čia gėlytės. Jis gali tiesiog išplaukti kitą dieną, ar po kelių dienų. Pavyzdžiui, mūsų keltą perkėlė į kitą dieną ir vėliau jis vėlavo išplaukti keturias valandas.
Pavyzdžiui, turėjusios įvykti futbolo varžybos neįvyko, nes keltas sugedo ir neatplaukė paimti komandos iš vienos salos. Eilių valdymas daugumoje salų negirdėtas dalykas, tikrina tuos pačius dalykus keliskart ir laaaabaaaai lėėėėėėėėėtaaaaaaiiiii. Mes juokavom, kad grįžę jiems nusiųsim dovanų laikrodį. Iš kitos pusės, kai tu žinai, kad čia taip yra, tai atsipalaiduoji ir lauki.
Gyventi čia niekas neskuba. Keltai gan dideli, su daug sėdimų vietų. Bet reikia nepamiršti, kad keltas plaukia per Atlantą, ten visada bangos kelių metrų aukščio ir kartais net viršutinį denį praskalauja. Vietiniai iškart keliauja su čiužiniais ir paklodėm.
Čiužinys ant žemės, paklodė ant galvos ir miegi. Arba vemi. Tam visiems išdalinami maišiukai, bet ryte reikia žiūrėti, kad neįliptum į kokią atrają. Patarimas, kaip ištverti tokią kelionę – gulėti kažkur viršuje per vidurį ant pilvo, arba stengtis žiūrėti į horizontą, 8 valandas.
Tiesa, tarp San Visentės ir Santo Antao salų kursuoja greiti, patogūs ir labai švarūs keltai (ten mažiau supa).
Maistas nuostabus. Žinoma, jei esate žuvies ir jūros gėrybių fanas. Augalinės mitybos fanai irgi gaus visokių vaisių, šakninių daržovių, pupelių, kukurūzų, ryžių ir pomidoro skiltelę dėl grožio. Salio saloje aštuonkojis buvo geriausias, kokį aš kada esu ragavęs.
Jūrų antytės (tokie vėžiagyviai – na, tai, ką valgai labiau kirminiukus primena) irgi nerealios ir turi būti paskanautos. O šiaip visur gausit daug visokiausios šviežios žuvies.
Skaniausia garopa (toks jūrų ešerys) ir murenos. Populiarios visokios stauridės, skumbrės, tunai, kardžuvės, jūrų karosai ir pan. Žinoma, visur gausit vištienos ir kiaulienos.
Vištos su viščiukais ten tiesiog gatvėse tūsinasi. Kiaulės arba laksto gatvėmis, arba sėdi tokiuose ankštuose akmeniniuose aptvaruose. Daug augina ožkų (Santo Antao) ir karvių (Santjago saloje).
Pusryčiams be kiaušinių gausit ir kačiupos (jų nacionalinis pupelių, kukurūzų, daržovių ir mėsos ar žuvies troškinys).
Na, ir pilna vaisių. Visų pirma bananų ir papajų. Dabar buvo mangų sezonas ir kalnuose nuo prarūgusių nukritusių jų vaisių truputuką nosį rietė. Ten mangai mažesni ir dažniausiai prakandus skylutę reikia iščiulpti vaisių turinį, o paskui suvalgyti minkštimą.
Labai daug tamarindų medžių. Galima valgyti ir jų žiedus, ir pupų minkštimą. Labai skanūs ir kartais vieninteliai būna tamarindų ledai.
Tai tiesiog sušaldytas tamarindų šerbetas maišelyje. Desertui jie kepa įvairius tortus ar sausainukus, kuriuos skanauja su įvairių vaisių uogienėmis ar džemais bei ožkos sūriu.
Gerti, be mangų, guavų, tamarindų, cukranendrių ir kitų sulčių, galima vandens (tik ne iš krano), vietinio iš cukranendrių gaminamo grogo (primena samagoną, brrr) arba punčo (tas pats grogas sumaišytas su cukranendriu ar kokiu kitu sirupu). Tik keliose salose yra gėlo natūralaus vandens (mačiau tik kalnuose vieną krioklį ir upelį).
Gėlas vanduo čia gaminamas iš jūros vandens. Ir dar kava. Kava čia stebėtinai gera. Paprašę tiesiog kavos gausit espreso. Net atokiausiam kaimelyje ji bus daug geresnė nei dažnoje mūsų kavinėje. O ir kaina tik 0.4 – 0.5 Euro. Šiaip maistas ten pigus. Mes vidutiniškai pavalgydavom su visokiais gėrimais už 10 Eurų žmogui. Žinoma, yra vietų, kur galima prisiryti už 5 ir net už 20 eur. Mokėti geriau vietine valiuta, o pinigus galima išsiimti miestelių bankomatuose iš kortelės.
Tam kartui tiek. Vėliau papasakosiu, ką ten reikia pažiūrėti ir kur pakeliauti.
Autorius yra Aplinkos ministro Simono Gentvilo patarėjas.
Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.
Taip pat žiūrėkite laidą „Gamtininko užrašai“ (visas laidas rasite čia).
