Vienas iš Londono bruožų – nuolatinės statybos. Akivaizdu, kad mieste vis dar tvyro apetitas statyti aukštus stiklinius bokštus ir jie sparčiai kilo net per karantinus, kai visa kita veikla buvo nugrimzdusi į letargą. Miesto kraštovaizdis įgauna vis naujų akcentų, tačiau netgi geriausių pasaulio architektų megaprojektai negali garantuoti, kad Sityje atsiras „nauja galinga ikona“. Londono požiūris į aukštus pastatus keičiasi, tačiau nesikeičia londoniečių ryžtas ginti savo gyvenimo būdą ir interesus.
Pernai atrodė, kad Londono panorama pasipildys dar vienu įspūdingos architektūros akcentu – dangoraižiu „The Tulip“ (Tulpė), kuri suprojektavo visame pasaulyje garsi architektų firma „Foster + Partners“. 305 m aukščio pastato projektą jau buvo patvirtinusi Sičio korporacija (šio Londono rajono valdymo organas), tačiau miesto meras bei būsto ir bendrijų valstybės sekretorius atmetė prašymą išduoti statybos leidimą. Planavimo inspektorius pripažino, kad projektas turi ekonominę vertę, bet ne tokią, kaip kiti Sičio biurų pastatai, o leidimas „vien dėl ekonominių investicijų sukurtų abejotiną precedentą“.
Dėl šio pastato buvo kilusi didelė diskusija ir unikalios formos dangoraižis iškart susilaukė įvairių pravardžių. Tai nieko naujo, nes pravardes turi ir kiti Londono pastatai. Pavyzdžiui, miesto panoramoje gerai matomas dangoraižis 20 Fenchurch gatvėje vadinamas „Telefono rageliu“ arba „The Walkie-Talkie“. Tuo tarpu naujasis projektas buvo pramintas ir sekso žaislu, ir tamponu. Miesto meras įrodinėjo, kad tai tik betoninė lifto šachta su apžvalgos galerija viršuje ir londoniečiams iš to būtų labai mažai naudos. Kai kurie architektūros ekspertai tikino, kad projektas yra „skurdus ir nepriimtinas istoriniam sostinės kontekstui“.
O projekto šalininkai teigė, kad sprendimas neleisti statyti garsiausių architektų suprojektuotą pastatą, kuris neabejotinai būtų tapęs dar viena Londono ikona ir traukos centru, yra akivaizdi anomalija. Taigi, kodėl „The Tulip“ nesugebėjo užkariauti miesto planuotojų ir vyriausybės palankumo? Kitas klausimas – kokių pasekmių projekto atsisakymas turės Britanijos sostinės daugiaaukštės architektūros ateičiai?
„Foster + Partners“ aiškino, kad tūkstantmečio pradžioje iškilęs jų projektuotas pastatas, kuris plačiau žinomas kaip „The Gherkin“ (Kornišonas), pradėjo formuoti naują Londono Sičio panoramą. Jis tapo viena iš gerai atpažįstamų miesto ikonų bei Londono, kaip pasaulinės finansų sostinės, statuso simboliu. Tai yra ekologiškas pastatas, kuris ne tik sukūrė naujas erdves, bet įkvėpė gyvybę aplinkiniame miesto audinyje. Iš tiesų, dauguma Londono dangoraižių dera su miesto aplinka ir padaro ją gyvybingą ištisus metus.
Dauguma Londono Sičio pastatų yra biurų bokštai, kuriuose yra tik nedidelės prekybos ar viešosios erdvės, tuo tarpu „The Tulip“ buvo numatyta kita misija. Visų pirma, jis turėjo tapti unikalia apžvalgos platforma, kuri suteiktų lankytojams „kartą gyvenime“ patirtį. Tai – pasivaikščiojimai dangaus tiltais, vidinėmis stiklinėmis galerijomis, pasivažinėjimai gondolomis ant pastato fasado, baras ir restoranas iš kurių atsiveria 360 laipsnių miesto panorama. Anot projekto autorių, tai turėjo būti savotiškas architektų skolos grąžinimas Londono gyventojams. Be to, didelis dėmesys buvo skirtas tvarumui. „The Tulip“ suprojektuotas taip, kad eksploatacijos metu jis būtų visai neišskyręs anglies dioksido, įvairioms techninėms reikmėms būtų naudojamas lietaus vanduo, taip pat išvalytas naudotas vanduo, kuris perpus sumažintų pastato vandens poreikį.
Kokie buvo projekto atmetimo argumentai? Jie buvo išdėstyti 210 puslapių vyriausybinės planavimo inspekcijos ataskaitoje. Viena argumentų grupė yra ta, kad pastatas nedera prie netoliese esančių pasaulio paveldo vietų, tarp jų ir Londono Tauerio. Šiam požiūriui aktyviai pritarė ir aršus projekto oponentas, paveldo išsaugojimu besirūpinančios organizacijos „Historic England“ generalinis direktorius Duncanas Wilsonas. Jis teigė, kad pastatas bus „vizualiai įkyrus“ ir tai bus matoma aiškiai matoma tiek žvelgiant Londono Tauerį iš šono, tiek ir būnant jo teritorijoje. Į šiuos argumentus jautriai reagavo ir vyriausybė, nes problemų dėl UNESCO paveldo išsaugojimo jau anksčiau yra kilę Liverpuliui.
Kita grupė kontrargumentų buvo susijusi su tvarumu. Čia labai aktyviai reiškėsi ir įtakingi klimato aktyvistai, o jų spauda teigė, kad „The Tulip“ statybos metu į aplinką bus išmesti milžiniški anglies dioksido kiekiai. Jų teigimu, pastato „gyvavimo ciklas būtų labai netvarus, nes jam eksploatuoti reikėtų labai didelių energijos kiekių“. Taigi, klimato aktyvistų požiūriu, tai yra „labai netvari koncepcija“.
Priešprojektiniai tyrimai rodė, kad pastatas galėtų pritraukti 1,2 mln. lankytojų per metus ir būtų padėjęs atsigauti pandemijos gerokai aplamdytam miestui. Tačiau oponentų nuomone, turizmo privalumus labai menkina tai, kad netoliese jau yra kitų apžvalgos aikštelių bei galerijų, pavyzdžiui, aukščiausias Londono dangoraižis „The Shard“, minėtasis „Walkie-Talkie“, „1 Undershaft“ ir „100 Leadenhall“. Verslo konsultantų nuomone, rinka yra ribota, o kai ji yra prisotinta pasiūlos, jūs tiesiog perkeliate lankytojus iš vienos vietos į kitą.
Projekto sumanytojų tikslas buvo bendrame kontekste išsiskiriantis, asimetriškas, įvairiais aspektais aukščiausios kokybės pastatas, kuris turėtų būti žinomas ir branginamas kaip Eifelio bokštas, Taueris ar „The Gherkin“. Taip, jis atrodo iššaukiančiai, bet ir „laikinasis“ apžvalgos ratas „London Eye“ (Londono akis) iš pradžių buvo vertinamas kaip visiškas svetimkūnis, o dabar tapo neatsiejama Londono panoramos dalimi. Kaip bebūtų, „The Tulip“ liko tik projektas. Čia, manyčiau, svarbūs du niuansai. Neabejojama, kad megaprojekto, kokie pasitaiko tik kartą per dešimtmečius, atmetimas turės didelės įtakos daugiaaukščių pastatų plėtrai Londone. Kita vertus, tai yra ryškus pavyzdys, kad net ir geriausių pasaulio architektų vardai dar negarantuoja, jog projektas bus patvirtintas.
Šis Londono megaprojektas jau padėtas į stalčių, tačiau nauja statybų drama vyksta svarbiausioje prekybinėje Oxford gatvėje. Ji žiauriai nukentėjo per pandemiją ir karantinus, uždarytos didelės ir gerai žinomos universalinės parduotuvės „Debennhams“, „House of Fraser“, taip pat „Next“, „Gap“, kiek anksčiau „HMV“ ir kitos. Dabar tuščias erdves ten okupuoja „invazinė rūšis“ – į žemiausios kastos turistus orientuotos vadinamosios amerikietiškų saldumynų, o iš tiesų – visokiausio kiniško šlamšto ir klastočių parduotuvės, kurios kelia neviltį ne tik londoniečiams, bet ir Jos Didenybės pajamų ir muitų tarnybai (HMRC) arba mūsiškai – mokesčių inspekcijai. Tas parduotuves steigia vienadienės įmonės, kurios slepia pajamas, nemoka mokesčių, o po patikrinimų jų savininkai paprasčiausiai dingsta. Po kiek laiko toje vietoje atsiranda nauja tokia pati parduotuvė.
O dabar persikelkime į Oxford gatvės dalį prie Hyde parko, netoli Marmuro arkos. 1987-ieji, atnaujinta „Marks & Spencer“ parduotuvė – flagmanas „Marble Arch“. Tuometinė premjerė Margaret Thatcher žavėjosi 200 svarų kainavusiu kašmyro megztiniu. „Taip miela, dabar tai vadinu investicija“, – kalbėjo ji. Greta jos stovėjo mažmeninės prekybos bosai. Šiomis dienomis verslo ir vyriausybės santykiai yra ne tokie nuoširdūs – vyksta esminis ginčas dėl didžiosios Londono prekybinės gatvės pertvarkos.
Šio ginčo smaigalyje – minėtoji „Marks & Spencer“ parduotuvė. Ketvirtąjį dešimtmetį statytas didelis pastatas yra morališkai pasenęs, neefektyvus ir kompanija nusprendė nugriauti jį ir dar du greta esančius pastatus, ir pasatyti modernų 10 aukštų kompleksą, kuriame įsikurtų universalinė parduotuvė, biurai, sporto salės, restoranai ir kitos visuomeninės erdvės, būtų rekonstruotos ir aplinkinės gatvės. Minėtasis Art Deco stiliaus pastatas nėra saugomo paveldo sąraše.
Kelerius metus vyko derinimai, konsultacijos su Vestminsterio rajono taryba, visuomene bei vietos bendruomene ir miesto meras Sadiqas Khanas patvirtino architektų firmos „Pilbrow + Partners“ parengtą projektą. Tačiau kilo pasipiktinimo banga, meras buvo apkaltintas, kad nesugeba apsaugoti nuo buldozerių ketvirtojo dešimtmečio pastato, nori nugriauti jį ir pakeisti „bjauria modernia alternatyva“. Tuomet įsikišo valstybės sekretorius Michaelas Gove ir pristabdęs projektą nurodė viešai ištirti šios statybos planus.
Ministro sprendimą sveikino kai kurios visuomenininkų, paveldo lobistų grupės, kurios šiuos planus vadina „kultūriniu vandalizmu“. Kaip visada nuošalyje neliko ir klimato aktyvistai, kurie visuomet ir viską vertina per galimų CO2 emisijų prizmes. Anot jų, šis projektas prieštarauja planams kovoti su klimato kaita. Tuo tarpu „M&S“ argumentuoja, kad naujas kompleksas sunaudos 25 proc. energijos nei esamas, o „dioksido atsipirkimo“ trukmė – apie 10 metų. Turimi galvoje kiekiai, kurie būtų išmesti į aplinką statybos metu.
Jau seniai kalbama, kad visoje šalyje reikia pertvarkyti didžiąsias prekybos gatves, kad jos atitiktų šiuolaikinius poreikius, o dėl klimato aktyvistų pozicijos diskusijos dėl to, ar probleminius pastatus reikėtų atnaujinti ar pertvarkyti, tik dar labiau įkaista. Verslo bendruomenės nuomone, vyriausybės įsikišimas į „reikšmingas investicijas į vieną iš žinomiausių prekybos vietų“ gali turėti „šaldantį poveikį ekonomikos atsigavimo programai“. Savo apmaudo neslepia ir „M&S“, kuri teigia yra „suglumusi ir nusivylusi“, nes projektas buvo derinamas dvejus metus. Kompanija akcentuoja, kad valstybės sekretorius užblokavo vienintelį didelį Oxford gatvės rekonstrukcijos projektą ir primena, kad pastatas nėra saugomo paveldo sąraše, ir nors yra saugus, tačiau jo negalima rekonstruoti, nes ten yra asbesto. „M&S“ savo pareiškime teigė, kad 20 proc. Oxfrod gatvės prekybinių plotų yra tušti, o valstybės sekretorius „pirmenybę teikia padirbtų prekių parduotuvių plėtrai“.
O pabaigoje – apie nedidelį, bet jau pasibaigusį įdomų bei pamokantį NT vystytojų ir miesto valdžios bei visuomenės mūšį. Londono šiaurės vakaruose yra rajonas Maida Vale, priklausantis didesniam sostinės administraciniam vienetui – Vestminsteriui. Tai daugiausia pasiturinčių žmonių gyvenama teritorija, kurioje dominuoja solidūs XIX – XX a. pradžios gyvenamieji namai. Ten buvo, o tiksliau – vėl yra daugiau kaip 100 metų senumo tradicinis angliškas pabas „Carlton Tavern“.
Tą pastatą įsigijo Izraelio nekilnojamojo turto vystytoja CTLX. Ji ketino pakeisti pastato paskirtį, įrengti 10 butų su mažesniu baru, bet statybos leidimo negavo. Tuomet Izraelio kompanija atvarė buldozerius ir pastatą nelegaliai nugriovė. Aplinkiniai gyventojai buvo sukrėsti ir pakilo į mūšį. Po vietos bendruomenės ir Vestminsterio tarybos vadovaujamos teisinės kovos CTLX buvo liepta atkurti tikslią architekto Franciso J. Poterio suprojektuoto 100 metų senumo pastato kopiją. Vestminsterio taryba įteikė vykdomąjį raštą, įpareigojantį barą atstatyti per 18 mėnesių. CTLX sprendimą apskundė, bet pralaimėjo, o teisėjas įsakė atstatyti aludę „plyta po plytos“.
Buvo pasamdyti prityrę architektai ir nors pastatas neturi didelės architektūrinės vertės, jie stengėsi išgelbėti viską, ką galėjo – rausėsi griuvėsiuose, rinko šukes ir plytelių nuolaužas, netgi sugebėjo išgelbėti originalų barą, kelis židinius bei dekoratyvinių lubų fragmentus. 1921 m. pastatytas pabas 2021 m. buvo atkurtas. Dabar ten yra ir vasaros sodas, kuriame vyksta džiazo koncertai. Svarbu suprasti, kad pabas britams yra ne šiaip aludė, tai yra labai svarbi jų vietos bendruomenių socializacijos vieta. Todėl vietiniai džiaugiasi, kad sugrįžo nuolatiniai lankytojai, kai kurie iš jų jau yra įžengę į dešimtą dešimtį.
