„Vienos močiutės artimieji paprašė į karstą įdėti ir jos labai mėgtą, nemažą pliušinį meškiną, taigi teko pasukti galvą“, – portalui LRT.lt pasakoja mirusiųjų kūnus šermenims ruošiantis laidojimo namų „Lakrima“ tanatopraktikas Nerijus Diečkus. Jis tikina, kad svarbiausia deramai parengti velionį paskutinei kelionei. Tiesa, daugelį su savo darbu susijusių mitų jis paneigia, nors ir prisipažįsta pradėjęs dirbti savo darbą sapnavęs.
Portalas LRT.lt tęsia publikacijų ciklą „Ką žmonės dirba?“. Jame įvairių profesijų atstovai pasakoja apie savo kelią, darbo užkulisius, kylančius iššūkius ir džiaugsmus.
– Jūsų pareigos skamba gana egzotiškai – tanatopraktikas, balzamuotojas. Turbūt išgirdę pirmąjį žodį žmonės dažniausiai tiesiog suraukia antakius ir klausiamai žiūri – ką gi tas tanatopraktikas daro?
– Tiesa, tad dažniausiai prisistatau paprasčiau – sakau, kad mano darbas susijęs su mirusiojo kūno paruošimu šarvojimui. Dažniausiai man tenka palaikus dezinfekuoti, sutvarkyti kūno ertmes, įdėti specialius tamponus, nuprausti, aprengti, sušukuoti ar nuskusti, galiu kažkiek pagrimuoti.
Tiesa, jei palaikų būklė prastesnė, tenka pasidarbuoti daugiau – viską susiūti, sutvarkyti, tam tikrais atvejais velionis yra balzamuojamas – tai reikalauja specialaus pasiruošimo, kūnas yra konservuojamas specialiais skysčiais.
– Mirties ir mirusiųjų tema neretai pakursto vaizduotę – dažnas nenori vienas likti su velioniu patalpoje, iš baimės pradeda įsivaizduoti matantis ar girdintis tai, ko nėra, gali sapnuoti košmarus. Veikiausiai ir jūsų pasiteirauja, ar nebūna baisu, nejauku dirbti tokį darbą.
– Pačioje pradžioje darbą sapnuodavau ir aš, tačiau tikrai nieko baisaus ar mistiško – kol dar mokiausi, pamenu, sapnuodavau, kaip vykdau įvairias užduotis, bandau atlikti viena ar kita. Iš pradžių buvo ir sudėtinga, ir nejauku, tačiau tiek pat nejauku naujame darbe būna bet kokios kitos profesijos atstovui – turbūt ir stalius, stojęs prie staklių, jaučiasi nejaukiai, tačiau laikui bėgant pripranta.
Iš tiesų šis darbas yra toks pat darbas kaip ir visi kiti – man iš šono galbūt taip pat atrodo, kad kažkieno profesija labai sudėtinga, aš nieko panašaus dirbti negalėčiau ir pan. Kiekvienas pasirenkame savo.
– Kaip jūs pasirinkote tokią profesiją? Neteko sutikti žmogaus, kuris svajotų apie tanatopraktiko darbą.
– Galbūt nuskambės keistai, bet man visada ši sritis buvo įdomi, savotiškai traukė. Pamenu, kalbėdavausi su giminaičiais ar draugais ir vis pusiau rimtai, pusiau juokais užsimindavau, kad būtų įdomu dirbti laidojimo namuose. Turbūt visi į tai žiūrėjo kaip į juokelį, bet kartą pusbrolis internete pamatė darbo skelbimą ir man persiuntė kontaktus, kuriais galėčiau kreiptis, o aš juos išsisaugojau telefone.
Tiesa, tuo metu darbo neieškojau – esu baigęs automobilių kėbulo remonto specialybę, tad darbavausi autoservise. Nors mano darbas ir nebuvo prie širdies, neketinau visko mesti ir pereiti į sritį, kurioje nežinojau, ar galėsiu dirbti. Buvo ir šiokia tokia baimė.
Netrukus darbo ėmėsi ieškoti mano brolis Remigijus, tad turimus kontaktus persiunčiau jam ir pasiūliau pabandyti. Kai mano brolis įsidarbino laidojimo namuose, įgijo šiokių tokių žinių, praplėtė mano suvokimą apie šią specialybę ir netgi pasikvietė pasidairyti į savo darbo vietą, pasiryžau ir aš. Labai džiaugiuosi savo pasirinkimu. Taip jau 12 metų abu su broliu darbuojamės laidojimo namuose. Tiesa, skirtinguose.
– Dabar yra specialūs tanatopraktiko kursai, lankėte juos?
– Į kursus patekti nepavyko, tačiau su broliu gavome galimybę stebėti juos iš šono, be to, turėjome puikų mokytoją Daną Jankauską, šiuolaikinio lietuviško balzamavimo pradininką. Turėjome garbės su juo padirbėti ir pasisemti žinių.
Pamenu, kolegos jau išeidavo namo, o mes pasilikdavome panaktinėti ir papildomai ko nors sužinoti. Taip mūsų žinių bagažas pildėsi. Bet pasitaiko ir neeilinių situacijų, kai reikia sugalvoti išeitį pačiam ir išbandyti vieną ar kitą dalyką. Taip patirtis ir kaupiasi.
– Kokie didžiausi iššūkiai lydi jūsų darbe?
– Kai myli savo darbą, jokie iššūkiai nebaisūs. Nors atrodo, kad darbas yra gana monotoniškas, iš tiesų jame netrūksta įvairovės – kiekvienas kūnas, jo būklė skiriasi, tiesiog vieni atvejai paprastesni, kiti – sudėtingesni.
– Mirtį lydi ir daugybė įvairiausių emocijų, tiesa, dažniausiai ilgaamžio senolio mirtį priimame kiek santūriau nei kūdikio, mažo vaiko ar jaunuolio. Darbo vietoje emocijos neužvaldo?
– Žinoma, atkeliavus kūnui, gal kiek jautriau sureaguoji, tačiau negali visko giliai imti į širdį – jei galvosi apie nutikusią nelaimę, kankinsiesi ir negalėsi susitelkti į savo pareigas. Beje, kūdikį paruošti šermenims yra daug sudėtingiau nei suaugusįjį, tai reikalauja ypatingo kruopštumo ir susikaupimo. Taigi išmokau priimti viską natūraliai ir dirbti. Galiausiai ir laiko galvoti apie tai, kas nutiko, kartais nėra.
Neskirstau žmonių – nesvarbu, ar pas mane atkeliavo vaikas, ar senolis, žymus žmogus, turtuolis ar mėnesius nesiskutęs benamis – visus stengiuosi paruošti vienodai pagarbiai, kruopščiai, atsakingai.
– Yra buvę, kad atėjęs į darbo vietą pamatote, jog šermenims turite paruošti savo pažįstamą?
– Yra buvę. Iš pradžių tai – šioks toks sukrėtimas, bet, kaip ir visais kitais atvejais, susikaupi ir stengiesi padaryti savo darbą. Kaip ir sakiau, stengiuosi išlikti profesionalus ir nesvarbu, ką ruošiu paskutinei kelionei, man svarbiausia savo darbą atlikti kiek įmanoma geriau ir kokybiškiau, o didžiausias malonumas ir atlygis – ne pinigai, o žmonių atsiliepimai ar padėkos, kad tinkamai paruošiau jiems brangaus žmogaus kūną. Juk tokia mano darbo prasmė – gražiai atsisveikinti, o jei esu patenkintas savo darbu, ir pats jaučiuosi kažką gera nuveikęs.
– Užsiminėte apie žymius žmones, ką jums teko paruošti paskutinei kelionei?
– Turbūt daugiau žymių žmonių yra paruošęs mano brolis, nors yra tekę ir man, bet vardų minėti nenorėčiau.
– Tuomet papasakokite, kaip atrodo tanatopraktiko darbo diena? O galbūt tenka dirbti ir naktį?
– Mirtis – nenuspėjamas dalykas ir nežinai, kada ištinka, bet dirbti naktimis netenka. Palaikai laikomi specialiuose šaldytuvuose, tad mano darbo grafikas yra gana įprastas.
Žinoma, būna dienų, kai gali neskubėdamas sutvarkyti vieną ar du kūnus, o būna ir tokių, kai turi sutvarkyti šešis ar aštuonis, tenka ateiti anksčiau ar išeiti vėliau. Todėl ir sakiau, kad dirbant tokį darbą ne visada spėji pagalvoti, kas ištiko žmogų, kokia tai nelaimė ir pan.
– Kai kurie žmonės apgalvoja, kaip norėtų būti palaidoti, kaip turėtų vykti jų šermenys, patys pasiruošia ir drabužius. Kokių prašymų išgirstate jūs ruošdamas kūną? Galbūt artimieji paprašo ką nors įdėti į karstą ar pan.?
– Nieko labai ypatingo, galbūt dažniausiai ir prašo ką nors įdėti, pvz., knygą, maldaknygę, šeimos nuotrauką ar pan. Tiesa, žaislus į karstą yra tekę dėti ne tik vaikams. Vienos močiutės artimieji paprašė įdėti ir jos labai mėgtą pliušinį meškiną. Jis nebuvo toks jau mažas, tad teko šiek tiek pasukti galvą, tačiau galiausiai karste atradome vietos ir žaislui.
Yra buvę, kad mėgstamais kvepalais paprašo pakvėpinti pagalvėlę, o buteliuką padėti po ja. Tačiau tokie prašymai nei nuostabos, nei juoko nekelia – natūralu, žmonės kartais prisiriša prie daiktų ir nori kažkaip simboliškai juos išsinešti.
– Galbūt turite ir kokių nors, kaip sakoma, profesinių ligų? Pavyzdžiui, pats nuvykęs į šermenis neapžiūrinėjate, kaip paruoštas velionis ar pan.?
– Dabar gal jau mažiau, tačiau natūralu, kad į tai atkreipiu dėmesį. Niekada nekritikuoju, tiesiog domiuosi. Juk priklausomai nuo regiono, paruošimas gali skirtis. Būna, kad, tarkime, su kolegomis iš Žemaitijos pasidalijame patirtimis. Iš tiesų skirtumai gali būti ir nežymūs – visiškos smulkmenos, netgi tokios, kaip įdėti nosinaitę į kostiumo kišenę ar pan.
Kai myli savo darbą, viskas įdomu. Ir ne tik kitų darbus apžiūrinėti – jei matau vaizdus iš užsienyje vykstančių laidotuvių, šermenų, taip pats viską įdėmiai apžiūriu. Įdomu ir kaip velioniai būdavo paruošti tada, kai dar buvo įprasta, kad juos paruošia patys artimieji, tad jei į rankas patenka senovinės fotografijos, taip pat kruopščiai pasižiūriu, pasmalsauju.
– Laidojimo namuose dirbate jau 12 metų, ar kolegos dažnai keičiasi? Galbūt tenka pamatyti nemažai norinčių išbandyti šį darbą, bet ilgai neužsibūnančių?
– Tokių yra dauguma. Būna, kad man tenka pamokyti, ką nors parodyti naujam kolegai ir aš iš pirmųjų jo darbų matau, ar iš jo bus tanatopraktikas, ar ne. Vienas iš pirmųjų požymių, rodantis, kad nepavyks – kalbos apie atlygį. Jei žmogus šios veiklos imasi tik dėl finansinių sumetimų, gero rezultato tikėtis neverta – darbas turi dominti, teikti tam tikrą pasitenkinimą.
Be to, dažnam atrodo, kad tai labai emociškai sunkus darbas, bet jis net sunkesnis fiziškai – reikia pakelti didelius svorius, tad po darbo būna skauda ir rankas, ir nugarą. Žinoma, būna retesnių atvejų, kai velionį į karstą guldome ir dviese, tačiau paruošti palaikus užtenka ir vieno žmogaus.
Pasitaiko, kad į darbą ateina smulkutė mergina, kuri paprasčiausiai neturi tiek jėgų, kad pakeltų sunkesnį kūną. Galiausiai išbūti tokiame darbe negali ir tie, kurie yra jautresni kvapams ar vaizdams, vis tik palaikai pas mus atkeliauja įvairios būklės.
Iš tiesų šis darbas tikrai nėra toks baisus, koks gali pasirodyti, bet jis tikrai ne kiekvienam. O tie, kurie čia prigyja, dažniausiai dirba ilgai.
