Psichikos sveikatos centro socialinio darbuotojo profesija – kūryba, o išskirtinis šis darbas tuo, kad jame nėra monotonijos. Taip tikina 22 metus Klaipėdos psichikos sveikatos centre dirbantis Saulius Liekis. Socialinio darbuotojo kasdienybėje pasitaiko visko: pacientų smurto, agresijos, skambučių trečią valandą ryto. Tenka spręsti psichikos sutrikimų turinčių asmenų finansines bėdas, su liga bandyti sutaikyti artimuosius.
Visgi S. Liekis darbo valandų neskaičiuoja, o jį patį, regis, būtų galima pavadinti ne tik problemų sprendėju, bet ir niekad nenuilstančiu optimistu.
Portalas LRT.lt tęsia publikacijų ciklą „Ką žmonės dirba?“. Jame įvairių profesijų atstovai pasakoja apie savo profesinį kelią, darbo užkulisius, kylančius iššūkius ir džiaugsmus.
Socialinių darbuotojų bendruomenėje apie S. Liekį sklando kalbos kaip apie savo profesijai itin atsidavusį žmogų. 22 metus psichikos sveikatos centre dirbantis S. Liekis šį darbą, galima sakyti, pasirinko iš smalsumo.
Iš pradžių Tauragės žemės ūkio ir technikos mokykloje jis įgijo vidurinį išsilavinimą ir dažytojo profesiją, vėliau nutarė kibti į kitus mokslus.
„Mane domino psichologija, bet supratau, kad gali būti šiek tiek sudėtinga, tad nutariau ieškoti ko nors panašaus. Atsimenu, kaip ėjau į biblioteką pasižiūrėti, kas per specialybė yra socialinis darbas. Pamačiau, kad dėstoma nemažai psichologijos, teisės dalykų. Suintrigavo“, – prisimena pašnekovas.
Taip jis nutarė stoti į tuometę Klaipėdos aukštesniąją medicinos mokyklą, vėliau sėkmingai baigė ir magistrantūros studijas. „2000-aisiais pradėjau dirbti psichikos sveikatos centre. Nuo tada įsivažiavau ir jaučiuosi savo vėžėse“, – nusišypso S. Liekis.
Sprendžia ir finansines psichikos sutrikimų turinčių asmenų problemas
Pašnekovas neslepia, kad darbo pradžioje jį kamavo nežinia: kaip dirbti su psichikos sutrikimų turinčiais žmonėmis, kaip su jais bendrauti. Juolab kad ir psichikos sveikatos sistema prieš dvidešimtmetį buvo kitokia, informacijos buvo mažiau nei šiandien.
Anksčiau su psichikos sutrikimų turinčiais asmenims S. Liekis nebuvo bendravęs, nors dabar sako jau suprantantis, kodėl vaikystėje girdėdavo apie kai kuriuos žmones sakant, kad jie – keisti.
Dabar daugelis jau yra girdėję apie socialinius darbuotojus. „Nors dar yra tokių, kurie mano, kad socialinis darbuotojas turėtų atnešti maisto, pavalyti langus. Tačiau viskas ne taip paprasta – ši profesija daug gilesnė, sudėtingesnė, ypač dirbant psichikos sveikatos srityje“, – sako S. Liekis.
Jis socialinį darbuotoją prilygina paciento problemų sprendėjui. S. Liekio pacientai – psichikos ligomis sergantys, įvairių psichikos ar senatvinių sutrikimų, tokių kaip Alzheimerio liga, demencija, turintys asmenys, jų artimieji. Pas socialinį darbuotoją jie ateina turėdami įvairiausių klausimų dėl savo teisių, pareigų, socialinių garantijų, kitokios pagalbos. Dalis pacientų kreipiasi ir dėl problemų, susijusių su finansų tvarkymu.
„Kartais psichikos ligomis sergantys asmenys dėl tam tikrų negebėjimų, valios sutrikimų priima klaidingus sprendimus, susijusius su paskolomis, pinigais. Įsivelia į problemas dėl nemokėjimo už būstą, nes dėl savo ligos galvoja, kad kažkas už juos sumoka, kad jiems mokėti nereikia“, – pasakoja S. Liekis.
Išgirdęs apie tokio pobūdžio paciento problemas, socialinis darbuotojas, kaip sako S. Liekis, turi ją „išskleisti“: pradeda rinkti informaciją – iš paciento, jo artimųjų, įvairių įstaigų, jau bandžiusių spręsti situaciją. Kartais pasirodo, kad problema ne tokia jau didelė, o kartais beveik neišsprendžiama, užsitęsusi metų metus.
„Klientu tikėti galima ne visada – reikia būtinai tikrinti, ar taip, kaip jis sako, yra iš tikrųjų. Beje, kai kada žmonės nori priimti tokius sprendimus, kurie jiems akivaizdžiai kenksmingi. Socialinio darbo dilema – kaip tokiose situacijose pasielgti teisingai, kad nepakenktum žmogui. Tiesa, socialinis darbuotojas siekia, kad sprendžiant problemą aktyvus būtų ir klientas, taigi tiesiog eina su juo tą kelią ir pataria. Galima sakyti, esame kaip ramstis“, – kalba pašnekovas.
Darbe pasitaiko ir nemalonių situacijų
S. Liekis neslepia, kad nors ir nedažnai, darbe yra pasitaikę nemalonių situacijų. „Buvo smurto protrūkių, užpuolimų organizuojant hospitalizacijas ir lankant klientus namuose. Yra pasitaikę ir tokių atvejų, kai gatvėje sutiktas žmogus bando nei iš šio, nei iš to smūgiuoti ar spirti. Būna, apšaukia, aprėkia“, – dalijasi socialinis darbuotojas.
Visgi dažniausiai jam pavyksta išlaikyti, šaltus nervus. „Supranti, su kuo dirbi ir kad tai tavo darbo dalis. Susitapatini ir priimi natūraliai. Šaltų nervų reikia, bet turbūt ne visada pavyksta juos išlaikyti. Būna ir karštų emocijų, kai ateina į kabinetą, pradeda rėkti, šaukti, gal ir pats pakeli toną, pastebi, kad atsakei tuo pačiu. Būna tokių momentų, nė vienas nesame tobuli“, – atvirauja vyras.
S. Liekis prisimena ir dar vieną liūdną istoriją, kai išgirdo apie vieno paciento savižudybę. „Buvo atvejis, kai pas mus grįžo ir ambulatorinį gydymą tęsė žmogus, išėjęs iš Rokiškio psichiatrijos ligoninės, kur teismo sprendimu gydytas dėl tam tikrų nusikalstamų veikų. Grįžęs jis buvo stebimas, lankėsi pas gydytoją, socialinį darbuotoją.
Vieną dieną paskambino jo mama ir pasakė, kad tas vaikinas išėjo ir dingo. Netoli Klaipėdos jį rado nusižudžiusį. Tokios žinios sukrečia, priverčia susimąstyti. Reaguoji skaudžiai, juk bendravai su tuo vaikinu, jokių požymių apie jo sprendimus nebuvo. Bet jis buvo uždaras, mažai kalbėjo, turbūt jam nepavyko susigyventi su liga“, – svarsto S. Liekis.
Socialinį darbą vadina kūryba
Vis dėlto ir tokios istorijos – darbo dalis, sako socialinis darbuotojas, o ūpo darbe neprarasti jam padeda vidinė motyvacija. S. Liekis sako, kad jo darbe nėra monotonijos, o socialiniam darbuotojui, be šaltų nervų, labai praverčia kūrybiškumas.
„Kiekviena situacija skirtinga, niekad nežinai, kaip išspręsi problemą, su kuria žmogus atėjo. Tai yra tikra kūryba, į kurią bandai pajungti ir žmogaus artimuosius, ir gydytojus, ir tam tikras įstaigas. Gali pasakyti žmogui, žinai, negaliu tau nieko patarti, nėra tau reikiamų paslaugų.
Bet juk tai ir yra kūrybiškumo procesas – pažiūrėti iš kitos pusės, domėtis, kaip keičiasi įstatymai, kokios naujos paslaugos mieste teikiamos, kokių organizacijų atsirado, dalytis tuo su kolegomis. Kad žmogus, išėjęs iš mūsų, žinotų, nuo ko jam pradėti spręsti savo klausimą“, – sako S. Liekis ir priduria, kad šioje srityje labai svarbus gydytojų psichiatrų, psichologų, slaugytojų ir socialinių darbuotojų komandinis darbas.
S. Liekiui maloniausia matyti, kad padėjo žmogui. Nusišypsoti visada priverčia išgirsta padėka: „Ėjau ir ten, ir ten, bet tik pas jus sužinojau, ko man reikia.“
„Socialinio darbo rezultatai sunkiai pastebimi. Kartais tenka laukti dešimtmečius, kartais jų iš viso nepamatai. Socialinis darbas yra procesas, kai žmogų palydi ten, kur reikia. O pokyčiai įvyksta, kai pamatai, kad žmogus pradėjo lankytis gydymo įstaigoje, vartojo vaistus ir, esant artimųjų palaikymui, pasikeitė jo asmeninio gyvenimo kokybė.
Galbūt anksčiau žmogus gyveno chaose, konfliktavo su kaimynais, o dabar problemų neliko, susitvarkė skolos. Tada gyvenimo kokybė pasikeičia ne tik klientui, bet ir bendruomenei. Galbūt ji pradeda nebebijoti kaimyno, dėl kurio anksčiau rašydavo skundus“, – kalba S. Liekis.
Anksčiau sistema tokius žmones atskirdavo
Skundus rašančių kaimynų pasitaiko, tiesa, S. Liekis nelinkęs nieko kaltinti. Svarbiausia, anot jo, apie psichikos ligas, jomis sergančius ar psichinių sutrikimų turinčius žmones kalbėti, šviesti visuomenę apie galimą pagalbą, dalytis istorijomis.
„Vienas paskutinių įstrigusių atvejų – kaimynai rašo raštus į savivaldybę, kadangi virš jų gyvena šeima, auginanti sunkią įgimtą negalią turinčią dukrą. Ji kartais triukšmauja, lyg kažką beldžia ir kaimynams trukdo ilsėtis po darbo. Žinome, kad tą mergaitę tėvai prižiūri, yra šaunūs žmonės.
Su savivaldybės specialistais šnekėjome, kad tai šeimai reikėtų siūlyti padėti, o ne skųsti arba piktintis, kad jie savo dukrai užčiauptų burną. Juk žmogaus su sunkia negalia būklė sudėtinga, kartais nekoreguojama, ir tie žmonės gyvena tarp mūsų“, – kalba S. Liekis.
Jis sutinka, kad dėl psichikos sutrikimų įvyksta ir skaudžių atvejų: užpuolimų, kitokių, kartais ir žiniasklaidos nušviečiamų, smurto protrūkių. „Žinoma, svarbu užkirsti kelią grėsmėms, agresijos atvejams. Bet dauguma bendruomenių nori, kad problemos būtų sprendžiamos pašalinant tą asmenį iš visuomenės. Taip vykti negali, negalime „išimti“ ir uždaryti tų asmenų. Tiesa, kažkada sistema taip darė.
Todėl svarbu problemas kelti ir viešinti, kreiptis į specialistus, įstaigas ir kartu, raštas po rašto, lašas po lašo, problemos sprendžiamos, nors ir ne greitai“, – pastebi S. Liekis.
Sunkumų kyla ne tik visuomenei. Išgyvena ir patys psichikos sutrikimų turintys ar psichinėmis ligomis sergantys asmenys, ir jų artimieji, sako S. Liekis.
„Šeimoms turbūt sunkiausia pripažinti ir suprasti, kad čia ne šiaip gyvenimo būdas ar žmogaus elgesys, bet liga, kurią galima gydyti, todėl svarbu konsultuotis su specialistais. Nelengva su tuo susitaikyti, suvokti, kad būna krizinių momentų, kad psichikos liga dažnai nėra išgydoma, ji gali pasikartoti. Šeimoms labai svarbu, kad jos sulauktų palaikymo ir paaiškinimo, kaip pasireiškia liga, kaip veikia vaistai“, – kalba socialinis darbuotojas.
Sunku ir pacientams, ypač tiems, kurie ligos nepripažįsta, nėra motyvuoti gydytis, nevartoja vaistų ir gyvena kaip įpratę, savo bendruomenėse ir savame pasaulyje, sako S. Liekis.
Neatlygintinai konsultuoja ir po darbo
Pavadinti lengvu savo darbo S. Liekis negalėtų. Kasdien girdėti apie žmonių problemas ir vaikščioti susiėmus už galvos galvojant, kaip jiems padėti, – psichologiškai nelengva. Todėl net ir po darbo S. Liekis, pripažįsta, atitrūksta sunkiai.
Tiesa, ir pats jis darbo valandų neskaičiuoja – šypteli, kad kolegos, ko gero, tam nepritars, tačiau darbinio telefono neišjungia ir atsiliepia beveik bet kuriuo paros metu. Su pacientais bendrauja ir socialiniuose tinkluose.
„Turiu socialinio darbuotojo puslapį, konsultuoju neveiksnumo, slaugos ir kitais socialiniais klausimais. Dažnai žmonės nežino, nuo ko pradėti, tad įkūriau puslapį, kad nemokamai jiems galėčiau patarti, padėti“, – sako dvidešimtmetį darbo patirties sukaupęs socialinis darbuotojas.
Iš pacientų S. Liekis skambučių sulaukia ir trečią valandą nakties. Tiesa, piktybinius skambintojus bando užblokuoti. „Bet juk supranti, kad tai ligoniai, jiems nepasakysi“, – tarsteli.
Į priekį S. Liekį veda optimizmas. Jį džiugina ir besikeičiantis požiūris į socialinius darbuotojus bei apskritai psichikos sveikatą.
„Skatinu ir kolegas, kad patys turime nešti žinią, pasakoti apie savo profesiją, viešinti geruosius pavyzdžius, kad kuo daugiau visuomenės apie mus žinotų. Gal skamba ir banaliai, bet esu optimistas ir tikiu, kad gėris nugalės blogį pasaulyje. Reikia tikėti, kad viskas bus gerai – einame teisinga linkme“, – pokalbį užbaigia socialinis darbuotojas S. Liekis.
