Kajui Pirožnikui – tik 19, bet jis jau žino, ką reiškia akistata su mirtimi ir kad gyvybė – svarbiausia, ką turi žmogus. Jaunuolis jau spėjo sukaupti trejus metus gelbėtojo darbo patirties, savo rankomis išgelbėjo keturias gyvybes. Vandenyje jis jaučiasi it žuvis – juokiasi, kad ne tik todėl, jog toks jo zodiako ženklas.
Na, o Palangoje ir ne tik garsią pavardę abiturientas nešioja su pasididžiavimu. „Nelabai drįstu pyktis su savo tėčiu, nes matau jį kaip labai ryškų autoritetą savo gyvenime“, – portalui LRT.lt sako Kajus.
Portalas LRT.lt tęsia publikacijų ciklą „Ką žmonės dirba?“. Jame įvairių profesijų atstovai pasakoja apie savo profesinį kelią, darbo užkulisius, kylančius iššūkius ir džiaugsmus.
Žiemos – Kaune, vasaros – pajūryje: taip nuo pat mažumės sukasi Kajaus gyvenimas. Jis šypteli: „Nebuvo tokios vasaros, kurios nepraleisčiau Palangoje.“ Tik ne kopose ar tinklinio aikštelėje, o Palangos gelbėtojų stotyje. Į ją Kajus kasdien traukia nuo pat vaikystės – tada su smalsumu stebėdavo, kaip dirba jo tėtis Jonas Pirožnikas, Palangos miesto gelbėjimo tarnybos vadovas.
„Visą laiką mačiau, kaip dirba mano tėtis, visas vasaras leidau paplūdimyje ir nuo vaikystės pradėjau domėtis gelbėtojo profesija“, – užtikrintai sako Kajus.
Nemeluosiu, jaunimas vasaras leidžia truputėlį kitaip. Bet nelaikau to praradimu, tik patobulėjimu ir tiesiog galimybe praleisti kiekvieną vasarą naudingai.
Ne parduotos vasaros, o galimybė tobulėti
Tad nė kiek nekeista, jog vos sulaukęs šešiolikos, jaunuolis įveikė fizinės ištvermės ir psichologinius testus, nuplaukė pusę kilometro į jūrą ir parplaukė atgal, sėkmingai perėjo atranką ir įsidarbino Palangos gelbėtojų stotyje. Tiesa, išsyk gelbėtoju netapo – dirbo posto stebėtoju. „Turėjau funkciją stebėti, ar žmonės nevartoja alkoholio, ar neskęsta, ir pranešti vyresniesiems gelbėtojams, kurie galėtų reaguoti“, – pasakoja Kajus.
Dabar jis jau užsitarnavęs vyresniojo gelbėtojo laipsnį, o ši vasara, kai dirba gelbėtojų stotyje, jam jau trečia. „Nemeluosiu, jaunimas vasaras leidžia truputėlį kitaip. Bet nelaikau to praradimu, tik patobulėjimu ir tiesiog galimybe praleisti kiekvieną vasarą naudingai“, – kad savo vasarų nelaiko parduotomis, patikina Kajus.
Beveik dvidešimtmetį Palangos gelbėtojams vadovaujantis J. Pirožnikas jo pėdomis sekti nutarusio sūnaus nei įkalbėti, nei atkalbėti nebandė. „Nebuvo kišimosi, skatinimo, kad dirbk ar panašiai. Tėtis mane palaikė ir leido viskam vykti taip, kaip vyko“, – pasakoja Kajus.
Juolab kad vanduo – jo stichija. „Astrologija nelabai tikiu, bet pagal horoskopo ženklą esu žuvis. Čia pajuokavimui, – šmaikštauja pašnekovas. – Bet vandenį mėgau nuo vaikystės, su jūra turiu artimą ryšį. Nuo mažų dienų vairuoju vandens motociklą, penkerius metus lankiau plaukimą. Tėvai pasakodavo, kad kai įlipdavau į baseiną ar jūrą, išlipdavau tik vakare.“
Jei iškelta raudona vėliava – žinok, darbo bus per akis
Palangos gelbėtojai susirenka ir 8 valandą ryto jau sėda prie stalo: aptaria, kas praėjusią dieną buvo ne taip, pasiskirsto dienos darbus, kas kokiuose postuose dirbs. Dirbama dviem pamainomis – nuo 9 ryto ir nuo 13 valandos.
„Man labiau patinka rytinė pamaina, nes tada vakarą galiu praleisti su draugais“, – sako Kajus. Per šitiek vasarų jis susirado draugų Palangoje, apsilankyti atvyksta ir bendraklasiai iš Kauno – pašnekovas šypsosi, kad socialinis gyvenimas pajūryje išties aktyvus.
Bet yra buvę ir tokių atvejų, kai žmogus paduoda mus į teismą dėl to, kad gaivinimo metu jam buvo sulaužytas šonkaulis – o juk atliekant širdies masažą tai yra dažna trauma.
Po susirinkimo gelbėtojai išvežiojami arba, jei turi vairuotojo pažymėjimą, patys vyksta į postus. Pirmiausia įvertina oro sąlygas ir iškelia vėliavą. Geltona – maudytis pavojinga, raudona – maudytis griežtai draudžiama. Taip pat poilsiautojams paruošia stendus su informacija apie oro, vandens temperatūrą, bangų dydį.
O tada čiumpa žiūronus ir stebi žmones. „Jei paplūdimyje iškelta raudona vėliava – žinok, bus darbinga diena“, – sako Kajus.
„Kai raudona vėliava, gelbėtojo darbas įgauna daug daugiau prasmių, nuo prevencinio darbo pereinama į jūros stebėjimą. Būna, žmonės nepamato vėliavos, leidžia ir vieniems vaikams maudytis, tada jie dingsta, reikia ieškoti. Ir skęstama daugiausia tada, kai iškelta raudona vėliava“, – pasakoja Kajus.
Įsimintiniausios akimirkos, kai galvoje prabėga visas gyvenimas
Savo rankomis Kajus yra išgelbėjęs keturių žmonių gyvybes. Išgelbėtieji reaguoja skirtingai – būna tokių, kurie po kelių dienų grįžta atsidėkoti. „Bet yra buvę ir tokių atvejų, kai žmogus paduoda mus į teismą dėl to, kad gaivinimo metu jam buvo sulaužytas šonkaulis – o juk atliekant širdies masažą tai yra dažna trauma. Tokiomis situacijomis pasidaro šiek tiek liūdna, bet visokių žmonių būna“, – kalba Kajus.
Jis prisimena ir praėjusią vasarą, kai vienu metu skendo net trys asmenys: Nemirsetoje, Šventojoje, taip pat Palangoje – pastarojoje žmogus, esant iškeltai raudonai vėliavai, nušoko nuo tilto. „Tada buvo stresinė situacija, pastačiusi visas mūsų pajėgas ant kojų. Visi turėjome reaguoti, vykome su vandens motociklais“, – atsimena Kajus.
Akimirkos, kai priartėjama prie gyvybės ir mirties ribos, Kajui darbe įsimintiniausios: „Tikrai buvo liūdnų situacijų, kai nepavyko išgelbėti žmonių, kai jūra išmeta žmogaus kūną. Žinot, galvoje prabėga visas gyvenimas ir vertybės. Kai žmonės neklauso, brenda į vandenį esant iškeltai raudonai vėliavai ir paskui susiduria su mirtimi. Nesuprantu logikos, kodėl jie taip daro.“
Esu patriotiškas žmogus ir labai džiaugiuosi tuo, ką man suteikia Lietuva: kokias galimybes, kokius gražius vaizdus ir vasaras.
Tiesa, pašnekovas pastebi, kad šiandien poilsiautojai daug sąmoningesni, supratingesni nei prieš 5-erius ar 6-erius metus. „Bet vis dar atsiranda tokių, kuriems labai svarbu pasiginčyti, įrodyti savo tiesą, kurių gyvenime svarbesni principai, o ne loginis mąstymas. Todėl mūsų pagrindinė užduotis – kalbėti su tokiais žmonėmis. Tai kvailas, beprasmis, bet reikalingas darbas.
Iškelta raudona vėliava, kviečiame žmogų grįžti į krantą, o jis mums rodo vidurinius pirštus, pasiunčia ant trijų raidžių“, – apie darbo kasdienybę pasakoja Kajus. Priduria, kad gelbėtojai bendradarbiauja su policijos pareigūnais ir nesusipratimus sprendžia bendromis jėgomis.
O poilsiautojams Kajus labai rimtai sako: „Nebūkit avių banda. Jeigu matote, kad kitas žmogus maudosi esant iškeltai raudonai vėliavai ar daro kažką netinkamo, nesekite iš paskos. Saugokite savo gyvybę – tai svarbiausia, ką turime.“
Duonos iš šio darbo nevalgysi, tad atsarginį planą sukūrė jau 8-oje klasėje
Palangos gelbėjimo tarnyboje yra ir daugiau senbuvių – kai kurie gelbėtojai kas vasarą sugrįžta padirbėti iš Kauno, Vilniaus, Vilkaviškio. Durys atviros ir jaunuoliams, o ir galimybių kilti karjeros laiptais – daug.
„Gelbėjimo tarnyboje yra paprasta skatinimo sistema: už kiekvieną išgelbėtą gyvybę skiriamos piniginės premijos. Ir jeigu valdžia mato, kad gelbėtojas gerai dirba, pasiūlo aukštesnes pareigas“, – sako Kajus.
Vienintelė problema ta, kad Lietuvoje gelbėtojo darbas – sezoninis, tad iš jo, sako pašnekovas, duonos visus metus nevalgysi. Vis dėlto traukti ten, kur visus metus šilta, šiemet mokyklą baigęs Kajus bent jau kol kas neketina. O ir klausimo, ką veiks po mokyklos, nesibaido – planą sukūrė jau 8-oje klasėje: „Įstojau į ISM Vadybos ir ekonomikos universitetą Vilniuje, studijuosiu tarptautinį verslą ir komunikacijas. Tai nelabai susiję su gelbėjimo tarnyba, bet įsivaizduoju save verslininku.
Keliauti mėgstu, bet dirbti ar studijuoti užsienyje kol kas minčių neturiu. Esu patriotiškas žmogus ir labai džiaugiuosi tuo, ką man suteikia Lietuva: kokias galimybes, kokius gražius vaizdus ir vasaras. Bet ateityje galbūt – galimybės neatmetu, nes gyvenime reikia išbandyti kuo daugiau dalykų.“
Kol kas ir gelbėtojo profesijos pamiršti Kajus neketina – planuoja ir toliau vasaromis dirbti Palangoje. „Matot, aš labai mėgstu adrenaliną, ir šis darbas jo tikrai turi į valias. Kiekvieną dieną būna įvairiausių įvykių, kurie priverčia pakliūti į ribines situacijas ir tobulėti kaip žmogui“, – kuo jį taip traukia gelbėtojo profesija, paaiškina Kajus.
Nelabai drįstu pyktis su savo tėčiu, nes matau jį kaip labai ryškų autoritetą savo gyvenime. Nematau prasmės pyktis su žmogumi, kuris yra tai, kuo aš noriu būti.
Mamai įvaro streso, o su tėčiu pyktis nedrįsta
Semtis adrenalino Kajus mėgsta ir laisvu nuo darbo metu. Jo didžiausia aistra – vandens motociklai. Visai kaip ir tėčio, daugkartinio Lietuvos vandens motociklų čempiono, Palangos vandens motociklų klubo prezidento. „Tėtis mane išmokė plaukioti nuo 8-erių. Vis paplukdydavo, duodavo pavairuoti, tad dabar jau turiu daug patirties“, – sako jis.
Su tėčiu Kajus mielai leidžiasi ir į medžioklę – neseniai išsilaikė medžiotojo bilietą. Dar vaikinas mėgsta jodinėti žirgais, daug laiko skiria kūno tobulinimui, bet sako nepamirštąs ir knygų: „Svarbiausia žmogaus dalis, turbūt, jo protas, tad mėgstu lavinti ne tik fizinę išvaizdą, bet ir intelektą.“
Kajus šypsosi, kad jiedu su tėčiu – tikri ekstremalai, mamą dažnai priverčia jaudintis. „Jos vietoje aš irgi, galbūt, stresuočiau. Bet tokie jau mes“, – ištaria.
Na, o su tėčiu, kaip jau galima suprasti, supranta vienas kitą iš pusės žodžio. Neslepia, kad yra prikrėtęs šunybių ir užrūstinęs tėtį, bet juk paauglystėje – kam nepasitaiko?
„Šiaip esame tikrai artimi, galiu viską išsipasakoti, esu išgirstas ir suprastas. Nelabai drįstu pyktis su savo tėčiu, nes matau jį kaip labai ryškų autoritetą savo gyvenime. Nematau prasmės pyktis su žmogumi, kuris yra tai, kuo aš noriu būti. Tai būtų vidinis konfliktas“, – dėsto Kajus ir priduria: žinoma Pirožniko pavardė jam netrukdo, priešingai, ateityje tikisi ją dar labiau išgarsinti.
Na, o svarbiausia pamoka, kurią jis išmoko iš savo tėčio, – gyvenime nesivadovauti emocijomis ir į viską reaguoti šaltu protu. „Džiaugiuosi, kad tėtis tai sugeba ir stengiuosi iš jo tą perimti, nes manau, kad tai yra svarbiausia žmogaus vertybė – kiekvienoje situacijoje išlikti šalto proto“, – sako pašnekovas.
