Kaunietį Mykolą Kulakauską juokais būtų galima pavadinti žmogumi-voru, o rimčiau – Lietuvoje gana retos profesijos atstovu. Aukštalipys kartais darbo dieną praleidžia ir 80 metrų aukštyje, bet išgirdęs, kad, matyt, jam nė kiek nebaisu, nukerta: „Netiesa. Aukščio baimė yra sveikas dalykas, ji padeda apsisaugoti nuo nelaimių.“
Nelaimių rizika Mykolo darbe didelė, bet daug ir pliusų. Pavyzdžiui, motyvuojanti alga ar kava, kuria pro daugiabučio langą pavaišina draugiškai nusiteikusios močiutės.
Portalas LRT.lt tęsia publikacijų ciklą „Ką žmonės dirba?“. Jame įvairių profesijų atstovai pasakoja apie savo profesinį kelią, darbo užkulisius, kylančius iššūkius ir džiaugsmus.
„Užaugęs noriu būti aukštalipiu“, – Mykolas juokiasi, kad vaikystėje tokia mintis jo nė karto neaplankė. Vis dėlto ekstremalios veiklos traukė nuo mažų dienų – kadaise svarstė apie gaisrininko profesiją, o paauglystėje jau kopė į Tatrus. Taigi, ir su aukštalipio įrangos komplektu susipažino gana seniai.
Jau vėliau, studijuodamas Danijos DNS koledže, Mykolas išgirdo, kad renkama komanda atlikti kone pusšimtį metų skaičiuojančios vėjo jėgainės remontą: nuvalyti rūdis, perdažyti. „Aš, kaip praktiškas žmogus, kuriam patinka darbuotis rankomis, pasisiūliau dirbti“, – portalui LRT.lt sako Mykolas. Darbas daugiau kaip 50 metrų aukštyje jo neatbaidė.
Tąsyk pažinęs aukštalipio darbą, Mykolas juo užsiimti nutarė ir sugrįžęs į Lietuvą. Prisijungė prie kelerius metus aukštalipiais jau dirbusių ir įmonę įkūrusių savo dviejų brolių. Vienas jų perėmė įmonės administravimo darbus, o su kitu Mykolas važinėja po Lietuvą ir, kaip pats šypsosi, kabarojasi į įvairiausias vietas.
Smalsuoliai kalbina ir pro langus pavaišina kava
Aukštalipiai paprastai samdomi tokiems darbams, kurių negali atlikti kiti žmonės, sako Mykolas. Pavyzdžiui, jeigu vietą sunku pasiekti, į ją neįmanoma patekti keltuvu, prie virvių pririštam aukštalipiui, greičiausiai, pavyks.
„Mūsų darbo pobūdis priklauso nuo objekto, į kurį vykstame. Viena pagrindinių užduočių – langų valymas. Dauguma įmonių langus valo kartą per metus, tad kasmet grįžtame į tą patį objektą.
Kita didelė dalis darbų yra statybinio pobūdžio. Pasitaiko senų blokinių pastatų, kurių siūlės ima leisti vandenį, tad jas tenka hermetizuoti, kad nepelytų sienos. Taip pat dažome pastatus, kabiname antenas, reklamas. Nemažai aukštalipių važinėja dirbti į Klaipėdą – perdažinėja, valo rūdis nuo metalinių kranų, kuriais kraunami laivai“, – pasakoja Mykolas.
Arba kokia močiutė prasidaro langą, pasiūlo kavos. Sėdžiu ketvirtame aukšte iš lauko pusės, močiutė – viduje, kalbamės, geriame kavą.
Šypsosi, kad valydamas pastatų langus pikantiškų vaizdų nėra matęs, tačiau neretai pasišnekučiuoja su smalsuoliais. „Jeigu dirbame gyvenamajame pastate, būna, kad žmonės apačioje jau laukia, kol nusileisime, nori pasikalbėti. Man įdomu, mano toks charakteris – mėgstu klausytis žmonių istorijų, tad mėgaujuosi kiekviena tokia proga.
Arba kokia močiutė prasidaro langą, pasiūlo kavos. Sėdžiu ketvirtame aukšte iš lauko pusės, močiutė – viduje, kalbamės, geriame kavą“, – šypteli Mykolas.
Jam įdomiausia – dirbti unikaliuose objektuose. Vienas iš tokių buvo žymusis Vilniaus apygardos prokuratūros pastatas.
„Pastato vidinis kiemas yra įstiklintas, sienos ir stogas dengtas stiklo paketais, vienas sveria apie 200 kg. Kadangi pastatas nėra senos statybos, laikui bėgant stiklai ima šiek tiek deformuotis. Stiklas įsiveržia, atsiranda tempimas, taigi grūdintas stiklas gali sprogti į mažas daleles. Kad taip neįvyktų, mūsų užduotis buvo nuo 13 aukštų pastato nukabinti stiklus ir surikiuoti juos ant žemės“, – prisimena Mykolas.
Kol kas aukščiausias pastatas, kurio viršūnėje darbavosi Mykolas, – 80 metrų kaminas. Į jį aukštalipys lipo kopėčiomis. „Kadangi kaminas kūrenamas, reikėjo nuvalyti apsinešusias sienas. Pasiėmėme ilgus kauptukus – tokius pačius, su kuriais žmonės ravi daržus – ir keturiese pasikabinę ant kamino grandėme sienas“, – pasakoja pašnekovas.
Jeigu atvykę prie objekto pasisveikiname su kolega ir matome, kad jis kažkoks keistas, negaluoja, geriau patarti jam dirbti lėčiau, neskubėti, galbūt tądien pasistengti pačiam padaryti daugiau.
Aukštalipio kursus baigė Danijoje
Mykolas pasakoja, kad Lietuvoje aukštalipiu galima dirbti baigus specialius mokymus ir turint pažymėjimą. „Mokymai trunka 3 dienas, kainuoja gal 50 eurų. Po mokymų įgyjamas Lietuvoje galiojantis aukštalipio pažymėjimas, su kuriuo galima dirbti pagal individualią veiklą. Beje, dauguma aukštalipių įmonių turi vidaus mokymus ir valstybės leidimus po mokymų išduoti įmonės viduje galiojantį aukštalipio pažymėjimą“, – sako pašnekovas.
Užsienyje situacija kiek kitokia. Štai Europoje galioja tarptautinis aukštalipio sertifikatas IRATA. Šie mokymai trunka apie savaitę, po jų aukštalipiai įgyja pirmo lygio pažymėjimą, vėliau gali keltis kvalifikaciją ir atlikti vis sudėtingesnes užduotis.
Mykolas europinį aukštalipio pažymėjimą įgijo Danijoje. Kursuose mokėsi kartu su narais, paramedikais, gaisrininkais, klausė pirmosios pagalbos, priešgaisrinės saugos, gelbėjimų aukščiuose ir kitų mokymų.
„Pamenu, visi suėjome į klasę. Atėjo instruktorius, kiekvienam paspaudė ranką, pažiūrėjo į akis ir sako: „Sveikas.“ Kai susėdome, jis paaiškino, kad ne veltui taip pasielgė – patarė ir mums taip daryti.
Jeigu atvykę prie objekto pasisveikiname su kolega ir matome, kad jis kažkoks neaiškus, negaluoja, tai geriau patarti jam dirbti lėčiau, neskubėti, galbūt tądien pasistengti pačiam padaryti daugiau. Svarbiausia, kad visi būtų saugūs“, – prisimena Mykolas.
Aukštyje kiekvienas neapgalvotas ar paskubomis atliktas judesys gali baigtis lengvu sumušimu ar net mirtimi.
Pametė akinius, telefoną, o kolega vos išvengė tragedijos
Į kiekvieną užduotį aukštalipys išsiruošia itin atsakingai: dedasi liemenę, šalmą, tvirtinasi kūno apraišus – segasi diržus aplink juosmenį, šlaunis, nugarą, pečius. Apraišus tvirtina prie dviejų darbinių virvių.
Aukštalipio svorį laiko pagrindinė virvė. Į ją įsegama ir speciali kėdutė. Šia virve aukštalipys leidžiasi žemyn, prie jos taip pat pritvirtinamas tam tikras mechanizmas ar rankenėlė – ją užlenkus, virvė sustoja.
Avarinė virvė skirta tam atvejui, jei neatlaikytų pirmoji. Beje, prie jos tvirtinamas specialus mechanizmas. Panašiai kaip ištempiama guma, šis mechanizmas (angl. fall arrester) tolygiai lėtina kritimo greitį, kad kūnas negautų smūgio ir / ar rimtos traumos. Smūgis, kaip sako Mykolas, gali baigtis liūdnai – nuo raumenų sutrenkimo iki vidaus organų plyšimo.
Mykolas darbe yra pametęs telefoną, akinius, tačiau rimtesnių incidentų, laimė, pavyko išvengti. „Tiesa, kartą dirbome sename trijų aukštų daugiabutyje. Matyt, nuo tada, kai namas buvo pastatytas, jame nebuvo atliekami jokie rimtesni remonto darbai.
Kolega į viršuje esančio kamino plytą įsegė stropą (storas diržas – LRT.lt), į jį – virves. Atsisėdo į kėdutę ir ėmė staiga važiuoti žemyn. Nusileido gana sėkmingai, ant kojų, tada – ant užpakalio, galiausiai atsigulė ant nugaros.
Tačiau už poros sekundžių šalia jo nukrito plyta, į kurią viskas buvo įsegta. Kolega tyliai nusikeikė, išsitraukė cigaretę, guli, rūko. Stresas, o ką daryti?“ – prisimena Mykolas. Po šio įvykio sako kaskart, kai kur nors įsega virvę, keletą kartų timptelėjantis ją iš visų jėgų ir patikrinantis, ar tvirtai laikosi.
Aukščio baimę suvokiu taip, kad, kai esi aukštai, tau yra nejauku, galbūt nesijauti visiškai saugus. Tai skatina imtis papildomų saugumo priemonių.
Aukštalipiai neturi aukščio baimės? Netiesa!
Vien išmanyti statybos darbus aukštalipio darbe nepakanka – Mykolas sako, kad labai svarbu, jog gerai veiktų vestibulinis aparatas. „Aukštyje kiekvienas neapgalvotas ar paskubomis atliktas judesys gali baigtis lengvu sumušimu ar net mirtimi“, – sako jis.
Tad čia pasitarnauja aukščio baimė. Mykolas šypteli daugybę kartų girdėjęs: „Dirbi aukštalipiu? Vadinasi, nebijai aukščio.“ Vis dėlto jis patikina: „Netiesa.“
„Aukščio baimė yra sveikas dalykas, ji padeda išgyventi, apsisaugoti nuo nelaimių. Aukščio baimę suvokiu taip, kad, kai esi aukštyje, tau yra nejauku, galbūt nesijauti visiškai saugus. Tai skatina imtis papildomų saugumo priemonių.
Sakyčiau, kad su žmonėmis, kurie trenkia kumščiu į krūtinę ir tikina, kad nebijo aukščio, dirbti norėčiau mažiau nei su tais, kurie sako: „Taip, šiek tiek yra nejauku, bet tris kartus patikrinau visus mazgus ir prisegimus, dar ir tu gali viską apžiūrėti, taip bus saugiau.“ Darbas aukštyje nėra skirtas pasirodyti, kad esi kietesnis, gali greičiau už kitus užsiropšti ar panašiai. Šiame darbe privalu bendradarbiauti“, – sako Mykolas.
Per dieną užsidirba 200 eurų, įmonės siūlo mažiau
Nors aukštalipio darbe netrūksta rizikos, Mykolas sako, kad ir džiuginančių dalykų – ne vienas. Labiausiai jam patinka darbas gryname ore ir fiziniai iššūkiai.
„Būna dienų, kai grįžtu po darbo toks pavargęs, kad valandą išmirkstu vonioje ir einu miegoti. Juk kai kurie žmonės po sporto salėje sako, kad maloniai pavargo, gerai jaučiasi, į galvą nelenda įkyrios mintys. Aukštalipiai jaučia tą patį“, – šypteli pašnekovas.
Jis džiaugiasi ir unikalia galimybe iš arti pamatyti vietas, į kurias patenka tik retas. Sako vis pasidalijantis savo feisbuko paskyroje nuotraukomis su prierašu „Kur aš esu?“. Žmonės spėlioja, domisi.
„Be abejo, didelis pliusas ir pinigai. Dėl rizikos sveikata ir gyvybe, aukštalipio darbas gana gerai apmokamas“, – sako Mykolas. Anot jo, pagal individualios veiklos pažymą dirbantys aukštalipiai iki mokesčių orientuojasi uždirbti 200 eurų per dieną.
Su langais viskas aišku – iš vidaus galima įvertinti, kaip jie nuvalyti. O, pavyzdžiui, kai trečiame seno daugiabučio aukšte iš lauko pusės renovuojamos siūlės, darbo kokybę įvertinti sunku.
„Kadangi Lietuvoje aukštalipių nėra labai daug, jie stengiasi išlaikyti panašias kainas, nes, jei nusipiginsi, tavęs ir kitą kartą prašys atlikti darbą pigiau – taip nusimuši ir savo, ir rinkos paslaugų kainą“, – paaiškina Mykolas.
Įkainiai nustatomi įvairiai – kartais kaina sutariama už objektą, kartais nustatoma pagal konkrečius darbus. Pavyzdžiui, už kvadratinį metrą nuvalytų langų siūloma iki 1,2 euro, už metrą naujai padarytų siūlių blokiniame pastate – iki 4 eurų.
„Iš savo asmeninės patirties galiu pasakyti, kad įmonės aukštalipiams siūlo apie 70 eurų per dieną, daugiau moka nebent už papildomai atliktą darbą. O kiek tu padarysi, priklauso nuo tavo įdirbio. Taigi, jei nori užsidirbti daugiau, turi, liaudiškai tariant, daryti chaltūrą. Jei dirbsi kokybiškai, kažkas tą pačią užduotį veikiausiai atliks greičiau, bet nekokybiškai.
Tiesa, kai kada darbų kokybę patikrinti sunku. Su langais viskas aišku – iš vidaus galima įvertinti, kaip jie nuvalyti. O, pavyzdžiui, kai trečiame seno daugiabučio aukšte iš lauko pusės renovuojamos siūlės, darbo kokybę įvertinti sunku“, – sako Mykolas.
Aukštalipių Lietuvoje – nedaug, nedaug ir objektų
Aukštalipių Lietuvoje nėra daug, tiesa, mūsų šalyje ne taip daug ir objektų, kuriuose reikėtų jų paslaugų. „Būna taip, kad baigi objektą ir nežinai, kada gausi kitą užsakymą“, – sako Mykolas.
Beje, aukštalipio darbus rikiuoja orai. Pats darbymetis būna vasarą, šaltuoju metų laiku – ramu. „Jei aukštalipiai gauna darbo žiemą, ploja rankutėmis“, – šypteli Mykolas.
Todėl jis turi antrą darbą – aktyvaus laisvalaikio ir alpinizmo prekių parduotuvėje Kaune. Joje Mykolas dirba su draugu, tad sako, kad prireikus lengvai pasimaino darbo dienomis ir suderina abi profesijas.
Mykolas užsimena, kad jam būtų įdomu padirbėti jūroje esančiose naftos platformose. „Ten aukštalipiai labai reikalingi – daug karstymosi, metalinių konstrukcijų, kurioms reikia nuolatinės priežiūros. Galima uždirbti žvėriškus pinigus, bet ir žvėriškai sunku – mėnesį arba pusantro kasdien tenka dirbti po daugiau kaip 8 valandas. Ten aukštalipiai per dieną uždirba tikrai daugiau nei 200 eurų“, – pasakoja Mykolas.
Vis dėlto kol kas išvykti jis nesirengia. Danijoje pedagogikos studijas baigęs vyras vasaromis organizuoja vaikų stovyklas, yra aktyvus įvairių socialinių klubų narys. „Man svarbios mano veiklos, aplink mane esantys žmonės. Nenoriu to palikti ir tokiam ilgam laikui išvykti iš Lietuvos“, – sako Mykolas.
